Žmonių žudymo negalima paremti šaltu skaičiavimu

Asmeninė patirtis abortų tema

Edmundas Girskis

Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projekto svarstymas, kurį dauguma vadina abortų draudimu, suaktyvino skirtingų vertybinių pozicijų  šalininkų kovą. Šiuo klausimu, suskaldžiusiu seniai nusistovėjusius frontus ir įnešusiu ginčų bei nesutarimų net tarp bendraminčių, savo nuomonę nutariau pareikšti ir aš. Šiurkščiai vadinamai „abortų draudimo“ iniciatyvai visiškai pritariu, o liberalų spygavimus apie moterų teisę į jų kūną, laikau pačiu geriausiu jų veidmainystės pavyzdžiu, kai egoizmas ir hedonizmas tampa pakankama priežastimi atimti gyvybę, kad ir dar nesuspėjusiajam gimti.

Šis klausimas man svarbus labai asmeniškai ir intymiai, todėl nedėstysiu savo nuomonės ir nesiginčysiu su žmonėmis, garantuotai parašysiančiais komentarus – „jei moteris norės atsikratyti vaiko, ji vis tiek atsikratys“ ar „o jeigu moteris išprievartaujama“ ir panašius nuvalkiotus „klausimus ir atsakymus“. Nemanau, jog kalbant apie vaikų žudymą galimi argumentai „už“ ar „prieš“, esu įsitikinęs, jog tai – vienas esminių tautos ar civilizacijos klausimų, ir leidžiu sau laikytis pozicijos, jog vienoje pusėje yra gėris, kitoje – blogis.

Apie šį reikalą aš pasakysiu vien iš savo varpinės. Mano gimimo istorija – gana neeilinė, o mano tėvų ir ypač mamos pasiaukojimas ir valia man yra puikiausias tikro žmogiškumo pavyzdys, net ir didžiausiomis fantazijos pastangomis neprilygstantis šiandien vyraujančiam „laisvai pasirenkančios moters“ įvaizdžiui. Prieš metus paprašiau savo mamos, jog detaliai aprašytų mūsų istoriją, ir ją kiek paredagavęs, buvau pasidalinęs su asmeniniais draugais „Facebooke“, tačiau šiandien, prasidėjus abortų klausimo kampanijai, nutariau, jog atėjo laikas viešai parodyti, kokią gilią neapykantą ir pasišlykštėjimą aš jaučiu „abortistams“ ir kokią pagarbą didingai gyvybės kūrėjai – motinai..

Laiškas:

Kai mirė mano mama, aš dar net nežinojau, kad vėl laukiuosi. Po 1978 metais autoavarijoje patirtos sunkios dubens kaulų traumos man gydytojai buvo pareiškę, kad nebegalėsiu išnešioti ir gimdyti vaikų, nes tai abiem būtų pavojinga, vargšai kaulai buvo visiškai atlūžę nuo stuburo ir nelabai gerai priaugę atgal, gavosi kažkoks susisukimas ir spaudimas į vidaus organus. Bet buvome jauni, aš jaučiausi gana puikiai, taigi nutarėme, kad daktarai nieko neišmano. Po kelių mėnesių prasidėjo bėdos. Tu veržeisi gimti, vos tik pradėjai krutėti, nes tarp mano susuktų kaulų tau nebuvo patogu. Be to, nėštumo pradžioje ne tik palaidojau mamą, bet ir teko ilgai ligoninėje slaugyti vyrą Vytautą, patyrusį sunkią galvos traumą. Jo išgyvenimo procentėlis buvo visai nedidelis, bet mums pavyko. Taigi, be fizinių mano negalavimų dar buvo ir sunkūs moraliniai išgyvenimai.

