Nebus šeimos, nebus ir valstybės!

Lietuvių tauta po ilgos ir kruvinos bolševikų okupacijos (jos metu neteko beveik trečdalio savo gyventojų) atgavo Laisvę, tačiau neturėjo nė dienos be grasinimų ir piktų linkėjimų, nė valandėlės atsikvėpti.

Ir dabar, atgavus laisvę, pasikėsinimų į mūsų nepriklausomybę ir moralę, nemažėja. Liepos 27 dieną 800 Vakarų gėjų, lesbiečių, transseksualų, kitaip sakant ištvirkėlių, rengiasi okupuoti Vilnių. Kyla naujas milžiniškas pavojus krikščioniškai dorovei. Pastebėtina, kad dabar visus pavojus Lietuvai kelia arba bolševikai, arba masonai. Gėjai yra tik jų veiklos instrumentas. Iki šiol Lietuvoje nutylima apie bolševikų sušaudytus septyniolika ministrų, kitus numarintus kolchozuose, aštuonis majoro Jono Bulvičiaus bendražygius, devynis generolus, du vyskupus ir daug kunigų. Vardan Tėvynės Laisvės kentėjo ir žuvo beveik trečdalis Lietuvos gyventojų. 22 tūkstančiai partizanų žuvo Lietuvos miškuose, kiti, patekę į nelaisvę, buvo sušaudyti ar nukankinti lageriuose. Apie šį tautos genocidą liudija nužudytųjų sąrašai ant buvusių saugumo rūmų pamatų. O kur dar politiniai kaliniai?

1987 metais išspausdintame žurnalo „Gėjų bendruomenės naujienos“ manifeste „Gėjų revoliucionieriai“ skelbiami tokie pasityčiojantys jų šūkiai:

„Šeima yra melo, išdavystės, vidutinybių, veidmainystės ir smurto židinys, todėl ji bus panaikinta. Šeima tik slopina vaizduotę ir pažaboja laisvą valią, todėl ji turi būti likviduota. Genetinėse laboratorijose bus pradėti ir išauginti tobuli berniukai. Jie augs komunose, prižiūrimi ir auklėjami homoseksualių eruditų“. „Visos bažnyčios, kurios mus pasmerks, bus uždarytos. Vieninteliai mūsų dievai yra gražūs jauni vyrai ir mes esame atsidavę grožio, moralės ir estetikos kultui. Visa, kas bjauru, vulgaru ir banalu, bus panaikinta“. „Mes ištvirkinsime jūsų sūnus – jūsų apgailėtino vyriškumo, lėkštų svajonių ir vulgaraus melo simbolius – paversdami juos pederastais (...).“

Mes – ne prieš atskirus gėjus, bet prieš tuos, kurie prievarta veržiasi į mūsų visuomenę, reikalauja valstybės lėšų ir žada naikinti mūsų šeimas. Nebus šeimos, nebus ir valstybės – Lietuvos! Kaip šito nesupranta mūsų valdžia ir gėjams leidžia jaustis lyg savo namuose.

Mes žinome, kad lietuvių šeimos buvo gausios ir krikščioniškai išauklėtos. Jos pagimdė Bažnyčios, tautos ir kultūros kūrėjus. Taigi, ar galima šitam priešui leisti laisvai griauti laisvą Lietuvą? Kas duoda gėjams leidimą veikti Lietuvoje, tas išduoda Dievą ir Lietuvą. Taigi, mes kreipiamės į Lietuvos valdžią – atsikvošėkite!

Gėjai liepos nori Katedros aikštėje parodyti savo programą 27-ąją. Bet juk Arkikatedroje yra Švenčiausiasis, todėl mes, katalikai, turime ginti Jėzų Kristų, pasilikusį Altoriaus Sakramente.

Kaip reiktų priešintis?

Vieni mano, kad reikia nekreipti į juos dėmesio. Bet ar mes, katalikai, negalime nekreipti dėmesio, kai sėjamas blogis? Mes privalome užkirsti kelią blogiui. Kas būtų likę iš Bažnyčios, jei tikintieji nebūtų pasipriešinę doroviškai pakrikusios senosios Romos valdžiai? Mes matome, kur eina Lietuva. Jau esamų kalėjimų nebepakanka. Kasdien vyksta įvairūs nusikaltimai, žmogžudystės, turto grobimas, narkotikai, girtuoklystė ir kt. Per ilgai katalikai abejingai stebėjo besikerojantį blogį ir todėl bus atsakingi prieš Dievą už Lietuvos likimą, o valdžios vyrų pareiga – vesti tautą į šviesesnį rytojų.

Kitas būdas – suvažiuoti į Vilnių ir užtvindyti miestą. Bet katalikai yra neturtingi ir neturės lėšų atvažiuoti į sostinę.

Trečias būdas – susirinkti prie bažnyčių, iš anksto susitarus su klebonais, ir melstis tomis valandomis, kai gėjai siaus Vilniuje: kalbėti maldas ir giedoti giesmes. Jei klebonai nesutiktų įsileisti į bažnyčias, tai vis tiek melstis prie šventorių. Taip buvo ir praėjusiais metais prie Arkikatedros.

Be to, kiekvienas turėtų parašyti laišką Prezidentei ne dėl to, kad ją myli ar nemyli, bet dėl to, kad ji yra valstybės galva, ir turime reikalauti Prezidentės imtis priemonių gelbėti Lietuvą. Prieš Dievą ir Prezidentė, ir valdžia, ir piliečiai yra vienodai atsakingi.

Kreipiuosi į visus gerus Lietuvos žmones. Jūs mane pažįstate. Todėl ir privalote atsiliepti: protestuoti ir kovoti.

Dievo pagalbos ir malonės!

Mons. Alfonsas Svarinskas,
Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės
ordinų kavalierius, Lietuvos partizanų kapelionas

© 2013 „XXI amžius“