Gyvybės gynėjų sėkmė „Rio + 20“ susitikime

Mindaugas BUIKA

„Caritas“ atstovai „Rio+20“ konferencijoje

Kardinolas Odilas Pedras Šereris aiškiai išsakė Šventojo Sosto poziciją dėl darnios pažangos pasaulyje principų

Įsimintina Vatikano pozicija

Po visos eilės pastaruoju metu priimtų žmogiškosios gyvybės gynimui ir šeimai palankių dokumentų ir sprendimų Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje bei Europos žmogaus teisių tribunole, gyvybės gynėjai gali džiaugtis svarbia pergale, pasiekta neseniai vykusioje globalinėje Jungtinių Tautų tvarios plėtros konferencijoje Rio de Žaneire („Rio+20“ susitikime). Šiame Brazilijos mieste birželio antroje pusėje pasaulio viršūnių susitikimo metu įvairioms šalims rodant nuostabų solidarumą su Šventojo Sosto delegacija (tačiau kai kurioms valstybėms atkakliai priešinantis) pavyko iš baigiamo direktyvinio konferencijos dokumento „Ateitis, kurios trokštame“ teksto pašalinti teiginius apie vadinamosios „reprodukcijos teises“ bei gyventojų skaičiaus kontrolę. Praktiškai tai būtų nuoroda į negimusių kūdikių žudymo teisėtumą darant abortus bei amoralios kontracepcijos skatinimą, todėl šios iniciatyvos atmetimas turi suteikti naujų jėgų gyvybę ir šeimą ginančioms tarptautinėms organizacijoms ir vietiniams sąjūdžiams juridinėje, socialinėje ir ideologinėje kovoje už žmogiškojo asmens, tautų ir visos žmonijos ateitį.

„Rio+20“ konferencijoje išsakytose pastabose Vatikano delegacijos vadovas ir popiežiaus Benedikto XVI asmeninis atstovas San Paulo (Brazilija) kardinolas Odilas Pedras Šereris apgailestaudamas pripažino, jog ir per pastaruosius du dešimtmečius buvo skleidžiamos ir realizuojamos pražūtingos politinės, ekologinės bei socialinės nuostatos, kad žmogiškasis asmuo nėra visų rūpesčių centre, bet tik bejėgis ir negailestingai manipuliuojamas objektas. Buvo primetama šiek tiek atnaujinta XIX amžiaus Maltuso teorija, teigianti, kad gyventojų skaičiaus augimas (patys žmonės) yra kliūtis pažangai ir gerovei. Buvo kuriamos ir įgyvendinamos žmogiškosios gyvybės naikinimo programos, stiprinama gyvybei priešiška kultūra („mirties kultūra“). Fatališkos tokio požiūrio pasekmės buvo akivaizdžios: nesustabdomas visuomenės senėjimas, silpnėjimas ir nykimas, naujų neišsprendžiamų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimas. Prarasta milijonai žmonių, kuriems net neleista gimti, kurių potencialus talentas, gebėjimas dirbti ir kurti buvo nerealizuoti, – pabrėžė kardinolas O. Šereris.

Jis nurodė, kad derybų dėl „Rio+20“ baigiamojo dokumento teksto metu Šventojo Sosto delegatai stengėsi, jog būtų patvirtinta pagarba žmogiškojo asmens orumui visuose jo egzistencijos tarpsniuose. „Tačiau kai kurios delegacijos, bandydamos į tekstą įterpti „gyventojų skaičiaus dinamikos“ arba „reprodukcinių teisių“ teiginius, vadovavosi klaidingu tvirtinimu, jog darni pažanga ir gamtosauga gali būti pasiekta tik užtikrinant, kad mūsų planetoje gyvens mažiau žmonių“, – teigė Vatikano atstovas. Tokia ideologija giliai žaloja žmogiškąjį solidarumą, daro pavojingą įtaką šeimos gyvenimui ir galiausiai atima iš planetos jos „didžiausią resursą – žmogaus asmenį“, kuris turi būti kiekvienos pažangos centras ir tikslas. „Primetant mirtį pažeidžiamiausioms žmogiškosioms gyvybėms, toms, kurios yra saugiausioje šventovėje – motinų įsčiose“, – negalima pasitarnauti autentiškai pažangai ir jos tikrajam vertinimui, kadangi „pažanga visomis gyvenimo aplinkybėmis pirmiausia yra tarnavimas gyvybei“, – aiškino kardinolas.

