Slovėnijoje referendumu atmestos įstatyminės homoseksualų pretenzijos

Mindaugas BUIKA

Bažnyčia apie apklausos rezultatus

„Mes sveikiname sprendimą, kuriuo rinkėjai balsavo prieš naująjį šeimos įstatymą, ir dėkojame visiems žmonėms, kurie asmeniškai padėjo pasiekti šį tikslą, kad rinkėjai pripažintų tradicinės šeimos nepakeičiamą vaidmenį, kurį ji užima mūsų gyvenime, – sakė Slovėnijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas sostinės Liublianos arkivyskupas Antonas Štresas, komentuodamas pastarojo referendumo rezultatus. Kovo 25 dieną įvykusioje nacionalinėje apklausoje Slovėnijos piliečiai 55 proc. balsų dauguma atmetė 2011 metų birželį šalies parlamente priimtą Šeimos kodeksą, kuriuo būtų pripažintas homoseksualų „santuokos“ teisėtumas bei kartu gyvenančių gėjų ir lesbiečių porų galimybė įsivaikinti vaikus. Įvykęs Slovėnijos referendumas buvo pirmas atvejis Europoje, kai liberaliam politiniam „elitui“ priėmus homoseksualų partnerystės teisinį prilyginimą tradicinei santuokai, pokomunistinė tauta buvo pakviesta viešai išreikšti savo nuomonę ir balsavimu (referendume dalyvavo apie trečdalis rinkėjų) jį atmetė. Taip buvo patvirtintas tradicinės vyro ir moters santuokos nepakeičiamumas bei prigimtinės motinystės ir tėvystės svarba vaikų ugdymui bei jų teisių užtikrinimui. Arkivyskupas A. Štresas kartu paminėjo, kad vertybėms palankūs referendumo rezultatai dar nereiškia, kad šeima yra saugi, to reikia siekti „kasdienio gyvenimo patyrimu tarpasmeniniuose sutuoktinių santykiuose“.

„Ori mirtis“ šėtono glėbyje

Doc. Julius Gvergždys

Lietuva visomis išgalėmis stengiasi neatsilikti nuo Europos Sąjungos senbuvių bei pirmaujančių šalių. Tam tikslui dedamos įvairios pastangos: kultūrinės, politinės, ekonominės, net moralinės. Pastaruoju metu Europoje (tai vienoje, tai kitoje šalyje) vis pasirodo informacija eutanazijos klausimu, t.y. apie savanorišką žmogaus nužudymą, sakykime, nepagydomos ligos atveju.

Kaip tabako gamintojai Seime kvailių ar bendradarbių ieškojo

Doc. Aurelijus Veryga

Tabako gamintojams pavyko. Visame pasaulyje atvirai žudikais vadinami veikėjai Lietuvos Seime rado kvailių (o gal, lietuviškomis vertybėmis matuojant, kaip tik labai apsukrių ir protingų politikų), kurie ėmėsi aukščiausiu lygiu atstovauti jų interesams.

„Pirmąja kregžde“ tapo Vito Matuzo pasiūlytos įstatymo pataisos, kurios, kaip teigiama, sumažino naštą tabako pramonei ir leido spausdinti tabako gaminių kainą ne ant banderolės, o ant pakuotės. Tiesa, kodėl ten nurodoma ne minimali, o maksimali kaina iki šiol neaišku, nes jei kažkas susigalvotų ir sugebėtų cigaretes parduoti brangiau, nuo to valstybei ir pardavėjui būtų tik geriau. Vienintelis nukentėjęs būtų tabako gamintojas. Bet tai kita tema.

„Švyturys“ su pasididžiavimu pristato naują alkoholio „bambalių“ nugirdytą kartą

Doc. Aurelijus Veryga

Psichiatras, biomedicinos mokslų daktaras

Manau, kad nieko stebėtino, jei alkoholio bendrovės atlieka rinkos tyrimus ir sistemingai tyrinėja savo produktų vartotojus. Tą patį daro ir tabako gamintojai. Taigi viskas normalu ir natūralu, nes norint plėsti savo produktų vartotojų ratą, tenka kruopščiai analizuoti jų įnorius.

