Ganytojiškas šeimos skatinimas

Popiežiaus pastabos Pasaulio šeimų susitikime dalyvavusiems vyskupams

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus tarp amerikiečių šeimų

Šventasis Tėvas su argentiniečių šeima, kuri ilgoje kelionėje buvo atvykusi į Pasaulio šeimų susitikimą Filadelfijoje

Popiežius Pranciškus su Filadelfijos arkivyskupu Čarlzu Čaputu, kuris buvo Pasaulio šeimų susitikimo šeimininkas AFP nuotraukos

Popiežių Pranciškų pasitinka Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijos nariai

Šventasis Tėvas tarp Pasaulio šeimų susitikime dalyvavusių bažnyčios hierarchų

Skausmas dėl seksualinių nusikaltimų

Dabar Vatikane besibaigiančios Šeimos pastoracijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos kontekste bei papildant popiežiaus Pranciškaus pastarojo apaštalinio vizito Jungtinėse Valstijose apžvalgą, norisi priminti Šventojo Tėvo išsakytas mintis vyskupams iš įvairių šalių, kurie, kaip ir jis pats, tuo metu dalyvavo Filadelfijos mieste vykusiame 8-ajame Pasaulio šeimų susitikime. Rugsėjo 27 dieną kreipdamasis į Filadelfijos Šv. Karolio Boromėjaus kunigų seminarijoje susirinkusius ganytojus, popiežius Pranciškus pirmiausia pranešė, kad prieš tai vietinės arkivyskupijos kurijoje buvo susitikęs su grupe seksualinio išnaudojimo aukų (trimis vyrais ir dviem moterimis). Jis juto didelį skausmą klausydamasis pasakojimų apie tų žmonių vaikystėje ir jaunystėje patirtus išgyvenimus dėl nusikalstamo dvasininkų piktnaudžiavimo. „Aš taip pat jaučiau gėdą, kad tie asmenys (kunigai), kuriems buvo skirta mažųjų globa, juos išnaudojo sukeldami didelę skriaudą, ir dėl to giliai apgailėjau. Dievas verkia, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Seksualinio mažųjų išnaudojimo nusikaltimai ir nuodėmės daugiau neturi likti paslaptimi. Aš pats įsipareigojau užtikrinti, kad Bažnyčia dės visas pastangas, kad apsaugotų mažuosius, ir pažadu, kad visi, atsakingi už tuos papiktinimus, turės atsakyti“. Popiežius Pranciškus sakė, kad seksualinio išnaudojimo aukos dabar yra tikrieji gailestingumo pasiuntiniai ir vilties šaukliai. Bažnyčios ganytojai turi nuolankiai ir su padėka grąžinti jiems ir jų šeimoms skolą už jų didžiąją drąsą skleisti Kristaus šviesą į mažųjų seksualinio išnaudojimo blogį.

Aptardamas šeimos sielovados aktualijas Šventasis Tėvas ypač akcentavo būtinumą skatinti jaunus žmones nebijoti santuokos sudarymo, nepaisant šių dienų savanaudiškumo kupinos vartojimo kultūros iššūkių. Jis priminė, kad kiek anksčiau Vašingtone darydamas pranešimą Jungtinių Amerikos Valstijų kongrese valstybininkus ragino remti šeimas palankiais įstatymais ir biudžetine politika, sakydamas, kad „mes gyvename kultūroje, kuri tiesiog atgraso jaunus žmones nuo šeimos kūrimo tiek dėl materialinių galimybių stokos, tiek ir dėl to, kad jie viliojami pasitenkinti alternatyvia padėtimi“. Be abejonės, tai nereiškia, kad šiandienos jaunimas yra beviltiškai bailus dėl atsakomybės, dvasiškai silpnas ir nepastovus. Jis tiesiog nesąmoningai pasiduoda dabartinės kultūros atkalbinėjimams imtis tikrai kilnių iššūkių šeimos gyvenime, įveikti galimus sunkumus. Daugelis atidėlioja santuoką, aiškino popiežius Pranciškus, „laukdami idealių sąlygų, kol viskam bus tobulai pasirengta“, o gyvenimas taip ir eina pro šalį nesuteikdamas prasmingos patirties. O juk tikroji laimė pajuntama įveikiant sunkumus, „dosnias mūsų proto, entuziazmo ir kančios investicijas“, regėdamas tokioje įvairiopoje patirtyje subrandintus tikro ir ilgalaikio santuokinio gyvenimo vaisius, išaugintus vaikus, sakė Šventasis Tėvas, kviesdamas brolius vyskupus telkti pastoracines pastangas, kad vėl būtų atkurtas jaunosios kartos šeimos kūrimo ryžtas su visokeriopu Dievo palaiminimu. Jauni žmonės turi būti drąsinami imtis šios rizikos gerąja prasme, nes tai yra gyvenimo pilnavertiškumo rizika. „Ganytojai turi skelbti „Šeimos Evangeliją“, kuri yra tikrai geroji Naujiena pasauliui, kuriame egoistinis rūpinimasis savimi, atrodo, turi aukščiausią valdžią“, – aiškino popiežius Pranciškus. Čia kalbama ne apie romantiškas svajones, bet apie atkaklumą, kuris reikalingas kuriant šeimą ir perkeičia pasaulį jo istorijoje.

