„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.5 (162)

2014 m. gegužės 16 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Pilietinė diskusija skaudžiausiu klausimu

Miglė Savukaitė

Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis, padedamas Panevėžio vyskupijos vyskupo Liongino Virbalo SJ ir žinomos Lietuvos psichologės, habilituotos socialinių mokslų daktarės, prof. Danutės Gailienės, inicijavo pilietinę diskusiją „Savižudybės. Ką galime ir turime padaryti?“, kuri vyko Kupiškio kultūros centro Vitražų salėje. Diskusijoje dalyvavo gausus būrys rajono dvasininkų, pedagogų, socialinių pedagogų, psichologų, medikų, įvairių institucijų specialistų, Savivaldybės tarybos ir bendruomenės narių. Susirinkusieji išgirdo daug konkrečių patarimų, uždavė klausimų.

Meras J. Jarutis supažindino su skaudžia Kupiškio rajono savižudybių statistika nuo 1997 metų, kuomet nusižudė penki kupiškėnai iki praėjusių metų, kai netekome dešimties žmonių. Didžiausias skaičius tragedijų – net 22 – įvyko 2000 metais. Daugiausiai žudosi vyrai, tačiau per tą laikotarpį nusižudė net keturi nepilnamečiai. Savivaldybės vadovas bandė ieškoti priežasčių, kurios yra daug gilesnės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. J. Jarutis kalbėjo ir apie savo pastangas Kupiškiui iškovoti pilną psichologo etatą, kuris teisiškai negalimas dėl per mažo gyventojų skaičiaus.

Kupiškio kraštas vyskupui L. Virbalui SJ nesvetimas – svečias atviravo, kad jo mama kilusi iš Alizavos krašto, todėl iki šiol jis domisi kupiškėnų problemomis. Pasak vysk. L. Virbalo SJ, kiekvienam krikščioniui reikia nusileisti nuo „šventės kalno“ ir pagalvoti, kuo galime padėti, ką galime ar galėjome padaryti. Vertybės, dvasingumas ir bendruomeniškumas – didelė jėga, o gyvenimas – didžiulė Dievo dovana žmogui.

Pasak prof. D. Gailienės, Kupiškis – pirmasis miestas, kur pats meras rūpinasi, susikviečia dvasininkus, bendruomenę, profesionalus. Psichologė prisipažino maloniai nustebinta tokios iniciatyvos ir akcentavo, kad susitikti ir taip kalbėtis – labai svarbu. Savižudybė – ne liga, o mirtinai pavojingas elgesys. Bendruomenė privalo apie tai kalbėti, nes elgesys būdingas įvairaus amžiaus ir patyrimo žmonėms. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, o avarijose žūsta perpus mažiau. Kiekvienai savižudybei tenka 7–10 bandymų nusižudyti. Pristatydama statistiką, profesorė pabrėžė, kad savižudybė – „užkrečiama“. Tai skatina pavyzdžiai gyvenime ir tokio elgesio projekcijos žiniasklaidoje. Yra nustatytas faktas, kad karo metu sumažėja nervinių sutrikimų, savižudybių. Jeigu yra labai didelė trauma, katastrofa, bendruomenė mobilizuojasi, galvoja, kaip elgtis, kad išgyventų. Reaguoti liūdnumu reikia tam tikro komforto, tam tikrų sąlygų. Psichologė pabrėžė, kad vienos priežasties savižudybei tikrai nėra. Tai – kompleksiniai sutrikimai, procesas, kurį galime bet kuriame etape sustabdyti. Tyrimais buvo įrodyta, kad jokių impulsyvių savižudybių nėra. Net jei savižudžio elgesys ir buvo staigus, brendo ilgą laiką. Besižudantis žmogus yra labai ambivalentiškas. Apklausus išlikusius gyvus savižudžius, didžioji jų dalis prisipažino, jog gailėjosi bandę tai daryti. 70 proc. išgelbėtų žmonių savižudybės nebekartoja. Skausmas, įtampa, sutrikimai, nelaimės, liga, nesėkmės – viskas sluoksniuojasi, bet savižudybė įvyksta tada, kai žmogui jau yra nebepakeliamas psichologinis skausmas. Net ir neišsprendus visų problemų, galime pakeisti situaciją ir žmogų išgelbėti.

Kartais užtenka provokuoti žmogų išsikalbėti, net išlieti pyktį – taip nutolinama savižudybės riba. Yra keli savižudiško elgesio etapai: mintys, vėliau – kalbos (ketinimas), paskui – kuriamas savižudybės planas ir bandoma nusižudyti (šiame etape žmogui net gali pagerėti nuotaika, jis jaučiasi išsilaisvinęs). Pasak psichologės, visiškai normalu, kad visi nors kartą esame pagalvoję apie savižudybę, kai yra labai sunku. Bet kai apie tai žmogus kalba, reikia vertinti rimtai. Pagalba gali būti trijų lygmenų: pirminė (prevencinė) – susirenka bendruomenė, moko, formuoja nuostatas, riboja priemones; antrinė (intervencija) – žinojimas, kur nukreipti, kalbėjimas su specialistais; tretinė (postvencija) – pagalba artimiesiems po savižudybės; grupinė pagalba, įvykus savižudybei, mokyklose, darbovietėse (baiminantis grėsmės, kad kažkas tai bandys pakartoti). Aplinkinių nuostatos labai svarbios. Atsakinėdama į kupiškėnų klausimus, prof. D. Gailienė apgailestavo, kad valstybės lygiu politinės valios ir prevencinių programų savižudybėms nėra.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Misiūnas iškėlė bendruomeniškumo klausimą, kad jei kiekvienas asmuo, net nebūtinai institucija, padarys tai, ką gali, padėtis pasikeis. Buvo iškeltas klausimas ir apie iškilmingą savižudžių laidojimą. Ar tai nebūna „užkrečiamas“ elgesys? Savižudžius laidojant į specialias kapines, kaip tai buvo daroma anksčiau, nukenčia šeima, artimieji – jie jaučiasi ne tik nuskriausti likimo, bet ir niekinami aplinkinių.

Kupiškio technologijos ir verslo mokyklos psichologė Valija Šap džiaugėsi pasiekimais, kad rajone veikia Krizių centras, aktyviomis kaimo bendruomenėmis, kurios susibūrusios gali nuveikti daugiau. Ji kvietė diskusijoje ne kaltinti, o konkrečiai pagalvoti, ką kiekvienas gali pasakyti.

Gydytoja Milda Narmontienė iškėlė tiesiogines sąsajas tarp vertybių nebuvimo, visuomenės normų pasikeitimų, didžiulio raminamųjų vaistų naudojimo kiekio ir savižudybių.

Kalbėta apie konkrečią galimybę su Kupiškio jaunimo centru ir bendruomenėmis daryti bendrą prevencinį projektą. Apibendrindamas diskusiją, meras darkart pabrėžė, kad nusižudžiusieji, besižudantieji ir į tai linkę žmonės – mūsų bendruomenės nariai, visų bendras rūpestis. Ne valdžia, o kiekvienas atskirai ir visi drauge, turėdami žmogiško suvokimo, atjautos ir psichologinių žinių, galime tikrai padėti. Gal rezultatų ir negalima iškart pasiekti, bet bandyti privalome.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija