Belgijoje įteisinta nepilnamečių eutanazija

Vasario 13 dieną Belgijos parlamentas be didesnių kliūčių įteisino sunkia ir mirtina liga sergančių nepilnamečių eutanaziją be jokio amžiaus apribojimo, remiantis paties vaiko apsisprendimu mirti, psichologui patvirtinus, kad jis yra pajėgus spręsti. Įstatymo šalininkai argumentavo panašiai, kaip ir dėl suaugusių eutanazijos, kuri Belgijoje įteisinta nuo 2002 metų, kad tai yra, viena vertus, pagarba žmogaus laisvei, antra vertus, ekstremalus žmogiškumas mirtinų ligonių atžvilgiu.

Apklausos rodė, kad daugiau nei pusė belgų pritaria nepilnamečių eutanazijai, savižudybei su medicinos pagalba. Tačiau netrūko opozicijos. Katalikų Bažnyčia Belgijoje neabejoja, kad žmogaus orumui yra suduotas didelis smūgis, vaikų psichologai ir pediatrai abejojo dėl vaiko galėjimo spręsti savo gyvenimo ar mirties klausimą. Likus porai dienų iki balsavimo 160 pediatrų, apie dešimtadalis visų vaikų gydytojų, viešu laišku paprašė atidėti balsavimą. Vienas iš jų, profesorius Stefanas van Golas (Stefaan Van Gool), komentavo, jog, pavyzdžiui, nepilnamečiai pasižymi impulsyvumu, į kurį yra atsižvelgiama kitose gyvenimo srityse, ypač baudžiamosiose bylose. Tačiau eutanazijos atveju tai nebėra problema. Kitas belgų dienraštis komentavo, jog nepilnamečiai yra per jauni balsuoti, per jauni vairuoti automobilį, tačiau ne per jauni nuspręsti mirti. Kitose medikų bendruomenės pastabose buvo pabrėžta, kad šiais laikais egzistuoja tokia paliatyvinė slauga, kuri gali padėti ištverti ir labai didelius skausmus, kad nepilnamečių eutanazija yra politizuota, ideologizuota, iš tiesų jokio poreikio spręsti tokio tipo problemą nebuvo. Dėl įstatymo gerumo suabejojo Europos Taryba, neigiamą pareiškimą paskelbė tarptautinis pediatrų simpoziumas, sušauktas Indijoje.

Belgijos katalikai, vyskupai ir kiti viešajame gyvenime dalyvavę tikintieji labai pabrėžė žmogaus orumą, kuris turi būti gerbiamas visomis aplinkybėmis, kurių nesumenkina liga ar neįgalumas. Todėl ir draudimas žudyti yra toks absoliutus. Reikėjo ilgo civilizacijos proceso, kol buvo panaikinta teisė vienam žmogui lemti kito žmogaus gyvenimo ar mirties klausimą. Eutanazija, kuri reklamuojama kaip gailestingumo ir žmogaus autonomijos apraiška, iš tiesų asmens gyvenimo vertę susieja su tuo, ką pats žmogus mano apie savo gyvenimo vertingumą. Labiau apvarsčius ši idėja nėra tokia patraukli, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, galbūt vaikas norės nutraukti savo gyvybę ir todėl, kad savo tėvams tapo didele našta. Ar psichologas sugebės atpažinti tokią motyvaciją, kuri savaime neturi ir negali būti savižudybės ar nužudymo pateisinimas?

Belgijos vyskupai paskelbė ne vieną pareiškimą ir perspėjo, kad eutanazijos įteisinimas suaugusiems ir dabar vaikams tirpdo suvokimą apie gyvybės ir teisės į gyvybę neliečiamumą. Ar toli nuo eutanazijos yra kitas žingsnis: eutanazija seneliams, ligoniams, neįgaliesiems, kurie jaunatvės kulto ir produktyvumo perspektyvoje gyvena neveiklų ir nereikalingą, tad ir neprasmingą gyvenimą? Sakantys, jog tai – tik išsigalvoti bauginimai, galėtų atsiminti, kad prieš dešimt metų diskusijose apie eutanaziją Belgijoje irgi buvo sakoma, kad vaikų eutanazija yra neįsivaizduojamas dalykas.

Vatikano radijas

© 2014 „XXI amžius“