„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (137)

2012 m. balandžio 13 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Mums rašo

Laiškas Mamai

Atleisk, Mama, kad Tau taip ilgai nerašiau. Atleisk, kad neskaičiau Tavo laiškų, kad nėjau į pasimatymus, kai atvažiuodavai, jei gali – atleisk. Aš negalėjau, suprask mane, teisk, bet negalėjau… Aš tuos metus negyvenau, manęs nebuvo, buvo tik mano kūnas…

Suprantu, kaip Tave įskaudinau ir draugus, bet manęs nebuvo, supraskit, nebuvo… Žinau, kai gyvenau pas Tave, buvau blogas sūnus. Žinau, kiek daug skausmo jau tada Tau padariau, kiek bemiegių naktų Tu praleidai dėl mano klystkelių, žinau, kad dėl to be laiko pražilai, atleisk man, mama, atleisk… Prisimenu, su kokiu gailesčiu Tu žiūrėdavai į mane, kai aš girtas pareidavau namo. Prisimenu, kiek Tu prašydavai, kad nebegerčiau. Prižadėdavau, bet ir vėl gerdavau… Gėriau iki tol, kol sutikau ją – Viką. Pamenu, ėjau su draugu Romu. Jis vedė mane į namus, tada ir sutikome ją. Ji buvo Romo pažįstama. Pamenu, kaip Vika su kažkokia neišpasakyta panieka paklausė: „Tai ir vėl tavo draugelis gatavas?..“ Ji taip pažiūrėjo į mane, kad man viskas aptemo aplink, aš tarsi nugrimzdau į nebūtį, aš paskendau jos akyse…

Nuo to vakaro, mama, aš negėriau metus. Jos žvilgsnis, tarsi kirvio ašmenys, nukirto visą tą bjaurastį, kurioje aš gyvenau. Mudu pradėjome draugauti. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Pamažu ta draugystė peraugo į meilę. Niekad aš nebuvau toks laimingas, kaip tada, būdamas su ja. Pasaulis man nušvito kitomis spalvomis, į viską kitaip žiūrėjau… Nebemačiau pasaulyje vien blogio, pradėjau matyti ir gėrį, pradėjau visus mylėti kaip artimuosius, deja, iki to nelemto vakaro…

Šventėme Romo gimtadienį. Susirinkome mokyklos dienų draugai. Tikrai buvo linksma. Prisiminėme begalę išdaigų, kurias krėsdavome mokytojams. Draugai truputį įkaušo, ir nors Romas buvo perspėjęs, kad aš negerčiau nė lašo, mano stalo kaimynas Virgis pripylė stikliukus ir paragino išgerti už Romą. Visi išgėrė.

„O tu?“ – manęs paklausė. Aš neliečiau stikliuko… „Tai už savo geriausią draugą nenori išgerti?“ – piktokai paklausė. Tada Vika paėmė mano stikliuką. „Aš už jį išgersiu, mudu – lyg du viename…“ Ji išgėrė mano stikliuką. Bet Virgis vėl pripylė ir padavė Vikai.

„Tai dabar, Vika, išgerk nuo savęs už Romą“. „Romai, – kreipėsi į mano draugą, – ar tu nori, kad aš išgerčiau?“

Romas kažką suburbeno. Tada Vika pareikalavo: „Aš nesuprantu tavo kalbos. Nusiimk akinius. Aš aiškiaregė, – ji nusijuokė, – iš tavo akių perskaitysiu, ar tu to nori…“

Romas nusiėmė akinius ir pažvelgė į Viką. Pamačiau, kaip ji staiga išbalo, prisiglaudė prie manęs, lyg norėdama pasislėpti… Pažvelgiau ir aš į Romo akis ir supratau – tai buvo neišpasakytai didelės meilės žvilgsnis Vikai… Nežinau, kas man atsitiko, pagriebiau stikliuką iš Vikos rankų ir išgėriau.

„Čia tai vyriškai“, – tarė Virgis.

Taip ir prasidėjo. Romas bandė mane sulaikyti, bandė ir Vika…

Nepamenu, kaip išėjau iš kambario, nepamenu, kaip įsėdau į mašiną, nepamenu, kaip lėkiau keliu… Mane akino Romo žvilgsnis, mano akys buvo užpiltos degtinės, kuri buvo bejėgė užgesinti tą žvilgsnį… Atsipeikėjau tik tada, kai kažkas trenkėsi į mašiną. Kai sustojęs išlipau ir nubėgau atgal, pamačiau kraujo klane gulintį berniuką. Suklupęs pakėliau jo galvelę. Jis žvelgė skausmo pilnu žvilgsniu į mane… Iš jo burnos išbėgo kraujas. Tai buvo viskas… Aš tapau žmogžudžiu, nužudžiau tą būtybę…

Pameni, mama, teisme aš atsiprašiau to berniuko tėvų, verkdamas atsiprašiau, bet juk tuo vaikui gyvenimo negrąžinsi…

Būdamas čia, kalėjime, aš tiesiog negalėdavau užmigti. Tik sumerkiu akis ir iš karto tas berniukas žvelgia į mane, iš karto tarsi pajuntu jo kūnelį ant savo krūtinės. Tas žvilgsnis varė mane iš proto...

Buvau tokios būsenos, kad vieną vakarą norėjau nutraukti savo gyvybę. Mama, nors ir labai blogas, bet aš – krikščionis. Todėl prieš tai nuėjau į kalėjimo koplyčią. Joje radau tik vieną žmogelį. Jis koplyčios gale sukniubęs meldėsi. Pažvelgiau į kryžių ir nustėrau… Į mane žiūrėjo Kristus! Žvelgė skausmo ir meilės kupinu žvilgsniu. Nepajutau, kaip suklupau ir pradėjau garsiai raudoti. Tą vakarą, mamyt, aš pirmą kartą gyvenime atradau Dievą, atradau Kristų, kurio žvilgsnis mane prikėlė naujam gyvenimui…

Šiandien perskaičiau pirmą laišką iš laisvės. Tas laiškas Romo ir Vikos. Jie prašė manęs, žmogžudžio, leidimo jiems susituokti. Jie mane mylėjo, kiekvienas savaip… Turiu, mama, jiems duoti tą leidimą, nežiūrint į tai, kad Viką, atradęs Kristų, kitaip pradėjau mylėti. Man bus sunku tai išgyventi, labai sunku, bet ne taip, kaip būtų buvę anksčiau… Dabar turiu Dievą. Dabar žinau, kad vienintelė tikra meilė – meilė Dievui…

Algimantas BALYS

Pasvalys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija