Gerbti žmogišką orumą, pasipriešinti blogiui

Homoseksualų santykių ir jų „santuokos“ katalikiškas vertinimas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Peteris Erdas pristato Vyskupų Sinodo asamblėjos dalyviams apžvalginį pranešimą

Rygos katalikų arkivyskupas Zbignevas Stankevičius

Svarstymai Vyskupų Sinodo asamblėjoje

Romoje vykstančioje šeimai skirtoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje buvo aptarti homoseksualų sielovados klausimai, kurie aktualūs dabartiniame kontekste, kai Europoje ir visame pasaulyje stiprėja ideologinis ir politinis spaudimas įstatymais pripažinti tos pačios lyties porų partnerystę ar net „santuoką“ ir suteikti joms šeimos statusą. Šio spaudimo neatlaikė nukrikščionėjusios Estijos parlamentarai ir šiomis dienomis prieš tautos daugumos nusistatymą priėmė vadinamąjį kohabitacijos įstatymą, kuriame numatomas ir kartu gyvenančių homoseksualų teisinis registravimas. Galima priminti, jog Katalikų Bažnyčia, gerbdama žmogišką homoseksualų orumą, savo mokyme nurodo, kad patys homoseksualų aktai yra viduje netvarkingi, prieštarauja prigimtiniam įstatymui, negali būti palaikomi. Bažnyčia moko, kad santuokinis ryšys galimas tik tarp vyro ir moters ir kad ši intymi meilės bendrystė atvira gyvybei. To nėra išsigimėliškų homoseksualų santykių atveju. Pagrindinis Vyskupų Sinodo asamblėjos pranešėjas Budapešto (Vengrija) arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas (Péter Erdõ) spalio 13 dieną pristatydamas savo antrąją apžvalgą („Relatio post disceptationem“), kurioje apibendrinamos susitikime vykusios diskusijos, pabrėžė, jog tarp dalyvių vyravo nuomonė, jog homoseksualai neturi būti diskriminuojami ir privalo rasti brolišką erdvę krikščioniškoje bendruomenėje. Kita vertus, Bažnyčia, būdama „svetingais namais“ visiems, net ir netradicinės orientacijos žmonėms, neturi kompromituoti savosios santuokai ir šeimai skirtos doktrinos.

Šiame žmogiško ir evangelinio ugdymo iššūkyje Bažnyčia patvirtina, kad vadinamosios sąjungos ar partnerystės tarp homoseksualų negali turėti tokio pat įteisinimo pagrindo kaip vyro ir moters santuokinis ryšys, nepaneigiant tų moralinių problemų, kurias kelia homoseksualų sueitis, atskirai nurodyti tarpusavio pagalbos atvejai net sunkiomis ir pasiaukojimo reikalaujančiomis aplinkybėmis. Ypatingą dėmesį reikia skirti vaikams, kurie gyvena su homoseksualų poromis, pabrėžiant, kad būtent jų teisės visuomet turi būti prioritetas, o ne egoistiniai minėtų partnerių siekiai laikyti vaikus dažnai nenormaliomis brandai sąlygomis. Kardinolas P. Erdas, matyt, atsižvelgdamas į daugelio Afrikos ir kitų besivystančių regionų gyventojų Vyskupų Sinodo asamblėjoje išsakytą skundą, kad neretai Vakarų šalys ir tarptautinės organizacijos šantažuoja jų bažnytines bendruomenes ir valstybių vadovus, grasindamos, jog nutrauks finansinę ar karitatyvinę paramą, jeigu bus priešinamasi primetamai genderizmo ir homoseksualizmo idologijai, pabrėžė, jog toks spaudimas yra visiškai nepriimtinas. Pavyzdžiui, kartais pasirodo žinių, jog Briuselis daro užkulisinį spaudimą Albanijai, kad ji taptų pirmąja musulmonų daugumos valstybe, legalizavusia homoseksualų „santuoką“, ir tada jau kelias į Europos Sąjungą bus daug atviresnis. Beje, komunistai jau buvo paskelbę šią Balkanų šalį pirmąja pasaulio ateistine valstybe, bet nutylėjo apie baisias pasekmes tautos gyvenimui. Šiuo atžvilgiu Estijos padėtis panaši į Albanijos: sovietinio komunizmo dešimtmečiais beveik visiškai buvo sunaikinta estų krikščioniškoji kultūra ir dabar trys ketvirtadaliai tos šalies gyventojų neišpažįsta jokio tikėjimo ir tik 10 proc. yra liuteronai bei 16 proc. – stačiatikiai.