Pamokantys polemikos bruožai

Rio de Žaneire vykusią polemiką rengiant dokumentą „Ateitis, kurios trokštame“ gana išsamiai tarptautinėje katalikų spaudoje aptarė ten buvę gyvybės gynėjų organizacijų stebėtojai. Štai Katalikiškojo šeimos ir žmogaus teisių instituto (JAV) vadovas savo analitinėje apžvalgoje rašė, kad „prastumti aborto legalumo patvirtinimą, pasitelkdamos „reprodukcinių teisių“, „gyventojų dinamikos“ kontrolės teiginius, labiausiai stengėsi tokios šalys, kaip Norvegija, Islandija, JAV (B. Obamos administracija), Kanada, Šveicarija, Australija.

Aršiai darbavosi tokios abortų šalininkės, kaip Tarptautinė planuotos tėvystės federacija ir panašios nevyriausybinės struktūros, kurios platino publikacijas ir pareiškimus, niekinančius Šventojo Sosto poziciją, kaip, neva, norinčią „atsukti laikrodžius atgal“ ir prieštaraujančią įsivyravusiam „konsensusui“. Tačiau derybų metu paaiškėjo, kad tokie tvirtinimai yra melas, nes Vatikaną palaikė dauguma Lotynų Amerikos šalių (Nikaragva, Čilė, Kosta Rika), arabų valstybės (Sirija, Egiptas), Rusijos federacija, taip pat „G 77“ šalių grupė, atstovaujanti neaprėpiamam besivystančiam pasauliui ir jo kovai prieš bet kokį išnaudojimą.

Štai Nikaragvos, nors ir valdomos kairiųjų vyriausybės, bet visiškai uždraudusios abortus ir dėl to jaučiančios beveik neslepiamą Vakarų pasaulio grasinimą, delegatas be užuolankų pareiškė, kad „reprodukcinių teisių“ terminas reiškia „Jungtinėse tautose naudojamą kodą įteisinti abortus“. Todėl ne Šventasis Sostas skaldo tarptautinę bendruomenę, bet būtent Norvegija, Islandija bei kitos šalys, kurios verčia šalis priimti dokumentą, kuris „tiesiogiai kertasi su jų nacionaliniais įstatymais“. Panašų pareiškimą padarė ir Čilės delegacija, konstatuodama, kad minėtos „reprodukcinės teisės“ yra nesuderinamos su svarbiausia ir neatima teise į gyvybę. Tai, kad gyvybės gynėjų gretose yra Rusija, pareiškusi, jog gyventojų skaičiaus kontrolės (ypač abortais) teiginys visiškai netinka darnios pažangos aptarimui, rodo esminius pokyčius pokomunistinėje visuomenėje.

Sovietinė Rusija dar 1920 metais komunistinio lyderio Vladimiro Lenino dekretu tapo pirmąja pasaulio valstybe įteisinusia abortą. Nors jau praėjo daugiau kaip du dešimtmečiai po komunizmo žlugimo, Rusijoje kiekvienais metais atliekama 1,2 milijono aborto ir dėl susidariusios demografinės padėties jau pradėtos rimtai svarstyti įstatymo suvaržymo galimybės. Kokios čia dar gali būti kalbos apie gyventojų skaičiaus kontrolę, jeigu Rusija per paskutinius dvidešimt metų be jokių didesnių karų prarado 10 milijonų piliečių ir tai tapo svarbiausia valstybinio saugumo problema. Vietinė Stačiatikių Bažnyčia aktyviai formuoja nuostatą, kad „abortai yra moraliai nepriimtini Rusijai“, ir siūlo pertvarkyti įstatymų sistemą, nors susilaukia radikalaus ir šalyje dar sovietiškai stipraus feminizmo pasipriešinimo.

Paminėtina, kad „Rio+20“ susitikime, svarstant demografinį klausimą, Europos Sąjungos ir Afrikos šalių delegacijos rodė kiek neįprastą nuosaikumą, netgi nutylėjimą, bet dėl skirtingų priežasčių. Afrikiečiai, visada globaliuose forumuose entuziastingai palaikę Šventojo Sosto poziciją ginant gyvybę ir šeimą, šį kartą atrodė įbauginti. Mat, kontinento šalims labai reikalinga finansinė parama, o Vakarų institucijos jas nuolat terorizuoja, kad jeigu nesiims radikalių priemonių gyventojų skaičiaus kontrolei abortais, sterilizacija ir kontracepcija, tai ši parama bus nutraukta. Europos Sąjunga irgi labai nesireiškė, kadangi šiame kontinente (kaip ir Rusijoje) jaučiamos (gal ne taip skaudžiai, nes vyksta imigracija) demografinės krizės pasekmės, ir nenorėtų pažeisti labai skirtingų nuostatų Europos Sąjungos viduje, nes tokios katalikiškos šalys, kaip Lenkija, Airija ar Italija, aiškiai remia Bažnyčios nuostatas šioje srityje.

