Popiežius Pranciškus patvirtina pradėtos gyvybės šventumą ir nepažeidžiamumą

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas su jaunosiomis Brazilijos katalikėmis

Pavojus medikų profesijos tapatumui

Paneigdamas pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodžiusias spekuliacijas, kad popiežius Pranciškus neva nuolaidesnis nei jo pirmtakai „mirties kultūros“ skleidėjams, Šventasis Tėvas susitikime su gydytojais stipriausiais žodžiais patvirtino Bažnyčios mokymą apie negimusios gyvybės šventumą ir jos bekompromisinį gynimą susiejo su socialinio teisingumo reikalavimais. Apie tai jis kalbėjo rugsėjo 20 dieną audiencijoje priėmęs Romoje vykusio katalikų medikų asociacijų federacijos suvažiavimo dalyvius, kurie nagrinėjo aktualią temą „Naujoji evangelizacija, ginekologinė praktika ir rūpestis motinyste“. Pabrėždamas šios temos svarbą, popiežius Pranciškus sakė, kad tikėjimo ir proto šviesoje šiais radikalaus feminizmo laikais reikia atnaujintai pripažinti, kad motinystė yra fundamentali moters misija, kurios įgyvendinimui, ypač varginguose kraštuose, dėl medicinos aptarnavimo ir vaistų stokos neretai rizikuojama sveikata ar net gyvybe, o turtingose Vakarų šalyse pernelyg vertinant moters karjerą, materialinę ir seksualinę gerovę, motinystė yra nepakankamai skatinama ar net iš viso menkinama, kaip nereikalinga prievolė.

Susitelkdamas į medicinos etinę problematiką, Šventasis Tėvas pastebėjo, kad ši profesija dabar atsidūrusi paradoksalioje situacijoje: yra akivaizdi medicinos mokslo pažanga (už tai reikia dėkoti Dievui), kada negailint jėgų ieškoma naujų būdų sunkių ligų išgydymui, tačiau iškyla pavojus, kad gydytojas gali prarasti savo, kaip ištikimo gyvybės tarno, tapatybę. Dabartinėje sekuliarizuotoje kultūroje išsiplėtojus moralinei painiavai su vadinamosiomis asmens naujomis teisėmis pasirinkti gyvenimą ar mirtį, kada atliekant tyrimus sąmoningai sunaikinami tūkstančiai žmogaus embrionų, o galimybė nužudyti įsčiose pradėtą kūdikį siejama su moters reprodukcine sveikata, medikai kartais tiesiog verčiami negerbti gyvybės. Tačiau Bažnyčios mokymas lieka nepakitęs: atvirumas gyvybei yra tikros pažangos variklis, aiškino Popiežius, cituodamas savo pirmtako Benedikto XVI encikliką „Caritas in veritate“. Jis priminė, kad tame dokumente pranašiškai perspėjama, kad praradus asmeninį ar socialinį jautrumą naujosios gyvybės priėmimui, yra sudarkoma visa visuomeninio gyvenimo tvarka, o svetingai pasitinkant kiekvieną prasidėjusią gyvybę yra generuojama energija didesnio visuomeninio solidarumo, tarpusavio pagalbos raiškai. Taigi, pripažįstant gyvybę kaip pagrindinę vertybę ir pirmapradę kiekvieno žmogaus teisę, „galutinis medicininės veiklos tikslas buvo ir lieka gyvybės gynimas ir skatinimas“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pažinti Viešpaties veidą ir kūrybą