Bendrystės ir vaisingumo ikona

Kiekvieno vyskupo pastoracinėje tarnystėje didesnio dėmesio skyrimas šeimos ir santuokos problemoms nėra kažkoks tuščias laiko eikvojimas, bet tikros ganytojiškos savosios tikinčiųjų kaimenės priežiūros raiška. „Ar mes pasirengę dalintis jos džiaugsmais ir rūpesčiais? – klausė Šventasis Tėvas, priminęs vyskupams Jėzaus Kristaus mokymą (plg Mk 3, 31–34), kad Bažnyčia yra Dievo šeima. – Kad ganytojai plačiąja prasme atlieka tėvų vaidmenį savo bendruomenėje, aiškino ir apaštalas šv. Paulius (plg. 1 Tes 2, 11), reikšdami meilę pirmiausia silpniesiems – tiems, kurie morališkai sutrikę, apleisti, sužeisti, kurių paneigtas ar sutryptas žmogiškasis orumas ir ypač reikalinga šeimyniška pagalba. Taigi gero ganytojo misija yra sekimas Dievo Sūnaus meile savo Tėvui ir jos perkėlimas visiems žmonėms ypač švelniu ir mylinčiu rūpinimusi žmogiškąja šeima. Mūsų tarnystė tiesiog reikalauja gilinti sandorą tarp Bažnyčios ir šeimos, – pabrėžtinai tvirtino popiežius Pranciškus vyskupams. – Kitaip ji taps sausa ir bevaisė ir ne be mūsų kaltės šeima dar labiau nutols nuo Dievo gerosios Žinios“. Jeigu ganytojai atsidėję vykdys tą reiklią šeimos sielovados užduotį, atspindėdami Dievo meilę ir tobulindami savo kantrybę bei nuoširdumą, „sėdami sėklą neretai į kreivas vagas, į kurias irgi esame pašaukti sodinti“, tada netgi samarietė moteris, turėjusi penkis meilužius, gali tapti tikėjimo liudytoja (plg Jn 4, 18, 29).

„Mano broliai, tegul Dievas mums suteikia atnaujinto artumo tarp šeimos ir Bažnyčios dovaną, – sakė Šventasis Tėvas vyskupams baigdamas pokalbį. – To reikia šeimoms, to reikia Bažnyčiai ir mums, ganytojams, to reikia“. Jis paminėjo, kad šeima yra ištikima Bažnyčios sąjungininkė, patvirtindamas neatšaukiamą Dievo palaiminimą, skirtą visiems Jo vaikams, kurie gimsta visose epochose, įnoringoje, bet nuostabioje kūrinijoje ir kuriems Dievas prašė apaštalų ir jų įpėdinių tarnauti. Beje, toje pačioje Filadelfijos kunigų seminarijoje popiežius Pranciškus privačiai susitiko su viena jauna šeima iš jo gimtojo Buenos Airių miesto Argentinoje, kuri, keliaudama į Pasaulio šeimų susitikimą savo kelionėje automobiliu, o dalį kelio pėsčiomis, per 194 dienas įveikė beveik 15 tūkstančių kilometrų, pakeliui aplankydama 13 šalių. Šventasis Tėvas visus keturis vaikus turinčios šeimos narius tėviškai apkabino ir, stebėdamasis jos ryžtu atlikti tokią ilgą kelionę, tikrai nuoširdžioje aplinkoje išklausė jų pasakojimų, prašė už jį pasimelsti. Tai daro tūkstančiai kitų šeimų visame pasaulyje. Dalindamasis šiais įspūdžiais rugsėjo 30 dieną Šv. Petro aikštėje Romoje vykusioje bendrojoje audiencijoje, popiežius Pranciškus sakė, kad „šeima – vaisinga vyro ir moters sąjunga – yra atsakas į didįjį mūsų pasaulio iššūkį, kuris yra dvigubas: frangmentacija ir masifikacija“. Šie du kraštutinumai sugyvena, vienas kitą palaiko ir skatina žalingą vartotojiškos ekonomikos modelį. Šeima, būdama pamatinė visuomenės ląstelė, išlaiko asmeniškumo ir bendruomeniškumo pusiausvyrą, tapdama modeliu, kaip tinkamai tvarkyti gėrybes ir kūrinijos resursus. Šeima skatina integralią ekologiją, kadangi saugo žmogiškosios civilizacijos principus: bendrystę ir vaisingumą. Apie tai kalba ir biblinis humanizmas, pateikdamas tokią ikoną: vieninga ir vaisinga žmonių, vyro ir moters, pora darbuojasi Dievo jai patikėtame Pasaulio sode, kad jį įdirbtų ir prižiūrėtų.

© 2015 „XXI amžius“