Atsakomybė dėl sprendimų paveldo

Taigi tenka pripažinti, kad abortų šalininkų ar lobistų pralaimėjimas, bandant į „Rio+20“ susitikimo baigiamąjį dokumentą įterpti bet kokią nuorodą į negimusių kūdikių žudymą (taip pat sterilizaciją, kontracepciją ir pan.), kaip demografinės kontrolės priemonę, teikia didelę viltį dėl krikščioniškos ir žmogiškos „gyvybės kultūros“ perspektyvų, ypač žinant šiandien piktus galingų ir priešingai nusiteikusių (dažniausiai agresyvių feministinių grupių) atstovų kėslus. Gyvybės gynėjų tarptautinės interneto svetainės Lifesitenews.com korespondentė Hilari Vait ta proga kalbino įvairius gyvybę ir šeimą ginančių struktūrų ekspertus, kurie vieningai pripažino, kad abortų šalininkų pralaimėjimas globalinėje Jungtinių Tautų konferencijoje Rio de Žaneire suteikia naujų jėgų gyvybę ginantiems politikams, visuomenės veikėjams, sąjūdžiams ir Bažnyčioms vietiniu ir tarptautiniu lygiu.

„Svarbi kiekviena plyta į gyvybės kultūros užtvanką priešinantis tai piktai mirtį nešančio potvynio bangai“, – sakė Didžiojoje Britanijoje būstinę  turinčios, bet tarptautinį pripažinimą įgijusios Negimusių kūdikių saugojimo draugijos (Society for the protection of unborn childern, SPUC) vadovas Džonas Smitonas. Kaip pavyzdį jis nurodė padėtį Airijoje, kuri patiria didžiulį spaudimą iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) ir Europos Sąjungos, reikalaujant, kad būtų legalizuoti abortai. Kuo daugiau mirtį skleidžiančių ar ją pateisinančių teiginių bus išbraukta iš globalinių ir tarptautinių forumų dokumentų, tuo bus didesnė ir lengviau pasiekiama gyvybės gynėjų sėkmė. „Juk ši sėkmė arba nesėkmė turi tiesioginį poveikį profesiniam medicinos ir slaugos darbuotojų gyvenimui bei veiklai, taip pat visiems besistengiantiems jiems padėti“, – sakė Dž. Smitonas, kaip pavyzdį nurodydamas sėkmingą pergalę prieš porą metų priimtoje Europos Tarybos rezoliucijoje dėl medicinos darbuotojų sąžinės laisvės garantijų abortų ar dirbtinio apvaisinimo atlikimo klausimais.

Lifesitenews.com apžvalgoje SPUC ekspertai atkreipė dėmesį, kad įvairios tarptautinės paramos programos privalo vadovautis nuorodomis, kurios išreikštos globalinių susitikimų, tokių kaip „Rio+20“ priimtuose dokumentuose. Šių programų finansavimas taip pat turi priklausyti nuo išreikštų poreikių bei siūlomų suteikti paslaugų pobūdžio. Juk neretai kai kurios nevyriausybinės, bet ideologiškai angažuotos organizacijos iš tarptautinių fondų netiesiogiai prašo pinigų abortų darymo ar sterilizacijos įrangai Afrikoje bei kituose varginguose regionuose, tuo tarpu vietiniams gyventojams daug svarbiau būtų aprūpinimas maistu, švariu geriamuoju vandeniu ar žemdirbystės technologija. Kita vertus, „teisė į švarų vandenį, maistą, švietimą yra neatskiriamai susijusi su teise gimti ir gyventi“, pabrėžė Šventojo Sosto delegacijos „Rio+20“ konferencijoje kardinolas Odilas Šereris. Jis pažymėjo, kad šis rūpestis neišvengiamai turi etinę prasmę, teisės ir pareigos sąsajas, teisingo solidarumo poreikį, apimant visus žmones, taip pat ir tuos, kurie dar turi gimti. „Tai reikalauja visų mūsų atsakomybės prieš būsimąsias kartas, kurios paveldės mūsų sprendimus“, – nurodė kardinolas O. Šereris, kviesdamas valstybių vyriausybes burtis dėl darnios pažangos visų žmonių, ypač silpniausių, pažeidžiamiausių, tų, kuriems parama ir globa reikalinga labiausiai.

© 2012 „XXI amžius“