Dvasinė pagalba ligoniui – maldos terapija

Knygos „Neišvengiama akistata“ viršelis

Niekas negali neigti, kad sunki liga yra vienas svarbių mūsų gyvenimo įvykių. Jos labiausiai bijomasi. Supratimo stoka ir didžiulė baimė gali sukelti dvasinių sunkumų. Nustatyta, kad žmonės, sergantys lėtinėmis ar gyvybei pavojingomis ligomis, privalo įveikti milžinišką kliūtį, kurią sudaro atsiradęs suvokimas, kad pasveikti yra mažai vilties. Todėl sergantieji pasineria į svarstymus, ką gyvenimas jiems reiškia, kas buvo pasiekta ir kas dar nepadaryta. Tai gali sukelti baimę ir įtampą, pasireiškiančią dvasiniu skausmu.

Dvasinės bėdos kartais klaidingai gali būti palaikytos fiziniais negalavimais. Labai gaila, kad tai dažnai taip ir lieka neatpažinta, kai vyrauja nekontroliuojami pokyčiai. Paprasčiausias pavyzdys yra dvasinis skausmas. Dažnai dvasinių ligonio negalių jo šeimos nariai ir medikai visiškai nepaiso arba joms gali būti skiriama per maža dėmesio, nes artimieji įsitikinę, kad šį darbą atliks kas nors kitas. Dvasinių negalių priežastys gali likti neišaiškintos, todėl nebus surasta ir teisingų sprendimų. Štai taip griaunamas ligonio dvasingumas.

Norint išspręsti dvasinius dalykus, ne visada reikia itin sudėtingų ir ypatingų metodų. Labai dažnai užtenka vien tik pabūti su žmogumi, jį išklausyti ir pripažinti jį tokį, koks jis yra. Medikams ir ligonio artimiesiems tereikia norėti su tuo žmogumi būti, skirti jam laiko ir mokėti pasidalinti su juo dvasiniais išgyvenimais.

Dvasinė pagalba būtina, kad žmogus įveiktų susidariusią krizę ir suvoktų, kad gyvenimas yra prasmingas. Aplinkinių pareiga – padaryti viską, kad tas ligonio dvasinis sutrikimas ar abejojimas būtų kuo prasmingesnis ir ramesnis. Turi būti dedamos visos pastangos, kad žmonės būtų apsupti gailestingumo, meilės ir neprarastų deramo orumo. Norint surasti krikščioniško susitaikymo būseną ir darną, dažniausiai reikia milžiniškų pastangų. Reikėtų daryti viską, kad artimiesiems liktų šviesūs ir meilės lydimi prisiminimai, kad visi taikiai ir ramiai priimtų tikrovę.

Neseniai pasirodžiusi Kun. Kazimiero Ambraso SJ knyga „Neišvengiama akistata“ kaip tik atsako į šiuos klausimus. Tai – pirmoji išsami tokio pobūdžio knyga lietuvių kalba, kur gilinamasi į gyvenimo prasmės, žmogaus egzistencijos ir religijos klausimus, dažnai atsirandančius ligoniams, jų šeimų nariams ir medikams. Ji turėtų tapti kasdienine knyga sunkiai sergančio ligonio, stacionare ar ambulatoriškai besigydančio, dvasinės stiprybės, susitaikymo šaltiniu ir dvasinės pagalbos vadovu, kuriuo galėtų naudotis sergantieji maldos terapijos praktikoje. Tikrai galima atrasti jėgų gyventi susitaikius su užklupusia tikrove. Skaitydami šią knygą prisiliečiame prie paslapties, kuri mus lydi visą gyvenimą. Tai gali būti kilniaširdiškos krikščioniškos dvasinės pagalbos slėpinys, suteikiantis žmogišką dovaną.

Kun. K. Ambraso knygą „Neišvengiama akistata“ galima įsigyti „Šv. Kazimiero knygyne“ Kaune (Vilniaus g. 3) ir „Katalikų pasaulio leidinių“ knygynuose Vilniuje (Šventaragio g. 4 ir Pranciškonų g. 3).

Prof. Arvydas Šeškevičius,
Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas

© 2015 „XXI amžius“