Benediktas XVI – gyvybės ir šeimos gynėjas

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas noriai priima šeimos aukas per liturgines apeigas

Demografinės krizės pavojai

Vienas iš ryškiausių atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI magisteriumo paveldo elementų yra gyvybės ir šeimos gynimas. Tai svarbu pabrėžti turint mintyse tiek Šventojo Tėvo paskelbtus pagrindinius dokumentus, pavyzdžiui, enciklikas, tiek ir pastarųjų mėnesių kalbas jam jau žinant apie būsimojo pasitraukimo artėjimą, tiek ir pastoracines nuorodas, kurias su palaimintojo Jono Pauliaus II pritarimu tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris paskelbė dar prieš jo išrinkimą į apaštalo šv. Petro sostą. Trumpą to brangaus ir neatšaukiamo paveldo apžvalgą norisi pradėti nuo priminimo popiežiaus Benedikto XVI socialinėje enciklikoje padarytų pastabų apie šiandien aktualias demografines problemas.

Dabar tarptautinėje politikoje neretai reiškiama nuomonė, jog daugelyje planetos regionų, pavyzdžiui, Afrikoje, skurdo augimą, neva, nulemia gyventojų skaičiaus didėjimas, todėl jį bandoma kontroliuoti ir stabdyti, kartais primetant netgi ekonominės ar finansinės paramos sąlygotumą, įvairias prieš gyvybės šventumą nukreiptas priemones – abortus, sterilizavimą, dirbtinę kontracepciją. Savo socialinėje enciklikoje „Caritas in Veritate“ griežtai kritikuodamas šias pastangas, kaip nukreiptas prieš krikščioniškąjį mokymą ir pačią prigimtį, Šventasis Tėvas pabrėžia, jog „pati nuomonė, kad gyventojų skaičiaus augimas yra prigimtinė atsilikimo priežastis, yra klaidinga net ir ekonominiu požiūriu“. Jis priminė ekspertų tyrimais patvirtintus bei akivaizdžiai regimus faktus, kad netgi išsivysčiusiose šalyse ekonominių sunkumų augimas susisieja su gimstamumo mažėjimu, nes pastarasis skatina visuomenės senėjimą su vartojimo paklausos, darbo jėgos bei mokesčių nesurinkimo ir socialinių paslaugų krize. Todėl rūpinimasis autentiška pažanga yra neatskiriamas nuo pagarbos gyvybei ir paramos natūraliai vaikus auginančiai šeimai.

Kad gyvybės gynimas turi būti svarbus krikščioniškos politikos bruožas, popiežius Benediktas XVI pabrėžė ir sausio pradžioje vykusiame jo paskutiniame metiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso nariais. Savo kalboje 189 šalių ambasadoriams Šventasis Tėvas nurodė, kad pagarba gyvybei priklauso žmogaus teisių apsaugos sričiai, išreiškė nepasitenkinimą, kad „įvairiose šalyse, netgi besilaikančiose krikščioniškų tradicijų, dabar dedamos pastangos įvesti ar dar labiau liberalizuoti įstatymus, kurie dekriminalizuoja abortus“. Jis priminė Bažnyčios nesikeičiantį mokymą, kad tiesiogiai atliekamas abortas, kaip kūdikio nužudymas prieš gimimą, ar tai būtų tikslas, ar priemonė, yra „sunkus nusikaltimas moraliniam įstatymui“. Patvirtindamas šį magisteriumą, Benediktas XVI aiškino, jog Bažnyčia rodo gailestingumą ir rūpinasi kūdikių besilaukiančiomis motinomis bei jų teisėmis gauti visą reikiamą sveikatos apsaugą, materialinę ir dvasinę paramą.

