Knygoje – viskas apie blaivybę

Salomėja Vasiliauskienė

Knygos viršelis

Blaivybė yra gėris. Tai – sveika, darbšti, kūrybinga visuomenė, tai – laimingos šeimos, kurių laisvalaikis yra prasmingas, tai – pastangos gyvenimą palikti gražesnį negu atradai. Šią nuostatą gerai perprato prieš tris mėnesius išleistos monografijos „Blaivybė Lietuvoje. Istorija ir dabartis“ autorius Jonas Kačerauskas. Pats būdamas abstinentas, Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio narys knygoje apžvelgė laikotarpį nuo žilos senovės iki XXI amžiaus pradžios. Gilų įspūdį skaitytojui palieka blaivybės organizacijų veikla nepriklausomoje Lietuvoje 1918–1940 metais. „Buvo sustabdytas alkoholio vartojimo didėjimas, augo sveika, dvasiškai stipri jaunoji abstinentų karta. Vieni jų tapo kovotojais už laisvę, kiti – gerais specialistais, mokslininkais, treti – dorais valstiečiais, darbininkais, tarnautojais“, – pastebi autorius.

Pirmoji blaivybės propagavimo apraiška sovietmečiu – 1979 metais. Nors blaivininkai, vadovaujami inž. Juozo Kančio, buvo visaip persekiojami įžvelgiant rezistenciją (tai buvo tiesa, nes niekada nebuvo prarasta viltis sulaukti nepriklausomybės, todėl dedamos pastangos nenutautėti, neprasigerti), blaivininkų būrys augo ir stiprėjo, nors ir veikė pogrindžio sąlygomis.

Tai, kas vyksta dabar, matome visi. Autorius kreipiasi į Seimą ir Vyriausybę, ragindamas imtis efektyvių priemonių gelbstint nykstančią lietuvių tautą ne tik dėl emigracijos, bet ir dėl girtavimo.

Knyga gausiai iliustruota fotografijomis, lentelėmis, diagramomis.

Monografija buvo pristatyta visuomenei rugsėjo 26 dieną Lietuvos Sąjūdžio (LS) salėje. Renginį vedė ir knygą teigiamai įvertino LS pirmininkas Šalčininkų Lietuvos Tūkstantmečio gimnazijos direktorius Vidmantas Žilius, blaivybės sąjūdžio valdybos narys Vytautas Uogelė, inž. Bronius Strikulis, kalbėjo muziejininkė Genovaitė Vaišnorienė.

Paprašytas tarti žodį, autorius pradėjo prieškario mokytojo Vaclovo Čižiūno įžvalga: Tik blaivioje tautoje gali išaugti ir pražysti galinga, visoms svetimoms įtakoms atspari savarankiška kultūra. Autorius apgailestavo, kad dėl lėšų stokos blaivybės sąjūdžio veikla ėmė merdėti: nustojo ėjęs laikraštis „Blaivioji Lietuva“, „Valančiukas“ tepasirodo tik kartą per metus. Be to, vienas po kito į Amžimybę iškeliauja veteranai, jų vietas užpildyti mažai kas teateina. Padėkojęs visiems rėmėjams, autorius savo kalbą baigė optimistiškai. Jis tikisi, kad jo ketverių metų darbas rengiant knygą duos gerų rezultatų blaivybės idėjų sklaidoje.

© 2013 „XXI amžius“