„Ori mirtis“ šėtono glėbyje

Doc. Julius Gvergždys

Lietuva visomis išgalėmis stengiasi neatsilikti nuo Europos Sąjungos senbuvių bei pirmaujančių šalių. Tam tikslui dedamos įvairios pastangos: kultūrinės, politinės, ekonominės, net moralinės. Pastaruoju metu Europoje (tai vienoje, tai kitoje šalyje) vis pasirodo informacija eutanazijos klausimu, t.y. apie savanorišką žmogaus nužudymą, sakykime, nepagydomos ligos atveju.

Lietuva ir šiuo klausimu ne tik kad nenori būti nuošalyje, bet pretenduoja būti viena iš pirmųjų tarp Rytų Europos valstybių, kurioje įteisinta eutanazija. Tokios iniciatyvos autorius – Liberalų ir centro sąjungos frakcijos Seime atstovas Andrius Burba. Bandant eutanazijos įstatymo svarstymą užregistruoti Seime tvirtinama, kad ji būtų taikytina, kai „...pacientą vargina nuolatinės ir nepakeliamos fizinės (arba) dvasinės kančios, kurių neįmanoma palengvinti...“ Taigi liberalcentristai mūsų žmonėms siūlo „palaimingą“ išeitį, netgi yra pasiruošę ne tik palengvinti dvasines kančias, bet ir visiškai iš jų išvaduoti. Tik tas išvadavimas lietuviškai paprasčiausiai vadinamas žmogžudyste. Kadangi ponas Seimo narys A. Burba yra liberalas, tai akivaizdu, kad jis nieko nežino ir tikriausiai nieko nėra girdėjęs apie Dekalogo penktąjį Įsakymą – „NEŽUDYK“. Taigi siūloma „palaiminga“ išeitis ir jo noras padėti sunkiai sergantiems yra ne kas kita kaip „ori mirtis“ šėtono glėbyje.

Eutanazija – lengvas ir neskausmingas žmogaus ar gyvūno gyvybės nutraukimas. Terminas „eutanazija“ pirmiausia šia prasme buvo panaudotas filosofo F. Bekono XVI amžiuje, apibūdinant „lengvą mirtį“. Kalbant konkrečiai apie žmogaus eutanaziją, tai – sąmoningas žmogaus gyvybės atėmimas arba pagalba nusižudyti. Tai akivaizdžiausiai prieštarauja Dekalogo penktajam Įsakymui ir kai kurioms Europos Sąjungos bei Europos Tarybos nuostatoms. Europos žmogaus teisių konvencija teisės numirti nenumato.

Kai kurios eutanazijos formos leidžiamos Belgijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Šveicarijoje, Oregone (JAV) ir Tailande. Taigi Seimo narys A. Burba nori, kad ir Lietuvoje taip būtų. Legalizavus minėtose šalyse eutanaziją, kai kuriose iš jų, pavyzdžiui Šveicarijoje, pastebimai suintensyvėjo taip vadinamas savižudžių turizmas (atvykstama specialiai eutanazijai). Pats populiariausias šiuo atžvilgiu – Ciurichas.

Istoriškai žvelgiant į šią problemą reikia pastebėti, kad terminas „eutanazija“ yra atėjęs iš labai senų krikščionybės laikų ir tuo metu turėjo visai kitą prasmę. Dar pirmajame krikščionybės amžiuje egzegetas Filonas Aleksandrietis eutanazijoje matė Kūrėjo dovaną. Jis sakė, kad „žmogui didžiausia dovana yra lengva senatvė ir gera mirtis (eutanazija), tačiau, nors tai yra duodama Dievo, Jam Pačiam to nereikia, kadangi nesensta ir nemiršta“. Taigi tas terminas niekuomet senovėje nereiškė to, ką reiškia šiandien. Drįsčiau tvirtinti, kad eutanazijai naują, sakyčiau, šėtonišką prasmę suteikė jau paminėtas anglų filosofas F. Bekonas. Jis teigia, kad eutanazijoje privalo dalyvauti ir medicina: „Gydytojo pareiga yra ne tiktai atstatyti sveikatą, bet ir palengvinti skausmus ir kančią, kuriuos atneša liga“.

XX amžiuje eutanazija buvo įteisinta fašistinėje Vokietijoje. Ką Antrojo pasaulinio karo metais išdarinėjo fašistinės Vokietijos medikai su konclagerių kaliniais, daugumai gerai žinoma. Iki šių dienų visame pasaulyje netyla karščiausi ginčai tarp ateistiškai nusiteikusių gydytojų, teisininkų, rašytojų ir tikinčiųjų.