Agentūra BNS išplatino pranešimą apie UAB „Švyturys-Utenos alus“ užsakymu atliktą nacionalinę Lietuvos alaus mėgėjų apklausą, kuri parodė, kad kas penktas lietuvis priimtiniausiu laiko stipresnį nei vidutinį (tarp 5,6 ir 6,5 laipsnių stiprumo) alų. Na, matyt, tos žinios nebūtų reikėję skelbti, jei taip būtų buvę ir anksčiau. Pasirodo, kad sociologai užfiksavo pokyčius, kurie paskatino alaus gamintojus didinti gaminamo alaus stiprumą. Tai viešai paskelbė „Švyturio“ rinkodaros vadovas Laimis Balčiūnas.

Alkoholis vietoj maisto – „balti arkliai“

Greta Griškevičiūtė

Pasauliniai mados namai, žurnalai ir reklamos diktuoja sėkmingos, savo kūną ir gyvenimą kontroliuojančios asmenybės kultą, nuolat mums primena, kaip turėtume atrodyti, kiek sverti ir ką vilkėti, kad tilptume į bekompromisius geidžiamo atvaizdo visuomenėje standartus. Grožis neatsiejamas nuo liekno, išpuoselėto ir dažnai dietų iškankinto kūno. Prie tokių badavimo pasekmių kaip anoreksija, bulimija, kartu su alkoreksija gretinamas ir alkoholizmas.

Patyčios mokyklose

Benjaminas ŽULYS

„Patyčių dinamika mokyklose“ – tokia tema įvyko konferencija Kauno miesto savivaldybės didžiojoje salėje. Į ją atvyko nemažai pedagogų, kai kurių organizacijų atstovų, moksleivių. Konferenciją surengė Socialinės veiklos asociacija „Šviesos kampelis“, parėmė Lietuvos tėvų forumas, Kauno jungtinis demokratinis judėjimas, Tautos ateities forumas, Nacionalinė šeimos ir tėvų asociacija. Asociacijos „Šviesos kampelis“ direktorė Jolanta Lipkevičienė ir darbuotoja Indrė Pavinkšnienė papasakojo, kad jų bendruomenė rūpinasi žmonių dvasine gerove, asmenybės raiška, ugdo kultūrinę savimonę bei žmogiškąsias vertybes. Vienas iš asociacijos tikslų – burti tėvus, besidominčius vaikų auklėjimu, į šią veiklą įtraukti dar daugiau tėvų. „Nuolat tobulindami šeimos ir mokyklos bendravimą, galėsime geriau pažinti vaikus“, – sakė direktorė. Asociacijos nariai aktyviai domisi patyčiomis mokyklose. Paaiškėjo, jog tai opi problema, tik ji mažai viešinama arba apskritai slepiama nuo visuomenės, nes kiekviena mokykla nori būti nors išoriškai pažangi, padorios reputacijos. Net kai kurių mokyklų direktoriai ne viską žino, kas dedasi jų vadovaujamose švietimo įstaigose, arba visai nežino, kad jų mokyklose dedasi tokie dalykai, kaip patyčios tarp mokinių – žodiniai įžeidinėjimai, viešos patyčios, fizinis smurtas. Mokyklose plinta iki šiol negirdėtas dalykas – patyčių epidemija. Seniai ne paslaptis, kad suaugusiųjų savižudybių skaičius Lietuvoje yra didžiausias tarp Europos Sąjungos šalių ir vienas didžiausių pasaulyje. Vargu ar dažnai noras suvesti sąskaitas su gyvenimu kyla žmogui brandos amžiuje, iškilus kokiai nors gyvenimo nesėkmei. Psichologai neabejoja, kad nevisavertiškumas, bejėgiškumas ką nors pakeisti ima formuotis dar vaikystėje. Kauno Veršvų vidurinės mokyklos 12 c klasės mokinys, Mokinių tarybos pirmininkas, Lietuvos mokinių parlamento tarybos pirmininkas Paulius Kazakevičius priminė, kad dėl smurto mokyklose nusižudė ne vienas moksleivis. Reikia įsivaizduoti, ką kasdien jautė jaunuolis, kuris pasirinko tokį sprendimą...