Latvijos katalikų arkivyskupo liudijimas

Apie panašų spaudimą Latvijai duotame interviu tarptautinei gyvybės gynėjų žinių agentūrai „Lifesitenews“ papasakojo Vyskupų Sinodo asamblėjoje dalyvaujantis Rygos arkivyskupas Zbignevas Stankevičius. „Mes tikrai jaučiame tokį spaudimą, jie nori tai (homoseksualų partnerystę) čia skatinti ir mums primesti“, – sakė Latvijos sostinės katalikų ganytojas. Tiesa, jis pastebėjo, kad prieš Latviją nėra tokio tiesioginio šantažo kaip prieš Afrikos šalis, kurioms grasinama nutraukti užsienio investicijas, kadangi Baltijos šalyje nėra įstatymų, varžančių homoseksualizmą ir jo propagandą, tačiau ten dažnai lankosi įvairūs Vakarų veikėjai, skatinantys gėjų sąjūdžių steigimą ir jų idėjų kėlimą į viešumą. Tokie užsienio aktyvistai daug prisideda prie vadinamųjų „pride“ parodų organizavimo ir patys daugiausia jose dalyvauja, nes tarp vietinių tokios gėjų eitynės nėra populiarios. Kaip atsvarą joms krikščionys tuo pat metu rengia ekumenines pamaldas, ir Latvijos žmonės tam pritaria. Per „pride“ parodą aš pakviečiau visus tikinčiuosius, visus krikščionis į savo katedrą maldai už moralines vertybes Latvijoje, maldai už šeimas. Ir katedroje buvo daugiau žmonių nei tose eitynėse“, – sakė arkivyskupas Z. Stankevičius. Jis priminė, kad 2015 metais, kai Latvija pirmininkaus Europos Sajungoje, kone privaloma tvarka Rygoje bus organizuojamas visos Europos homoseksualų festivalis „Europride“, pirmasis tokio pobūdžio ir masto renginys posovietinėje erdvėje. Manoma, kad jo pagrindinė užduotis – ne tik plėtoti homoseksualizmo ir genderizmo ideologiją (po kovos už gėjų ir lesbiečių „teises“) Baltijos regione, bet ir visą šį procesą kreipti į Rytus, pirmiausia į Rusiją, su kuria Baltijos šalių kultūriniai ryšiai yra artimi.

Arkivyskupas Z. Stankevičius interviu prisipažino, kad Vakaruose perdėtas dėmesys homoseksualizmui neatitinka Latvijos visuomenės interesų. „Pas mus homoseksualai nėra diskriminuojami, jie turi tas pačias teises kaip ir kiti asmenys, bet ypatingų teisių jiems nereikia, kadangi praktiškai tai jau reikštų privilegijas“, – aiškino ganytojas. Jis sakė, kad sprendimas įstatymu įteisinti homoseksualų „santuokas“ (to vis labiau reikalauja užsienio aktyvistai) reikštų moralinės netvarkos pripažinimą ir palaikymą. „Homoseksualūs veiksmai yra prieš prigimtį, krikščionišku mokymu tai – nuodėmė, ir mes negalime jiems pritarti bei jų skatinti“, – tvirtino arkivyskupas Z. Stankevičius. Jis teisingai pastebėjo, jog kalbėti apie homoseksualų „santuoką“, kaip apie esminę teisę, reikštų iškreiptą pačių žmogaus teisių supratimą, kurį nori primesti tam tikri lobistai. „Krikščionys yra pernelyg politiškai korektiški (nuolaidūs), jie susigūžę nutyli užuot skelbę tiesą, – sakė ganytojas. – Bet mes esame pašaukti evangelizuoti šiuolaikinį pasaulį ir nesigėdyti savo mokymo, net jei jis nėra politiškai korektiškas ir net jei neatitinka daugumos nuomonės“. Krikščioniškoji doktrina ugdo žmogaus asmenybę, padeda jai atsiskleisti, o homoseksualizmas griauna mūsų tapatumą, ir ne tik krikščionišką, bet ir žmogišką, griauna vyro ir moters tapatumą“. Baigdamas pokalbį Rygos arkivyskupas pabrėžė, jog katalikai turi mokėti paaiškinti, kad jie nėra prieš pačius homoseksualus, kaip asmenis, ir nori juos priimti bei jais rūpintis. „Mes esame pašaukti ginti kiekvieną asmenį, bet ir kviečiami pasipriešinti melui, tiesos stygiui, glūdinčiam tuose (homoseksualų) santykiuose“, – nurodė ganytojas, ir tam negalima nepritarti.

© 2014 „XXI amžius“