Sunki aborto ir eutanazijos nuodėmė

Bažnyčios privalomą reakciją į sunkią nuodėmę prieš gyvybę aborto ar eutanazijos (nepagydomo ligonio dirbtinio numarinimo) atvejais tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas J. Ratcingeris išsamiau paaiškino 2004 metais oficialiame laiške Jungtinių Amerikos Valstijų vyskupams, pavadintame „Vertumo priimti Šventąją Komuniją bendrieji principai“. Tame laiške jis pasirėmė 1995 metais paskelbta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika „Evangelium Vitae“, kurioje aiškiai pabrėžiama sąžinės prieštaravimo pareiga tiems juridiniams sprendimams ir įstatymams, kurie leidžia ar skatina abortus ir eutanaziją. Tokie įstatymai pačia savo esme yra neteisingi, todėl katalikams niekada neleidžiama jiems paklusti, juos propaguoti ar už juos balsuoti, nes tai būtų formalus bendradarbiavimas su blogiu, kuris prieštarauja Dievo įstatymui. „Šis bendradarbiavimas niekada negali būti pateisintas, nei nurodant pagarbą kitų nuomonei, nei pasiremiant faktu, kad pilietinis įstatymas tai leidžia ar reikalauja“ („Evangelium Vitae“, 74).

Esant minėtam aborto ir eutanazijos nuodėmės sunkumui, kada asmens bendradarbiavimas su šiuo blogiu tampa akivaizdus (kataliko politiko atžvilgiu tai reikštų abortų ir eutanazijos įstatymų propagavimą ar balsavimą už juos), „jo ganytojas turi su juo (politiku) susitikti ir jį informuoti apie Bažnyčios mokymą bei nurodyti pačiam nepriimti šventosios Komunijos, kol ši objektyvi sunkios nuodėmės situacija nebus užbaigta“, – rašė kardinolas J. Ratcingeris amerikiečių vyskupams. Jis pabrėžė, jog kada perspėjančios ganytojų pastangos nedaro poveikio ir abortą ar eutanaziją remiantys politikai toliau atkakliai dalyvauja šv. Eucharistijoje, šio sakramento dalintojai privalo jo nebesuteikti. Kardinolas J. Ratcingeris minėtame laiške akcentavo, kad tokie ganytojų veiksmai neturi būti suprasti kaip sankcija ar bausmė bei subjektyvus asmens kaltės vertinimas. „Tiesiog tai yra reagavimas į asmens viešą nevertumą priimti šventąją Komuniją dėl objektyvios nuodėmės situacijos“. Baigiamoje dokumento pastaboje tuometinis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas nurodo, jog kiekvienas katalikas rinkėjas, balsuojantis už politiką būtent dėl jo palankumo aborto ar eutanazijos įstatymams, daro sunkią nuodėmę ir nevertas priimti šv. Komuniją, bet jeigu balsuoja už minėtą kandidatą dėl kitų priežasčių, tai bendradarbiavimas nepagarbos gyvybei blogyje yra tolimas ir gali dalyvauti Eucharistijoje pagal priežasčių proporcingumą.

Šiemetiniame kreipimesi „Palaiminti taikdariai (Mt 5, 9)“ Pasaulinei taikos dienai, kuri Bažnyčioje minima sausio 1-ąją, popiežius Benediktas XVI gyvybės gynimą vėl susiejo su pozityvia politine veikla kuriant taiką ir bendrąjį gėrį. „Tikrieji taikdariai yra tie, kurie myli, gina ir skatina žmogaus gyvybę visose dimensijose (nuo prasidėjimo iki natūralios mirties), tiek asmeniniu, tiek bendruomenišku, tiek ir antgamtiniu lygmeniu“, – rašė Šventasis Tėvas. Paminėjęs, kad gyvybė yra taikos viršūnė, todėl tie, kurie myli taiką, jokiu būdu negali toleruoti išpuolių prieš gyvybę. Jis konstatuoja, kad aborto liberalizavimas yra iš esmės „netikros taikos siekis“, bėgimas nuo atsakomybės, žmogaus asmens menkinimas, ir toks „bejėgės ir nekaltos būtybės naikinimas niekada negali atnešti laimės ar taikos“. Negalima pateisinti skelbiamų įstatyminių nuorodų į tariamąją teisę į abortą ir eutanaziją, nes jos remiasi redukuotu ir reliatyvistiniu požiūriu į pačią žmogaus būtį.

