Ar valstybė sugebės atsikratyti korupcinės kupros – alkoholio reklamos

Doc. Aurelijus Veryga,

Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas,

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas

Toks klausimas kyla paskaičius viltingas žinutes apie Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio iniciatyvą vėl imtis svarstyti alkoholinių gėrimų reklamos draudimo klausimą. Prisiminus prieš dvejus metus vykusį nervų karą, kuriam vykstant areštinėse atsidūrė net lobistai, buvo pažeidinėjamas Seimo statutas, meluojama, manipuliuojama, grasinama, papirkinėjama, o dalis itin aktyviai reklamą gynusių asmenų jau nebepateko į Seimą, toks ministro žingsnis vertas ypatingos pagarbos. Manau, jis puikiai supranta, kad dalis žiniasklaidos yra tiesiogiai susijusi su reklamos ar alkoholio verslu ir nebūtinai yra sąžininiga ir pozityvi, ne visada jai rūpi visuomenės interesas.

Šiandien, laukinio kapitalizmo sąlygomis, veikianti didžioji žinisklaidos dalis yra suinteresuota tik reitingais ir su tuo susijusiais reklamos pinigais. Taigi ministrui teks atlaikyti ne tik liberaliais save vadinančių, o iš tikrųjų dažniausiai nieko daugiau nežinanančių kaip tik frazę – „Draudimais nieko neišspręsi“ – politikų, bet ir tiesiogiai alkoholio reklamos pinigais suinteresuotos žinisklaidos puolimą. Labai tikėtina, kad dėl tokios iniciatyvos žiniasklaida pradės kasti ministrui duobę visai ne dėl reklamos, o dėl kitų jo daromų darbų sveikatos sistemoje. Šitas mechanizmas labai gerai žinomas, kuomet ieškant kompromato ar jį dirbtinai kuriant žmogus tiesiog šalinamas iš posto. Labai gerai pamenu vieno iš mano tiesioginių vadovų pasakojimą apie tai, kad aludariai siūlė pinigų moksliniams tyrimams mainais už kompromituojančią informaciją apie mano darbą universitete.

Taigi, šitos kompanijos veiklos metodai žinomi. Belieka laukti užsakytų straipsnių ir purvo. Jau pradeda aiškėti, kad Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė nė nesiruošia keisti praeitą kadenciją turėtos nuomonės šiuo klausimu ir interviu žurnalistams jau užsiminė, kad tokius griežtinimus reikia pagrįsti rinkos tyrimais, derinti su Europos komisija, ir pareiškė, kad tai – savotiškas politikavimas prieš artėjančius rinkimus. Norėtųsi tik priminti gerbiamai komiteto pirmininkei, kad politikų darbas ir yra politikuoti, vykdyti vienokią ar kitokią politiką. Ką dar jie turėtų daryti tapę politikais? Ir gerai, jei politikai daro darbus visą kadenciją, o ne pabaigoje prieš rinkimus, ir manau, kad V. Andriukaičio neveiklumu apkaltinti negalėtų nė vienas.

Tegul kai kurie sprendimai vieniems ar kitiems atrodo nepriimtini, bet apkaltinti ministrą neveiklumu būtų sudėtinga. Tiesa, būtų galima paminėti gerbiamos komiteto pirmininkės reakciją į Seimo narių alkoholio kontrolės politikos reitingą, kuriame ji iš visų praėjusios kadencijos parlamento narių atsidūrė tik 100-ojoje vietoje ir viename iš posėdžių atvirai pareiškė nepasitenkinimą tokiais vertinimais. Gaila, kad Seimo nariai ne tik priiminėja sprendimus, kuriais, matyt, patys nesididžiuoja, bet ir piktinasi, jeigu jie viešinami, o tai jau daro gėdą demokratinės valstybės politikui. Bet, matyt, ten tokia tvarka. Ne veltui D. Mikutienė dar man tebesant Nacionalinės sveikatos tarybos nariu priėjusi skaitant Nacionalinės sveikatos tarybos metinį pranešimą mano kolegų akivaizdoje pareiškė, kad raštus aš dabar rašysiu tik, kai ji paprašys tai daryti. Taip davė suprasti, kad mano parašytas atsiliepimas dėl alaus prekybos bambaliais (didekės talpos plastikiniais buteliais) yra jai nepriimtinas. Kadangi nepuoliau tam pritarti, tai ir Nacionalinėje sveikatos taryboje vietos man nebeatsirado. To nesureikšminu ir manau, kad gerai, jei žmonės keičiasi, bet jei tai daroma tik siekiant nutildyti kalbančius, rodo tam tikrą politinės kultūros lygį.