Daugelyje šalių eutanazijos įteisinimo įstatymų projektai svarstomi dažnai, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos parlamentas daugiau kaip dvidešimt kartų atidėliojo bandymus šį projektą svarstyti. Tokie ginčai pastaruoju metu dar labiau suaktyvėjo ir paaštrėjo, kadangi šiuolaikinės medicinos technologijos leidžia gydytojams labai sunkių ligonių gyvybę palaikyti ilgą laiką. Apie mirtinas injekcijas tokiais atvejais negali būti net kalbos. Šiame kontekste reikia pastebėti, kad apskritai šiuolaikinis žmogus nebemoka kantriai iškęsti skausmo, o žmonija iš viso pametė užuojautos jausmą.

Taip pat reika žinoti, kad visuomet yra stebuklo galimybė ir gydytojas neturi teisės iš paciento jos atimti. Tuos faktus dažnai paliudija pranešimai spaudoje ir kitose masinės informacijos priemonėse.

Eutanazijos įteisinimas yra žalingas, nes:

– medicinos kriminalizacijos ir sveikatos apsaugos įstaigos prarastų pasitikėjimą;

– būtų pažemintas gydytojų orumas ir jų profesinės pareigos suvokimas;

– plistų cinizmas ir nihilizmas visuomenėje ir atsirastų moralinė degradacija.

Mokslininkai pastebi, kad, legalizuojant eutanaziją, visuomenėje nebus galima išvengti moralės nuosmūkio. Štai ką paskelbė psichiatras iš Amsterdamo F. Kurselmanas: „Aš dažnai matau, kaip giminaičiai, iškankinti artimo žmogaus neišvengiamos mirties laukimo ir netekę kantrybės, verčia žmones atlikti eutanaziją“. Kaip alternatyva eutanazijai jau senokai plinta prasidėjęs paliatyvus gydymas, atsiradęs daugiau kaip prieš trisdešimt metų Anglijoje. Jo pagrindinė esmė – suteikti dvasinę ramybę, kontroliuoti žmogaus fizines bei dvasines kančias ir padėti sulaukti mirties. Šiuo metu tokių gydymo įstaigų JAV yra daugiau kaip trys tūkstančiai, Anglijoje – virš trijų šimtų. Ši gydymo forma taikoma ir Lietuvoje.

„Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus, ir niekas neturi teisės į jį kėsintis netgi tuo atveju, jei ligonis silpnumo minutę ir pats prašytų“, – sako Rusijos Onkologijos instituto direktoriaus pavaduotojas. Didžiosios daugumos Rusijos gydytojų nuomonė sutampa su krikščioniškuoju mokymu, kuris draudžia savižudybę. Dievas žmogui duoda gyvenimą ir jis Jam priklauso. Gydytojas negali pasisavinti Dievo teisių. Jo uždavinys – prailginti gyvenimą ir kiek įmanoma palengvinti ligonio kančias. Be abejo, padėti ligoniui nusižudyti žymiai paprasčiau ir pigiau negu padėti jam nugalėti fizines ir dvasines kančias bei užtikrinti orią gyvenimo pabaigą. Be to, visuomenės moralės lygį charakterizuoja jos požiūris į pačius silpniausius ir nesaugiausius narius – senelius, ligonius, vaikus, į vos užsimezgusią gyvybę. Realus gyvenimas rodo, kad visuomenė eina moralinės degradacijos keliu. Apie tai mums primena abortų legalizavimas, palaidas lytinis gyvenimas, eutanazija.

Eutanazijos klausimas labai siejasi su mūsų laikų nuomonių pliuralizmu, kuris pripažįsta įvairias, net iškrypėliškas, vertybių orientacijas, įskaitant gyvybės žudymą ir „žmogaus teisę į mirtį“. Per neapdairumą nepastebėjome, kada visuomenėje pradėjo įsitvirtinti mirties kultūra, kuri ir apima eutanaziją, abortus, sterilizaciją. Mirties kultūros šalininkų pagrindinis argumentas – žmogus turi pasirinkimo teisę. Jei žmogui nusibodo gyventi, tai gydytojai gali „padėti“ jam be skausmo numirti. Gyvenat mirties kultūros sąlygomis, savižudybė nėra amoralumo aktas, bet tai priimama kaip natūralus sprendimas, kai žmogus neranda kitos išeities iš savo gyvenimo akligatvio.

Garsus rusų rašytojas F. Dostojevskis yra pasakęs: „Jei Dievo nėra, tai viskas galima“. Jei žmogus netiki į Dievą ir nemirtingos sielos egzistavimą, tai mirtis jam yra tiktai biologinės būtybės egzistavimo nutraukimas. Ir tai nieko baisaus.

