AA programa: per prasta ar paprasta?

Atsidūręs AA (anoniminių alkoholikų) grupėje iš pradžių visokiais būdais stengiausi sužinoti tą didžiąją paslaptį, kurios niekas čia neskubėjo atskleisti: ką turi ar žino anoniminiai alkoholikai, kad šitaip – be vaistų, be priesaikų ir be jokių tabu – nustoja gerti netgi buvę „beviltiški“, beveik tokie kaip aš alkoholikai, kuriems nepadėjo viso pasaulio vaistai? Jeigu tai – tiesa, jeigu pavyko jiems, vadinasi, gali pasisekti ir man. Tik kur ta didžioji paslaptis?

Įspėti jos taip paprastai ir primityviai, kaip aš įsivaizdavau, nepavyko. Tačiau netikėtai pradėjo aiškėti kiti kartais tikrai stebuklingi dalykai. Pasirodo, negerti dar nieko nereiškia, alkoholikui tai – ne išsigelbėjimas (jei neskaičiuotume tų „blaivybės“ savaičių ar mėnesių po daugiadienių, kol organizmas atsigauna ir vėl pajėgia priimti alkoholį). Alkoholizmu susirgęs žmogus išsigelbėti gali tik išmokęs gyventi blaiviai. Tokios sąvokos iki tol nebuvau girdėjęs ir neįsivaizdavau, kaip čia dar galima gyventi blaiviai? Jeigu jau aš kurią dieną neišgėriau, vadinasi, nugyvenau blaiviai, – taip man tada atrodė. Ir koks čia dar gali būti mokslas!

Paskui sužinojau, kad yra tokia 12 žingsnių programa. Kiti dar sakė, jog tai – dvasinio tobulėjimo (teisingiau – dvasinės pažangos) programa. Jeigu tau pavyks išgydyti sielą, kūnas pats atsigaus, ir, pasijutęs normaliai, pamirši, kad reikia svaigintis; tiesiog nebejausi tam poreikio, nebeieškosi ir nebeatrasi tam priežasčių (kaip anksčiau būdavo kasdien). Apstulbau pirmą kartą iš vieno Latvijos anoniminio alkoholiko lūpų išgirdęs apibūdinimą, jog tai yra „paprasta programa sudėtingiems žmonėms“. Vėliau panašių apibūdinimų esu girdėjęs daug kartų, tačiau tas pirmasis (su latvišku akcentu) įstrigo visam gyvenimui. Pats dar nepajėgiau suvokti, koks mano „sudėtingumo“ laipsnis, tačiau nuo pat pirmojo žingsnio, pabandžius pažvelgti į save, pradėjo aiškėti, jog visos mane užgriuvusios (kaip man tada atrodė) nelaimės, nesėkmės, vargai ir ligos kyla iš mano paties sujaukto mąstymo ir jausmų. Netvarka galvoje ir sieloje neleido abejoti, jog iš tiesų esu „neeilinė“, kaip tada atrodė, arba sudėtinga, kaip dabar atrodo, asmenybė. Todėl ir programa iš pradžių pasirodė ne paprasta, o tiesiog per prasta. Ką reiškia tie sausi ir formalūs žingsniai ir tos ryšio su gyvenimu neturinčios (kaip tada atrodė) tradicijos? Tačiau tai truko neilgai, kol nepradingo atsineštos išankstinės nuostatos. Netrukus nebegalėjau atsistebėti nei pačia Programa, nei jos sudarytojais. Kiek išminties ir kokį „pedagoginį“ išsilavinimą reikėjo turėti, kad šitaip aiškiai ir trumpai sudėliotum sudėtingus dvasinius dalykus į kiekvienos dienos gyvenimą, į kiekvieną žingsnį?! Nesvarbu, kur bebūtum – darbe, kelyje ar namuose (netgi tualete), nesvarbu – ryte ar vakare, šventą ar prastą dieną, – jei tik pradeda kilti nerimas, pradedi nebesusivokti jausmuose ir nebežinai, ką daryti, atsivertei tos dienos „Apmąstymų“ puslapį, daug kartų skaitytą, bet iki galo taip ir neperprastą Žingsnį, „Didžiąją knygą“ ar kokią kitą nedidelę knygutę iš lentynėlės „po 15 litų“ ir visada pataikai būtent į tą vietą, kur tau reikia. Visada surandi atsakymą ir negali atsistebėti savo bukumu, nes, kaip paaiškėja, viskas čia labai paprasta ir aišku. Vienu metu buvo kilęs nerimas: o ką reikės daryti po to, kai atmintinai išmoksiu visus Žingsnius ir Tradicijas, subraukysiu visus „Didžiosios knygos“ puslapius net trijų spalvų pieštukais? Iš kur reikės semtis išminties, jei čia viskas bus žinoma ar net iki nuobodulio įgrisę? Kibti į filosofijos foliantus, lankyti studijas ar belstis į klausyklos langelį? Bet prisiminiau, kad iki atėjimo į programą nei knygos, nei pamokslautojai ar hipnotizuotojai man jokios naudos nedavė net ir tais atvejais, kai nuoširdžiai stengdavausi įsigilinti ir patikėti. Neveikė todėl, kad buvau „sugedęs“, kaip sakydavo mano mokytojai ir gydytojai, nors šiandien jau žinau ir tikrąją to priežastį. Ir lankant AA susirinkimus geri pažįstami kartais pasiūlydavo „papildomos“ literatūros: „Paskaityk, čia tau tikrai tiks“. Tačiau nuo pašalinių injekcijų man pradėdavo „čiuožti stogas“ ir, kad atsigaučiau, vėl griebdavausi „Kasdieninių“...

Kartais tikrai pasijuntu mažaraščiu, kad nebežinau, ko griebtis: užsirašyti į kokius nors „kursus“ ar griebtis rimtų studijų? Paskui atsipeikėju: juk man nereikia diplomų ar kvalifikacijos sertifikatų. Man tik reikia išmokti, kaip programos nuostatas taikyti kasdieniniame gyvenime. To aš galiu pasisemti (arba duoti) tik grupės susirinkime. O šitų mokslų specifika yra tokia, kad jie niekada nesibaigia ir neatsibosta, kadangi ir apie tuos pačius dalykus kaskart kalbame vis kitaip – kaip saulė, atrodo, kiekvieną rytą teka toje pačioje vietoje ir ta pati, bet vis kitokia ir nepakartojama. Vienodų saulėlydžių mano ilgametė atmintis irgi nėra užfiksavusi; panašių – taip, bet vis kitaip nuspalvintų ir nepakartojamų, todėl, kaip dabar gyvenu, taip ir mokausi kiekvieną dieną. Už tai ir esu dėkingas ir programos autoriams, ir jos skleidėjams – „eiliniams“ anoniminiams alkoholikams, savo ir kitų grupių nariams.

Valius

© 2014 „XXI amžius“