Kitas nerimą keliantis ženklas yra dabar jau buvusio Seimo pirmininko Vydo Gedvilo susitikimas su „MG Baltic“ vadovu Dariumi Mockumi. Ši bendrovė valdo ne tik dalį žinisklaidos priemonių, bet kartu yra vienos didžiausių alkoholio gamybos ir didmeninės prekybos įmonių. O turint galvoje, kad V. Gedvilo padėjėjas ankstenėje kadencijoje buvo aludarių atstovas Saulius Galadauskas, o kadangi ir šiandien jį galima sporto reportažų metu pamatyti besipuikuojantį šalia A. Sabonio, A. Butkevičiaus ir kitų, tikėtina, kad sunkioji krepšinio korta su visomis sėklomis Seimo balkone bus mesta dar kartą. Tiesa, S. Galadauskas siekį dar kartą svarstyti šį klausimą Seime praėjus tik dvejiems metams po sprendimo priėmimo pavadino negarbingu. Gal tas S. Galadauskas juokauja? O grįžti prie jau priimto įstatymo atšaukimo, kuomet turėję dvejus metus pasiruošti reklamos draudimui prieš pat jo įsigaliojimą aludariai „ėjo iš proto“, siūlė korupcinio tvaiko sandorius, matyt, galima pavadinti džentelmenų elgesio kodekso etalonu, ir piktintis S. Galadauskui yra dėl ko, nes sukišus, matyt, tikrai nemenką sumelę į praėjusį procesą, dabar jų jau tiesiog gaila. Galima tik paspėlioti, kokius ir kokių politikų labdros fondus šį kartą rems alkoholio gamintojai ir kas šį kartą atsidurs su kaltinimais teisme. Be to, ir vėl metama Baltarusijos ir kitų rinkos dalyvių kortos, teigiant, kad tai – neva pablogins sąlygas mūsų verslininkams.

Realybė yra tokia, kad Rusija reklamą jau reguliuoja kitaip nei prieš dvejus metus, be to paties S. Galadausko atstovaujami aludariai nesibodi vežtis Rusijoje pagamintą alų ir pardavinėti su lietuviškais prekių ženklais. Reikia pastebėti ir tai, kad didieji aludariai – jau seniai ne Lietuvos kapitalo įmonės. Jie Lietuvoje sumoka tik pelno mokestį, o akcizą ir PVM sumokant pirkėjams, jų indėlis į biudžetą yra daugiau nei simbolinis. Būtina pastebėti ir tai, kad Lietuvoje lieka tik pelno mokestis, o pelnas iškeliauja į Skandinaviją įmonių savininkams. Kalbantiems apie darbo vietų svarbą norėtųsi pasiūlyti paklausti tų pačių aludarių, kiek darbo vietų jie sunaikino automatizavę procesus ir pradėję masinę pigaus alaus gamybą. Dar reikėtų paklausti, ką apie milijonus kainuojančią alaus reklamą mano mažieji Lietuvos aludariai, kurie neturi tų skandinaviškų milijonų ir yra iš tikrųjų diskriminuojami.

Nereikia pamiršti šalies prezidentės Dalios Grybauskaitės, nes didelis aludarių draugas J. M. Barossas gali nepatingėti pakelti telefono ragelį, ir gali nutikti kaip prieš keletą metų, kuomet ilgą laiką signalus apie pritarimą alkoholio reklamos draudimui siuntusi Prezidentūra staiga persigalvojo ir nekreipdama dėmesio į kelių šimtų Lietuvos nevyriausybinių organizacijų prašymą vetuoti įstatymą jį pasirašė, kažką neaiškai pakomentavusi, kad taip alkoholio reklamą reguliuoja tik Norvegija.

Taigi laukia naujas nervų karas. Mokslo įrodymų apie tai, kaip alkoholio reklama keičia vaikų alkoholio vartojimo įpročius yra daugiau nei reikia, todėl Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė gali būti rami. Jei tik bus poreikis, jie visi bus pateikti politikams. Tik ar bus noro klausytis?

© 2013 „XXI amžius“