Nuolat gulinėjau ligoninėse ir klausiausi daktarų priekaištų, kad darau kvailystę, kad nieko gero negaliu tikėtis – buvau skatinama daryti abortą. Vaikas, jei ir gims fiziškai sveikas (tuo niekas netikėjo, tik mes su Vytautu), tai bus nervingas ir nesukalbamas po tokių išgyvenimų. Teko pasirašyti daugybę dokumentų, kad tik pati atsakau už būsimas nėštumo, gimdymo ir vaikučio sveikatos pasekmes. 1986 metų balandį ne tik sprogo Černobylis, bet ir tu jau visai susiruošei gimti, gydytoja operavo, darė kažkokius apsiuvimus, kad dar bent kiek paūgėtum. Galiausiai beišrado kažokį gydymo, t.y. priešlaikinio gimdymo sulaikymo metodą – ėmė man leisti kažkokius narkotikus. Nuo jų gulėdavau kaip augalas – visas kūnas bejėgis, raumenys atpalaiduoti iki nebejautimo, negalėdavau net krustelėti. Protas neįtikėtinai aiškus, prieš akis plaukia keisčiausi vaizdai. Matau ir girdžiu mane kalbinančius žmones, bet guliu kaip koks skuduras ir gana. Sykį aptiko mane tokios būklės vyro mama. Ji puolė rėkti ir daktarus keikti, kad jos mergelę su visu vaiku baigia nunuodyti. Aš matau ir girdžiu tą karą, o guliu kaip lapas ir net nusijuokti negaliu. Kitą dieną atvyko Vytautas, mano dozė buvo beišsisklaidanti, tai jau kiek krutėjau. Jis ėmė mane judinti ir girdyti mandarinų sultimis, po truputį atsigavau ir ėmėme abudu kikenti iš tokios kvailos mano būsenos. Na, nors toks visų raumenų atpalaidavimas ir buvo veiksminga tavo išsaugojimo priemonė, bet nutariau, kad negaliu rizikuoti, kad netaptum narkomanu. Vėl teko dėti parašus, kad atsisakau gydymo. Visą laiką tave kalbinau ir drąsinau, kad dar šiek tiek, na, dar kelias savaitėles reikia pakentėti, ir bus viskas gerai. Tuos kaulus labai skaudėjo, kiekvienas judesėlis gėlė, bet pamąstydavau, kad tau ten suspaustam gal dar blogiau, tai nėra ko dejuoti. Į tualetą reikėdavo keltis per naktį 5–6 kartus, tai Vytautas prilaikydavo, nuvesdavo iki durų ir laukdavo grįžtant. Taip pakrizendami ir laukėme.

Svarbiausia, aš visą laiką su tavimi kalbėjau, raminau, kad dar kiek pakentėsime ir viskas bus gerai. Į ligoninę išvažiavome likus beveik trims savaitėms iki nustatytos gimimo datos. Jau nebedrįsau ilgiau delsti. Man turėjo daryti Cezario pjūvį, tai žinojau ir prašiau, kad kuo greičiau operuotų, nes vos pajutęs pirmuosius narkozės lašus tu pradėjai taip blaškytis, kad ėmiau rėkti, jog tas vaikas baigia užsimušti, pjaukit mane neužmigusią. Nors buvo naktis, operaciją stebėjo grupė medicinos mokyklos studentų, nes tai buvo ypatingas atvejis – tarp tokiu būdu suaugusių dubens kaulų išnešiotas vaikelis. Kadangi, be viso kito, dar ir mano kraujas turi rezus minus faktorių, o tavo – teigiamą, tu negalėjai 5 paras būti maitinamas motinos pienu, kad nebūtų kažkokios reakcijos. Tarybiniais laikais visas tas dienas vaikelio motinai ir neparodydavo. Baisiau už konclagerį. Tu gimei pilnais plaučiais skysčio, pridusęs, buvai ilgai gaivinamas specialiame inkubatoriuje. Bijojau, kad nebepažinsi manęs, reikalavau duoti bent pakalbinti, sakau, aš su juo visą laiką kalbėjau, jis nebegirdi balso, jam blogai nuo to, bet kas tau manęs klausys, yra tokia tvarka ir viskas. Kai pagaliau tave atnešė, miegojai ir buvai labai susiraukęs. Ėmiau tyliai tave kalbinti ir mačiau stebuklą – penkias paras buvęs žiauriai atplėštas nuo manęs tu pažinai balsą, ėmei bandyti atsimerkti ir krutėti, aiškiai rodydamas susidomėjimą. Gydytoja apstulbo, aš verkiu ir sakiau jai, kad argi aš nesakiau, kad jam reikia mano balso.

Visų nuostabai, kai pradėjo tave man po kelis kartus per dieną atnešti, ėmei stiprėti ir žvalėti, iš ligoninės tave išrašė po 10 dienų, nes jokio tavo silpnumo ir pridusimo nebebuvo.

Tokia, tad, mano jaudinanti istorija ir iliustracija. Nagi, nukonkuruokite ją pasakojimais apie tai, kaip vaikų nenorintys karjeristai lyg apendikso atsikrato savo vaiko, o garsiąją skulptūrą negimusiems vaikams palyginkite su kokiu nors „Cosmopolitan“ viršeliu, kuriame nuolat šlovinamos „laisvos, modernios ir laimingos“ moterys.

P. S. Sakysite, jausmais paremta pozicija? Tačiau, jeigu žmonių žudymą galima paremti šaltu išskaičiavimu, paduokite skaičiuotuvą ir man...

http://edmalt.livejournal.com/22779.html

Redakcijos prierašas. Teksto autorius neseniai pristatė panašius klausimus gvildenančią knygą „Keturi“, kurios elektroninę versiją galite rasti tinklaraštyje http://edmalt.livejournal.com

Nuoroda į knygą: http://edmalt.livejournal.com/24055.html.

© 2014 „XXI amžius“