Nepripažįstant Dievo, negalima kalbėti apie moralę. Bedieviui viskas galima: žmogus prašosi numarinamas – duokime jam nuodų. Moteris nori atsikratyti negimusio kūdikio – nėra jokių problemų! Lytinis ištvirkavimas jau tampa norma – nusipirk prezervatyvą ir pirmyn! Visa tai galima pavadinti iškreiptų vertybių laisve. Todėl eutanazija – ne medicininė, ne etinė, bet dvasinė problema.

Biblija moko, kad „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3–23). Žmogaus problema yra ta, kad jo nuodėmės atskiria jį nuo Dievo, todėl žmogus jaučia vidinį nepasitenkinimą, kaltės jausmą ir baimę mirties akivaizdoje. Todėl prieš mirtį lydi „sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga“ (Rom 2–9). Jei žmonės, siūlantys eutanaziją, bei jos šalininkai daugiau įsigilintų į tai, ką žmogus išgyvena mirdamas, tai tas siūlymas atkristų automatiškai. Patyrę dvasininkai liudija, kad žmogaus paskutinių gyvenimo dienų prasmė glūdi jo didžiausiuose dvasiniuose išgyvenimuose. Vyksta labai rimtas žmogiškųjų vertybių perkainavimas, jis nieko nebegalvoja apie laikiną, žemišką gyvenimą, bet vien tiktai apie amžinybę, apie savo sielą ir jos būsimą likimą. Įsiklausykite į Kristaus žodžius: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką sukrovei. Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Luk 12–20, 21).

Kai žmogui belieka suskaitytos akimirkos iki mirties, o fizinės kančios didėja, jis keičiasi tiesiog akyse, peržengdamas visas savo silpnybes. Todėl neleisti žmogui visa tai išgyventi būtų nusikaltimas. Mano manymu, galbūt kaip tik prieš paskutinį atodūsį šiame pasaulyje vyksta pati lemtingiausia žmogaus gyvenimo drama, lygiai tokia pati, kokia vyko ir kartu su Kristumi nukryžiuotu nusidėjėliu. Duok Dieve, kad tos dramos finalas būtų lygiai toks pats, kaip ir tam nukryžiuotajam, kad kiekvienas išgirstų tuos pačius Kristaus žodžius: „ Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. Kaip rodo daugelis gyvenimo pavyzdžių, kaip tik tuo momentu praregi ir atsiverčia net didžiausi bedieviai ir labiausiai užkietėję ateistai, kad tiktai tas momentas nebūtų Dievo priekaištas mirštančiajam, bet Kristaus dovanota palaima. Todėl Popiežius palaimintasis Jonas Paulius II kvietė įžvelgti eutanazijoje ne paprastą praktiką, kuri turi būti atmesta, bet ir „dramatišką iššūkį, mestą visiems geros valios žmonėms, kad jie tuojau pat mobilizuotųsi“. Jis klausia: „Ką daryti, kad šiandienos žmonėms iš tikrųjų padėtume suprasti nežmonišką vyraujančios kultūros kai kurių aspektų pobūdį?“ Į šį klausimą pats Šventasis Tėvas ir atsako: „Reikia išmokti ne tiktai galvoti, bet ir jausti krikščioniškai. Problema ne eutanazija, kaip tokia, ir ne tų skausmų, kurie kankina mirštantį, siaubas, bet tai, kad mes apleidžiame savo ligonius, manydami, kad niekuo negalime jiems padėti“.

Mūsų dienų visuomenės tragedija yra ta, kad ligonio jau nebematome kaip žmogaus, su kuriuo galima lygiaverčiai bendrauti. Į jį žiūrime kaip į nelaimingą, kuriam reikia tiktai padėti, slaugyti, sergėti nuo aplinkos, kad jis mažiau jaudintųsi. Netikintys žmonės su mirtimi žaidžia „katės ir pelės“ žaidimą, vaizduodami, lyg jos nebūtų, stengdamiesi išsivaduoti iš mirties baimės.

Žmogui gyvenimas duotas dovanai, tačiau jam nepriklauso, todėl savanoriškas pasitraukimas iš jo arba su kieno nors pagalba, yra sunkus nusikaltimas prieš Kūrėją. Nepriklausomai nuo to, ar mes tikime, ar ne, Dievas vis tiek yra ir visiems prieš Jį reikės atsiskaityti. Tad negalvokime apie eutanaziją ir amžiną mirtį, bet apie amžinąjį gyvenimą ir amžiną laimę.

© 2012 „XXI amžius“