Amoralumo liūnas

Gyvename iškreiptų moralinių vertybių visuomenėje. Kas anksčiau buvo moralu ar nemoralu, atrodo, nekėlė abejonių bei diskusijų, šiandien tapo aštriausių ginčų bei nesutarimų objektu. Prisidengiant žmogaus ir įvairiausių mažumų teisėmis, bandoma kasdieniniame gyvenime įtesinti sunkiai sveiko žmogaus protui suvokiamus dalykus, pavyzdžiui, vienos lyties žmonių santuoką.

Kalbant apie tokias labai jautrias problemas, visų pirma, svarbu tinkamai pasirinkti atskaitos tašką, kurio atžvilgiu tiktai ir galima pradėti vystyti pokalbį. Kadangi tai – žmogaus moralės klausimai, tai juos gvildenti, atsiribojus nuo Kūrėjo, nuo tikėjimo, būtų didžiausia klaida. Pagrindiniai žmogaus krikščioniškosios moralės momentai yra užprogramuoti mūsų prigimtyje. Tad ir pokalbį pradėsime nuo pradžių pradžios, kuri vienareikšmiškai ir neatskiriamai siejasi su Dievu. Kitaip mąstantiems ir netikintiems tuojau pat gali kilti noras nesutikti ir prieštarauti tokiai nuostatai. Gerbiamieji, kitokia nuostata – jau grynai jūsų asmeninis reikalas, nes nepriklausomai nuo to, ar aš tikiu ar netikiu, ar man patinka ar ne, vis vien Dievas egzistuoja. Tai – realybė. Taigi, sekdami krikščioniškosios moralės normomis, panagrinėsime šiandien labai aktualų klausimą – homoseksualizmą.

Pažiūrėkime, ką šiuo klausimu kalba Senasis Testamentas (ST), kokį norėjo Dievas matyti žmogų, sukurtą pagal Savo paveikslą, ir kokias gyvenimo gaires jam numatė. Kaip liudija ST, „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!...“ (Pr. kn., 1, 27–28). Atrodo, aiškiau ir negali būti, t.y. Dievo sukurto žmogaus pilnatvę sudaro vyro ir moters sąjunga, kuri garantuoja jo giminės tęstinumą. Jokių kitų išimčių ir išlygų nenumatyta ir nepaminėta, o nukrypimas nuo Dievo sugalvoto plano yra sunkus nusikaltimas, nuodėmė: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun. kn., 20, 13). Dar ne vienoje ST vietoje kalbama apie panašius homoseksualius nusikaltimus.

Naujajame Testamente (NT) irgi gana daug vietų, kuriose yra smerkiamos panašaus pobūdžio nuodėmės. Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams kalba: „Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (Rom., 1, 27). Taigi Paulius čia pabrėžia homoseksualumą kaip nuodėmę, bet pamini, kad lytiniai santykiai su moterimi yra prigimtiniai. Tad kai kurių homoseksualų tvirtinimai, kad tas nukrypimas yra prigimtinis, visiškai neatitinka tikrovės ir numatyto Dievo plano. Kadangi šis iškrypimas yra nuodėmė, tai jo nepripažinimas yra baustinas: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei iškrypėliai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor., 6, 9–10).

Taigi pateiktos tiek ST, tiek NT ištraukos akivaizdžiausiai liudija, kad homoseksualumas visiškai nėra jokia mažuma (t.y. prigimtinis), bet iškrypimas, liga, kuri gali ir turi būti gydoma. Dabar bandysime apie tai ir pakalbėti.

Kadangi homoseksualumas yra liga, tai pasižiūrėkime, kaip į ją žiūri kai kurios katalikiškos organizacijos, besirūpinančios tikėjimo puoselėjimu, sietinu su medicina. Viena tokių organizacijų yra Katalikiška medicinos asociacija (KMA). Kadangi homoseksualumo problema paskutiniais metais labai paaštrėjo visame pasaulyje ir Lietuvoje, KMA šiuo klausimu išsakė savo poziciją. Ji visiškai palaiko Bažnyčios požiūrį į seksualumą, o jis išsakytas Katalikų Bažnyčios Katekizme: „Kiekvienas pakrikštytasis yra pašauktas į skaistumą... Krikšto momentu krikščionis įsipareigoja jausmų skaistumui“ (KBK, 2348), arba: „Susituokę asmenys yra pašaukti į santuokinio gyvenimo skaistumą; kiti skaisčiai gyvena susilaikydami“ (KBK, 2349). Tiesiogiai apie homoseksualumą šiandienos katalikų Bažnyčia pasisako irgi nedviprasmiškai: „Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi ypač netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Jie nekyla iš tikro poreikio papildyti vienas kito jausmus ir seksualumą. Jokiu atveju negalima jų pateisinti“ (KBK, 2357).