Genderizmo teorijos blogis

Kartu su pagarbos gyvybei principu popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi šiemetinei Pasaulinei taikos dienai iškėlė poreikį „pripažinti ir ginti prigimtinę santuokos struktūrą, kaip vyro ir moters sąjungą“. Tai svarbu, kai bandoma sukurti „juridinį ekvivalentą radikaliai kitos rūšies sąjungai“, vadinamajai homoseksualų partnerystei, suteikiant jai „santuokos“ statusą. Šie kėslai, anot Šventojo Tėvo, žaloja ir prisideda prie tikrosios santuokos destabilizavimo, menkina jos specifinę prigimtį ir nepakeičiamą vaidmenį visuomenėje. Jis paminėjo, kad tradiciniai šeimos ir santuokos principai yra ne tik tikėjimo tiesos, bet „įrašyti į pačią žmogaus prigimtį“ ir suvokiami protu, todėl yra bendri visai žmonijai, tačiau pastangos juos ginti ir skatinti yra būtinos, kadangi dabar, reliatyvizmo diktatūros sąlygomis, juos bandoma paneigti ar neteisingai pristatyti, taip iškreipiant tiesą apie žmogiškąjį asmenį su rimtais teisingumo ir taikos principų pažeidimais.

Kokį pavojingą lygmenį šis agresyvaus feminizmo ir homoseksualizmo ideologijos (kaip marksistinės ideologijos atmainos) skatinamas antropologinis išsigimimas gali pasiekti, popiežius Benediktas XVI aiškino gruodžio pabaigoje vykusiame kalėdiniame susitikime su Romos kurijos bendradarbiais. Aptardamas vadinamosios genderizmo teorijos blogį, jis paminėjo, kad jos ekspansijos pasekmė, kad „dabar mes patiriame ne tik išpuolį prieš tikrąją šeimos struktūrą, sudarytą iš tėvo, motinos ir vaikų“, bet jau ginčijama ir pati žmogiškosios būties bei tapatumo esmė. Pagal minėtą „filosofiją“ žmogaus lytis laikoma jau ne asmens prigimties elementu, bet socialiai nulemtu dariniu, kurį galime patys pasirinkti ir keisti. Taigi, kaip sakė Šventasis Tėvas, atmetus tikėjimą kartu su biblijiniu pasaulio sukūrimo pristatymu, pradedama aiškinti, jog ne Dievas sukūrė vyrą ir moterį, bet visuomenės vystymosi procesai, panašiai kaip marksizmas išveda socialinių klasių formavimąsi pagal istorinio ir dialektinio materializmo metodiką.

Genderizmui atmetus vyro ir moters išankstinio dieviškojo sukūrimo realybę, kitaip sakant, neigiant pačią žmogiškąją prigimtį arba manipuliuojant jos tapatumu, iškeliamas valios, interesų, užgaidų ir pasirinkimų vaidmuo toje, neva, abstrakčios būties terpėje. „Ginčijant vyriškosios ir moteriškosios prigimties dualumą ir papildomumą, bandoma paneigti tradicinė šeimos ir santuokos struktūra bei paskirtis su fatališkomis pasekmėmis žmogaus ir visuomenės gyvenimui. Kada kūrybos laisvė tampa laisve sukurti save, neigiant paties Kūrėjo būtiną įsikišimą, tada iš žmogaus atimamas jo, kaip Dievo kūrinio ir atvaizdo, orumas, glūdintis pačioje jo būties esmėje, – darė perspėjančią išvadą popiežius Benediktas XVI. – Taigi, ginant šeimą kalbama apie paties žmogaus gynimą. Tampa aišku, kad atmetant Dievą, išnyksta žmogiškasis orumas. Taigi, kas gina Dievą, gina ir patį žmogų“.

© 2013 „XXI amžius“