Popiežius pabrėžė, kad atsižvelgiant į minėtąjį prieštaringą kontekstą, Bažnyčia tiesiog kreipiasi į sveikatos apsaugos profesionalų ir savanorių sąžinę, ypač į ginekologų ir akušerių sąžinę, ragindamas bendradarbiauti priimant pradėtas naująsias žmogaus gyvybes. „Tai – ypatingas pašaukimas ir misija, siejanti sąžinę ir patį žmogiškumą“, – akcentavo popiežius Pranciškus. Analizuodamas dabar paplitusią „išmetimo kultūrą“ su naudos mentalitetu, jis aiškino, kad tokio „širdžių ir protų pavergimo kaina labai didelė: tiesiog reikalaujama sunaikinti kai kuriuos žmones, kurie yra fiziškai ar socialiai silpnesni, nes jie tiesiog nenaudingi“. Mūsų atsakymas į šį mentalitetą turi būti ryžtingas ir nedvejojantis „taip“ gyvybei, kadangi, jei daiktai turi kainą ir juos galima parduoti, tai žmogiškasis orumas yra fundamentalus gėris ir yra neįkainojamas. Dėl šios priežasties dėmesys žmogiškajai gyvybei pastaruoju metu Bažnyčios Magisteriume tapo tikrai prioritetinis, ypač tai gyvybei, kuri pati bejėgė ir negali apsiginti. „Kalbama ne tik apie negimusius kūdikius, bet ir mažus vaikus, ligonius, neįgalius asmenis ir senelius.

Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas trapioje žmogaus būtyje pažinti veidą Viešpaties, kuris neretai žmogiškajame kūne patiria abejingumą ir vienišumą tiek vargingose, tiek turtingose visuomenėse. „Kiekvienas negimęs kūdikis, neteisingai pasmerktas abortui, turi veidą Viešpaties, kuris pats dar prieš gimimą ir netrukus po gimimo buvo pasaulio atmestas“, – aiškino Šventasis Tėvas. Todėl nė vienas žmogus, kadangi turi Viešpaties veidą, negali būti sąmoningai sunaikinamas, nes tai būtų pasikėsinimas į patį Viešpatį! Pabrėždamas ypač katalikams medicinos darbuotojams suteiktą mandatą būti „gyvybės kultūros“ liudytojais ir skleidėjais, popiežius Pranciškus ragino juos prisidėti prie žmogiškosios gyvybės antgamtinio dėmens pripažinimo, nes joje nuo prasidėjimo momento yra akivaizdus Dievo kūrybinio darbo atspaudas. Kaip tik šio įsipareigojimo reikalauja ir naujosios evangelizacijos uždaviniai, dėl to neretai tenka eiti prieš paplitusią kultūrinę srovę su jos nuasmeninimo bruožais.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, ypač ligoninių ginekologijos skyriai gali tapti privilegijuotomis „gyvybės kultūros“ liudijimo ir evangelizavimo vietomis su Gerojo Samariečio gailestingosios meilės raiška. „Brangūs draugai gydytojai, kurie esate pašaukti rūpintis žmogiškąja gyvybe nuo jos pradinės fazės, visada turite priminti faktais ir žodžiais, kad ji visuose savo etapuose ir kiekviename amžiuje yra šventa ir visuomet vertinga, ir ne dėl tikėjimo nuorodos, bet dėl proto ir mokslo tvirtinimo! – pabrėžė Šventasis Tėvas. – Nėra vienos už kitą šventesnės žmogaus gyvybės ir nėra vienos už kitą labiau kokybiškai reikšmingos žmogaus gyvybės“. Visos jos vienodai šventos, svarbios, reikšmingos ir nepakartojamos, todėl, pavyzdžiui, būtų nepateisinamas nusikaltimas naikinti daug žmogaus embrionų naujos gyvybės pradėjimui (per dirbtinį apvaisinimą) ar tariamam gydymui išskiriant kamienines ląsteles.

„Medicinos sistemos patikimumas yra matuojamas ne tik jos veiksmingumu, bet pirmiausia rūpinimusi ir meile kiekvienam asmeniui, kurio gyvybė visuomet šventa ir nepažeidžiama“, – baigdamas tvirtino popiežius Pranciškus, ragindamas katalikus gydytojus melsti Viešpatį ir Mariją stiprybės savo darbuose ir drąsos Gyvybės Evangelijos liudijimui.

© 2013 „XXI amžius“