Šiuo klausimu irgi vienareikšmiškai pasisako genetikai, kad potraukis tai pačiai lyčiai nėra prigimtinis, kaip kad kartais tvirtina gėjai. Tačiau, nepaisant to, vis bandoma įtikinti visuomenę bei valdžios institucijas, kad homoseksualumas yra nulemtas prigimties. Tuo siekiama toli einančių tikslų: pakeisti valstybių įstatymus, religinį mokymą, įteisinti homoseksualumą kaip neatimamą žmogaus teisę.

Sveiko žmogaus psichosocialinis vystymasis yra toks, kad kiekvieną traukia prie priešingos lyties. Tiktai galimos įvairios traumos, neteisingas auklėjimas ir nuodėmė gali būti homoseksualumo priežastis. Kadangi homoseksualumas yra ne prigimtinis, bet įgytas, vadinasi, jis gali būti gydomas.

KMA mokslininkai nustatė, kad traukos tai pačiai lyčiai priežastys gali būti įvairios ir kiekvienam žmogui individualios:

– ankstyva atskirtis nuo tėvo (tėvas buvo priimamas kaip priešas, buvo nutolęs nuo vaiko, žiaurus arba alkoholikas);

– motina per daug rūpinosi vaiku ( sūnumi);

– motina buvo per reikli (jai vis kažko reikėjo iš vaiko);

– motina mergaitei buvo emociškai neprieinama;

– tėvams nepavyko padėti vaikui susitapatinti su savo lytimi;

– judrių ir vyriškų žaidimų trūkumas (berniukams);

– saviidentifikacijos nesėkmė su savo lyties bendraamžiais;

– nemeilė komandiniams sporto žaidimams;

– nepakankama koordinacija, nevikrumas, bendraamžių pašaipos;

– seksualinė prievarta ir išprievartavimas;

– bendruomenės baimė arba didelis drovumas;

– vieno iš tėvų netektis jam mirus arba išsiskyrus;

– saviizoliacija nuo tėvų svarbiais asmenybės vystimosi etapais.

Be šių išvardintų priežasčių gali būti dar kitos psichinės priežastys: bendroji depresija, polinkis į savižudybę, alkoholinė ar narkotinė priklausomybė, paauglių elgsenos sutrikimai, šizofrenija.

Auksčiau išvardintų priežasčių nustatymas ir profesionali pagalba vaikui gali padėti išvengti jo polinkio į homoseksualizmą. Kartais, jei kreipiamasi į terapeutą, tėvams patariama nesijaudinti ir tvirtinama, kad viskas laikui bėgant praeis, tačiau tas polinkis vėliau gali pasireikšti paauglystės metais.

Pesimistams, kurie tvirtina, kad homoseksualizmas nepagydomas, daktaras Hatereris atsako: „Aš išgydžiau daugelį homoseksualistų. Daugelis išgydytų (aš asmeniškai naudoju terminą „pasikeitusių“) pacientų susituokė, sudarė šeimą ir laimingai gyvena. Mitas, kad „homoseksualas – visam laikui“ – griautinas. Jis įtikina daugelį, ir milijonai tampa įsitikinusiais homoseksualais“. Yra daugybė žmonių liudijimų, kurie buvo homoseksualai, o šiuo metu gyvena normaliai. Reikia pastebėti, kad daug jų išsilaisvino iš homoseksualumo padedant religinėms organizacijoms.

Nepaisant viso to, homoseksualizmo apologetai bei įtakingi žmonės ir klanai visa tai ignoruoja ir stengiasi sumenkinti gydymo efektyvumą.

Katalikai terapeutai, kurie dirba su tokiais nelaimingais tikinčiaisiais, privalo laisvai naudotis katalikiško dvasingumo lobiais gydymo procese. Tuos, kurie turi žaizdas dėl tėvų kaltės, reikia skatinti artimiau bendrauti su Dievu, kaip Mylinčiu Tėvu. Tuos, kurie vaikystėje buvo bendraamžių pajuokiami, reikia skatinti kreiptis į Kristų, kaip į Brolį, Draugą, Gynėją.

Remdamiesi savo įgyta patirtimi bedirbant ir gydant žmones homoseksualus, KMA mokslininkai siūlo konkrečias rekomendacijas, kurios lengviau padėtų atsikratyti tos ligos ir sugrįžti į sveiko žmogaus gyvenimo kelią.

