Arkivyskupas gali melstis ir važiuodamas dviračiu

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius dažnai važinėja dviračiu

2013-ųjų metų Laisvės premijos laureatas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius savo mintimis prisideda prie www.sveikuoliai.lt projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Sveikoje sieloje – sveikas kūnas

Arkivyskupas S. Tamkevičius, paklaustas, ar dvasinė sveikata turi įtakos fizinei, nė nedvejodamas atsako, jog tai – akivaizdus faktas. „Sakoma, kad „sveikame kūne – sveika siela“, nors iš tikrųjų reikėtų sakyti „sveikoje sieloje – sveikas kūnas“. Kiek mums pasiseka turėti dvasinės harmonijos ir vidinės ramybės, labai nulemia ir mūsų fizinę sveikatą. Bet koks irimas prasideda mūsų dvasioje. Mes, katalikai, turime labai veiksmingą priemonę atstatyti dvasinei harmonijai – Susitaikinimo sakramentą, arba išpažintį. Ji žmogų ne tik dvasiškai prikelia, bet palaimingai veikia ir fizinę sveikatą. Gaila, kad ne visi šia priemone dažnai naudojasi. Neatleistos nuodėmės nešiojimas savyje – tarsi infekcijos nešiojimas ir nesigydymas“.

Rožinis ir dviratis

75 metų dvasininkas pasisako už fizinį aktyvumą ir nepamiršta būtinybės judėti. „Mūsų kūnas, stokodamas fizinio krūvio, praranda viską – sveikatą ir jėgą, todėl tiems, kurių darbe mažai yra judėjimo, tiesiog būtina patiems susikurti sąlygas, kad būtų pakankamai fizinio aktyvumo. Buvo laikas, kai mano gyvenime buvo labai daug judėjimo, todėl mažiausiai rūpinausi dar kažką pridėti, tačiau šiuo metu jaučiu tiesiog būtinumą ieškoti papildomo fizinio krūvio. Dviratis šiam tikslui yra labai patogi priemonė. Net nepajuntu, kaip jį minant praeina valanda, o kartais ir dvi“. Paklaustas, kaip apsisaugo nuo kasdienio streso ar neigiamos aplinkinių įtakos, Kauno arkivyskupas sako: „Turiu dvi priemones, kurios man padeda – malda, ypač rožinis, ir dviratis. Nenaudoju rožinio, kaip priemonės stresui suvaldyti, bet aš jį kalbu labai dažnai, eidamas ir vairuodamas automobilį. Ir dviračiu važiuodamas dažnai kalbu rožinį. Kai pavargstu arba turiu daug rūpesčių, sėdu ant dviračio ir po geros valandos galva vėl šviežia, o rūpesčiai kažkur nuplaukę tolyn“.

Sovietmetis nelepino

Kauno arkivyskupas, tuomet dar kunigas, redagavęs bei leidęs „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, 1983 metais buvo suimtas ir nuteistas laisvės atėmimo bausme. „Kronikos leidimas buvo susijęs su didele rizika ir įtampa. Vėliau sekę tardymai, teismai ir gyvenimas už spygliuotų vielų irgi nelepino, todėl dabar nesijaučiu kaip aštuoniolikmetis. Tačiau, ačiū Dievui, sulaukęs 75 metų dar galiu dirbti ir neverkšlenti, kad per sunku“, – sakė arkivyskupas. Paklaustas, ar tuo metu buvo žinių, galimybių ir noro domėtis sveika gyvensena, pašnekovas šypteli: „Deja, sovietmečiu man rūpėjo ne sveikas gyvenimas, bet kiti dalykai. Žinoma, niekada neturėjau jokių žalingų įpročių, buvau pratęs prie fizinio krūvio, tačiau valgiau, ką šeimininkės paruošdavo, ir visiškai nepaisiau, ar tai sveika, ar ne“.

Kasdienybėje – saikas ir malda

Paklaustas apie kasdienę veiklą, arkivyskupas akcentavo maldą ir susikaupimą. „Ryte mane pažadina skambutis, nors dabar jis nelabai reikalingas, kadangi gyvenimo ritmas daug metų beveik nesikeičia. Po to – trumpa mankšta ir iki pusryčių mano laikas yra skirtas maldai – brevijoriui ir asmeninei maldai, mąstymui. Po darbo dienos, vasarą vakarais, o kitu metu – kiek anksčiau, valandą ar pusantros praleidžiu gamtoje, dažniausiai ant dviračio. Visą gyvenimą daug judėjau, todėl niekuomet neturėjau bėdų dėl svorio. Ir žinoma, nesilaikiau jokių dietų. Dabar valgydamas jau turiu sau pasakyti – užteks. Mano bičiulis vysk. Vladas Michelevičius su humoru sakydavo: „Man eina į sveikatą, ko nesuvalgau“. Tai – auksinė taisyklė, kurią mano amžiaus žmonės galėtų dažniau prisiminti“. Arkivyskupas sako suprantantis, jog šiuolaikinėje visuomenėje žmogus turi daug kitų rūpimų dalykų, todėl sveikata ne visada būna svarbiausia. „Visiškai normalu, kad prisimename sveikatos reikalus, kai organizmas pradeda siųsti pavojaus signalus. Bet juk reikia ne tiek ir daug – vengti viso to, kas sveikatą tikrai ardo, o visų pirma rūkymo ir alkoholio ir bet kokios rūšies blogio. Darydami gera, mes padedame savo sveikatai, o kiekvienas blogas darbas mūsų sveikatą ardo“.

Apie vis dar girdimus gydytojų patarimus dėl alkoholio vartojimo nedideliais kiekiais, arkivyskupas tik nusijuokia: „Ačiū Dievui, aš nesutikau gydytojo, kuris man būtų pataręs dėl sveikatos prieš miegą išlenkti taurelę“.

Evelina Valiulytė

© 2014 „XXI amžius“