Mums rašo

Laiškas Mamai

Atleisk, Mama, kad Tau taip ilgai nerašiau. Atleisk, kad neskaičiau Tavo laiškų, kad nėjau į pasimatymus, kai atvažiuodavai, jei gali – atleisk. Aš negalėjau, suprask mane, teisk, bet negalėjau… Aš tuos metus negyvenau, manęs nebuvo, buvo tik mano kūnas…

Suprantu, kaip Tave įskaudinau ir draugus, bet manęs nebuvo, supraskit, nebuvo… Žinau, kai gyvenau pas Tave, buvau blogas sūnus. Žinau, kiek daug skausmo jau tada Tau padariau, kiek bemiegių naktų Tu praleidai dėl mano klystkelių, žinau, kad dėl to be laiko pražilai, atleisk man, mama, atleisk… Prisimenu, su kokiu gailesčiu Tu žiūrėdavai į mane, kai aš girtas pareidavau namo. Prisimenu, kiek Tu prašydavai, kad nebegerčiau. Prižadėdavau, bet ir vėl gerdavau… Gėriau iki tol, kol sutikau ją – Viką. Pamenu, ėjau su draugu Romu. Jis vedė mane į namus, tada ir sutikome ją. Ji buvo Romo pažįstama. Pamenu, kaip Vika su kažkokia neišpasakyta panieka paklausė: „Tai ir vėl tavo draugelis gatavas?..“ Ji taip pažiūrėjo į mane, kad man viskas aptemo aplink, aš tarsi nugrimzdau į nebūtį, aš paskendau jos akyse…

Mums rašo

Kad alkoholio verpetai nutiltų

Dievas yra gailestingas, nors šėtonas dievinamas taip, kad ne tik puošiamas, liaupsinamas, iškilmingai laikomas buteliuose su blizgančiomis etiketėmis maisto prekių parduotuvėse, degalinėse bei vaistinėse net per šventes, bet, pasivadinęs visokiais, suprantat, švyturiais, kalnapiliais, stumbrais, balzamais, ypač daug dėmesio skiria labdarai ir paramai, visiems tylint.

Mums rašo

Negerk tik šiandien, ir taip kiekvieną dieną!

Vilkaviškio vyskupijos „Caritas“ pagalbos centre „Rūpintojėlis“ vyko paskaita „Alkoholizmas. Kaip gyventi su priklausomybę nuo alkoholio turinčiais žmonėmis?“ Ši paskaita buvo suorganizuota atsižvelgiant į priklausomybių problemos aktualumą šiandieninėje mūsų visuomenėje. Dalyvavo seniūnijų darbuotojai bei jų globojamos šeimos, turinčios problemų dėl svaigalų vartojimo.

Mums rašo

„Eretiko“ pamąstymai apie tikinčiuosius

Straipsnio „Negimę vaikai“ pabaigoje („XXI amžiaus“ priedas „Pro vita“, 2010 06 26) skaitytojai buvo kviečiami pasisakyti šia svarbia ir skaudžia tema. Tokių skaitytojų neatsirado (bent jau atsiliepimų nebuvo spausdinta). Negi ši tema žmonėms nerūpi? Ar visi tiesiog nenori kalbėti šia tema, nes ją giliai slepia – patys nuo savęs? O gal nenori, kad jų pavardes pamatytų pažįstami? Keista, bet tyli net tikintys į Dievą. Ką gi, pamėginsiu „užeiti iš kitos pusės“. Siunčiu Jums „Eretiko“ pamąstymų pirmą dalį, gal vėliau ir abortai į paviršių išplauks. Siunčiu, nors mano duktė ir marti sakė, kad jie yra per daug ginčytini. O aš ir siekiu ginčo – juk ginčuose gimsta tiesa.