Svarbu, kad kiekvienas homoseksualas žinotų, kad tikrai yra viltis pasveikti. Katalikų tikėjimas, išpažįstantis Kristaus mokslą, neatstumia nė vieno nelaimėlio. Palaikymo grupės, terapeutai, sielų ganytojai kaip tik ir turėtų būti tie svarbiausi veiksniai, kurie privalėtų padėti atsitiesti polinkį turintiems savajai lyčiai. Besikreipiantiesiems reikia žinoti, kad tos grupės ir žmonės remiasi Kristaus mokslu, kurio viena iš esmių yra visų žmonių kvietimas skaisčiam gyvenimui. Kristaus mokslo šviesoje ir privalo dirbti visi teikiantieji pagalbą homoseksualams. Labai svarbu, kad šiems ligoniams – tiek tikintiems, tiek netikintiems – būtų lengvai pasiekiama ta pagalba, tačiau kol kas ji daugeliu atvejų yra silpnai išplėtota ir apleista. Pasaulyje yra daugybė įvairiausių organizacijų, grupių, kurios homoseksualius žmones agituoja glaustis prie įvairiausių gėjų draugijų, kviečia įstatymiškai įteisinti jas kaip mažumas. Tai neteisingas kelias, nes jis nepripažįsta, jog asmenybės orientaciją galima pakeisti, prieštarauja Bažnyčios mokymui, stumia žmogų į nuodėmę, siūlo melagingą viltį, kad kada nors Bažnyčia ir valstybė pakeis poziciją seksualinės moralės atžvilgiu.

Be galo svarbu, kad kiekvienas sielos ganytojas, pasiryžęs dirbti su homoseksualais, turėtų visą šiandien esančią reikalingą informaciją apie šią ligą. Nepakanka žmogų nukreipti pas konkretų specialistą arba į pagalbos grupę. Dvasios tėvas turi suteikti kuo įvairiapusiškesnę dvasinę pagalbą tokiam nelaimingajam ir privalo būti jautrus bei dėmesingas tokiems to žmogaus jausmams, kaip kaltė, gėda, pyktis, liūdesys, baimė. Tuo pat metu nelaimingajam reikia išdėstyti Bažnyčios mokymą šiuo klausimu (KBK, 2357–2359), paaiškinti būtinybę gydyti savo sielą, atliekant išpažintį, pradėti praktikuoti kuo nuoširdesnę kasdieninę maldą. KMA specialistai mano, kad nuoširdi religinė praktika, tikėjimas vaidina lemiamą vaidmenį pakeičiant savo gyvenimą. Tie, kurie atmeta Bažnyčios mokymą apie seksualinę moralę ir galimybę žmogui padėti, nesupranta, kad kitaip šios giluminės problemos nepavyks išspręsti.

Gydytojai privalo gerai žinoti simptomus, rodančius polinkį į homoseksualizmą. Anksti juos aptikus, yra didelė galimybė, kad to polinkio bus išvengta.

KMA duomenimis, dauguma tėvų nenori, kad jų vaikai būtų gydomi. Jiems reikėtų paaiškinti, kad apie 75 proc. vaikų, turinčių homoseksualizmo simptomų, be medikų įsikišimo išliks pavojus tapti gėjais. Įvairių gydymo rekomendacijų galima rasti žinomų specialistų moksliniuose darbuose (pvz., Zucker and Bradley. „Gender Identity Disorder and Psychosexual Problems in Children and Adolescents“).

Visi mokytojai, ypač katalikiškų mokyklų, privalo propaguoti, ginti ir aiškinti Bažnyčios mokymą apie seksualinę moralę ir priešpastatyti ją melagingai informacijai, kuri skatina žmones tapti homoseksualais. Jie privalo visomis išgalėmis priešintis spaudimui, kad į mokymo programas būtų įtraukti klausimai apie apsisaugojimo priemones, kurios reikalingos aktyviems homoseksualams. Reikia perspėti jaunimą apie gėjų pastangas įtraukti juos į įvairias įtartinas grupes, kurios, neva, padeda jaunimui labiau atsiskleisti. Akivaizdu, kad jos niekada nepasiūlys jaunuoliui nusigręžti nuo nuodėmės ir gyventi skaisčiai. Mokytojai turėtų jausti atsakomybę, kad homoseksualus jaunuolis nebūtų išjuokiamas ir netaptų patyčių objektu.

Tėvai katalikai (ir ne tiktai jie) pajunta didžiulę vidinę tuštumą, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė turi polinkį savajai lyčiai. Jiems kyla didžiulė baimė dėl vaiko sveikatos, būsimos laimės ir tiktai tuomet pajunta palengvėjimą, kai sužino, kad ši liga šiandien yra išgydoma. Tėvus reikia supažindinti su šios ligos simptomais ir gydymo būdais.

