„Saulėno žebenkšties“ ir „Žaibo“ alus bylinėsis su kapuose prigulusiais sugėrovais?

dr. Aurelijus Veryga,

Nacionalinės tabako ir alkoholio
kontrolės koalicijos prezidentas

Pastarosiomis dienomis visa žiniasklaida mirga žinutėmis apie tai, kad mažieji Lietuvos aludariai rengiasi bylinėtis su valstybe ir reikalauti atlyginti gamintojų patiriamus nuostolius, patirtus dėl sausio 1 dieną įsigaliojusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų, uždraudusių pardavinėti stipresnį nei 7,5 proc. alų ir alų, sidrą bei alkoholinius kokteilius didesnėje nei 1 litro taroje.

Manau, kad šiandien ypač kruopščiai tiesos beieškantiems smulkiesiems aludariams reikėtų priminti, kad kurį laiką valstybė jų ne tik nediskriminavo, bet ir buvo suteikusi akcizo lengvatas. Matyt, būtent tuomet ir panižo delnai verslininkams tokiu verslu užsiimti ir susižerti pinigėlius iš Lietuvoje vis didėjančių alkoholikų gretų. Besimėgaudami mokesčių lengvatomis aludariai nematė reikalo skųstis ir kalbėti apie diskriminaciją. Dėl ne vienodo apmokestinimo skųsti ES taip pat nepuolė. Noras atsirado tik dabar.

O dabar pažiūrėkime rinkodaros prasme, kodėl taip entuziastingai buvo imtasi gaminti alų „bambaliuose“ ir maksimaliai stiprų? Yra keli labai aiškūs dalykai. Pirmiausia, dėl ydingo mūsų šalyje esančio alkoholinių gėrimų apmokestinimo stiprus alus kainuoja ne brangiau, kaip tai yra daugelyje kitų Europos šalių, o pigiau. Tai jau savaime padaro jį patrauklų ne stipraus alaus ištroškusiems „alaus gurmanams“, o alkoholikams ir „bomžams“, kuriems aktualu įsigyti kuo didesnį alkoholio kiekį už mažesnę kainą ir kuo greičiau bei pigiau prisigerti. Mokslinėse studijose labai aiškiai teigiama, kad egzistuoja tiesinė priklausomybė tarp suvartoto alkoholio kiekio ir jo sukeliamų problemų. Vadinasi, kuo didesnis alkoholio kiekis, tuo baisesnes pasekmes patiria jį vartojantis žmogus.

Jei alus, kaip ir stiprieji gėrimai, būtų apmokestinamas ne tik už dekalitrus, o ir už laipsnius, tai stiprus alus kainuotų brangiai ir tai labai mažintų jo vartojimą. Alkoholio pakuotė irgi labai svarbi dėl to, kad nuo jos dydžio priklauso alkoholinio gėrimo gamybos kaštai, nes bent teoriškai alaus tarai sumažėjus nuo 2 ar net 2,5 litro iki 1 litro, taros kaštai išauga beveik dvigubai, o tai, žinoma, prisideda prie didesnės kainos ir mažėjančio tokių gėrimų prieinamumo. Taigi viskas alkoholio kontrolės prasme yra teisinga. Tokių siekių valstybė niekada neslėpė ir gaila, kad tik dabar ėmėsi juos įgyvendinti.