Abortų įteisinimas valstybės mastu privertė Bažnyčią ryžtingai pasipriešinti tokiai praktikai ir organizuoti pagalbą motinoms, kurioms iškyla problemų, susijusių su nepageidaujamu nėštumu, ir moterims, patiriančioms poabortines traumas. Lygiai taip pat turi keistis žmonių požiūris į asmenis, turinčius polinkį į savąją lytį. Šeimos, turinčios homoseksualių narių, labai dažnai jaučiasi visuomenės atstumtos, nuo jų nusigręžia net ir katalikų bendruomenės, nors turėtų melstis už šeimų narius homoseksualus bei tas šeimas. Katalikiškos masinės informacijos priemonės turėtų informuoti visuomenę apie problemas, susijusias su polinkiu į savąją lytį, apie gydymo galimybes.

Štai ką rašo KMA narys, medicinos ir filosofijos mokslų daktaras Dž. Satinoveris: „Man labai pasisekė, kad aš sutikau žmonių, kurie pasitraukė iš gėjų gyvenimo. Šviesus vyriškumas, kurį šie žmonės parodo, padeda įveikti ne tiktai tuos sunkumus, bet ir pasisakyti prieš kultūrą, naudojančią bet kokias galimas priemones tam, kad sukeltų abejones ir paneigtų jų vertybes, tikslą ir patirtį. Tada aš atsitraukiu nustebęs. Būtent šie žmonės – buvę homoseksualai ir tie, kurie dar kovoja visoje Amerikoje ir užsienyje, – yra man gėrio ir galimybių pavyzdys pasaulyje, kuris rimtai priima žmogaus širdį ir Dievą, gyvenantį žmogaus širdyje. Savo įvairiausiuose psichoanalizės, psichoterapijos ir psichiatrijos tyrimuose aš iki tol niekuomet nemačiau tokio gilaus pagijimo“.

Tie, kurie nori pagyti nuo šios ligos, turi kreiptis visų pirma į Bažnyčią. KMA tiki, kad tiktai čia jie ras pagalbą ir viltį, kurios ieško, kad medicinos darbuotojai šioje srityje sprendžia ypatingus uždavinius, supažindindami ligonius su katalikišku tikėjimu.

Trumpai apžvelgėme KMA tyrimus, kurie remiasi daugybe įvairių šaltinių. Tie, kurie nori išsamiau susipažinti su aptartu klausimu, gali rasti medžiagos, kreipdamiesi šiuo elektroninio pašto adresu: 74747.2241@compuserve.

Apmąstant Katalikiškos medicinos asociacijos mintis, atliktus darbus, gautus rezultatus bei rekomendacijas, reikia pripažinti, kad šiuo klausimu pas mus dar labai platūs ir nearti dirvonai. Svarbu tai, kad į homoseksualumo problemą bandoma žiūrėti kaip į normalų, suprantamą šių dienų reiškinį, bet ne kaip į pagydomą ligą. Būtent tai akcentuoja KMA mokslininkai.

Mūsų visuomenėje bei vyriausybės sluoksniuose jau sklando mintys apie homoseksualų „mažumos“ įteisinimą. Tuomet pagrįstai kyla klausimas, kodėl neįteisinti ir kitų grupių ligonius, kurių skaičius Lietuvoje yra žymiai didesnis. Akivaizdžiai matyti, kad homoseksualumas visiškai nėra prigimtinis, bet liga, kurią reikia gydyti kompleksiškai, naudojant tiek medicinines, tiek dvasinio gydymo priemones bei būdus. Kiekvienas homoseksualas asmeniškai turi suprasti, kad jis yra ligonis, ir pats savanoriškai kreiptis pagalbos į medicinos įstaigas bei dvasinės pagalbos instituciją – Bažnyčią.

Kadangi valstybėje ši problema ateityje, matyt, tiktai aštrės, vyriausybė privalo rūpintis, kaip organizuoti pagalbą šios srities ligoniams. Paliekant šią problemą savieigai, tokių ligonių skaičius tiktai didės, ir situacija gali pasidaryti sunkiai valdoma. Bus daugiau ne vien tiktai gėjų paradų, bet kils pavojus, kad vis daugiau silpnavalių jaunų žmonių taps gėjais. Neveiklumas skatins mūsų tautos išsigimimą ir kels grėsmę išnykti arba susinaikinti.

Iš Vakarų atėjusiai ir primetamai svetimai bei brutaliai ideologijai turime priešintis. Anot popiežiaus Jono Pauliaus II, ši begėdiška ir agresyviai skleidžiama ideologija – visos „blogio ideologijos dalis“. Visų blaivaus proto žmonių, o ypač tikinčiųjų, pareiga – visomis išgalėmis priešintis šios amoralios idėjų sistemos plitimui mūsų krašte. Šis moralės pagrindus griaunantis reiškinys yra priešiškas sveikai žmogaus prigimčiai ir smerkiamas daugumos pasaulio religijų.

Šiandienos homoseksualizmo pakilimas yra iššūkis visiems – visuomenei, medikams, Bažnyčiai, vyriausybei, Seimui.

Parengė dr. Julius Gvergždys

© 2013 „XXI amžius“