Jei jau mažieji aludariai galėtų bylinėtis ir laimėti tokią bylą, tai reikštų, kad jokia valstybė negali priimti jokio sprendimo ir jokio ribojimo, kuris mažintų bet kokio verslo (net jeigu tai būtų tabako ar alkoholio verslas) pajamas, nes tuomet kiekvienas verslas galėtų bylinėtis dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau, matyt, tokia tarptautinė praktika ne tik neegzistuoja, bet vis intensyviau svarstomi nauji dokumentai, turėsiantys riboti tabako ir alkoholio verslus ir jų gaminamų produktų vartojimą bei mažinti šiuos produktus gaminančių įmonių pelnus. Nė vienas verslininkas nėra analfabetas ir moka skaityti. Užtektų paskaityti Alkoholio kontrolės ar Tabako kontrolės įstatymuose įvardintus valstybės tabako ar alkoholio kontrolės principus bei siekius. Visur juodu ant balto yra rašoma, kad valstybė siekia mažinti šių produktų vartojimą bei su juo susijusią žalą gyventojų sveikatai bei šalies ekonomikai. Tai apie kokius teisėtus lūkesčius verslininkai gali kalbėti ir į kokių nuostolių atlyginimus galima apeliuoti? Jei pradedant verslą aišku, kad valstybė stengsis mažinti šio verslo plėtros galimybes, tai kiekvienas bandymas šį verslą pradėti ar plėtoti gali būti vertinamas tik kaip asmeninė rizika, už kurią atsakomybę prisiima pats verslininkas.

LR Konstitucinis teismas dar 1997 metais verslui aiškiai davė suprasti, kad valstybė neprivalo beatodairiškai skatinti kiekvieno verslo neatsižvelgdama į visuomenės sveikatos poreikius. Taigi tiek mažieji, tiek didieji, tiek vidutiniai aludariai žinojo, kokį verslą pradeda, koks yra valstybės požiūris į alkoholio vartojimą.

Kalbėdamas apie bylinėjimąsi, manau, kad tokia aludarių elgsena labai aiškiai demonstruoja, koks išsigimęs yra šis verslas Lietuvoje ir kaip suvokiama atsakomybė. Manau, kad valstybė galėtų be didesnių problemų rasti kelis šimtus kaimo šeimų, kurių vyrai mirė nuo besaikio mėgavimosi „bambaliniu gurmanišku alumi“ sukeltos alkoholio priklausomybės ir kepenų cirozės, ir apmokėti toms šeimoms teisines išlaidas bei paraginti kreiptis į teismus. Būtent aludariai, sudarę sąlygas pigiai gerti stiprų alkoholį, prisidėjo prie jų šeimos narių mirties ir turėtų atlyginti šeimoms nuostolius, kuriuos jos patyrė dėl fizinio, psichologinio smurto šeimoje, artimo žmogaus netekties ir t. t. Gal tada jie suprastų, kas iš tiesų ir iš ko turi reikalauti kompensacijų ir mokėti pinigus už patirtas žalas. Dabar aludarių elgesį galima vertinti tik kaip cinišką šantažą, kuomet neatsižvelgiant į jokius jų verslo daromus padarinius visuomenei, siekiama tik pelno.

Manau, kad mažieji aludariai teisūs tik dėl to, kad nereikėjo įvedant šiuos reguliavimus išskirti tik alų, sidrą ir kokteilius, nes kartu su apribojimais silpniesiems gėrimams buvo siūlomi apribojimai ir stipriesiems gėrimams, kuriems, skirtingai nuo alaus ir sidro, buvo siūloma riboti pilstymą į ypač mažą tarą (pavyzdžiui, 100 ml degtinės plastikiniuose indeliuose), kuri irgi yra patogi pirmiausia norintiems pigiai ir greitai prisigerti ar pasilengvinti pagirias. Tačiau tie siūlymai net nebuvo svarstyti ir tai jau politikų apsisprendimo reikalas. Pritarti, matyt, galima tam, kad reikėtų tvarkytis ir su spirituotais vynais, kurie vėlgi yra savotiškas prasigėrusių šalies gyventojų pribaigimo įrankis. Matyt, čia reikėtų įvesti mokestį už laipsnius, tada stipresnis gėrimas ir kainuotų brangiau.

Mažieji aludariai dar prieš kelis mėnesius savo atstovės lūpomis labai aiškiai deklaravo, kad artėjančiam draudimo įsigaliojimui net nesiruošė, nors turėjo pakankamai daug laiko. Tai, matyt, yra tikrai socialiai atsakingo verslo elgesio pavyzdys, kurį reikia „skatinti ir puoselėti“.

© 2013 „XXI amžius“