Įpareigojanti Krikšto dovana

Mindaugas Buika

Šventojo Tėvo krikštijamas kūdikis

Popiežius Pranciškus krikštijamų vaikų tėvus ragino perduoti jiems tikėjimą

Šiuo metu, kai sekuliarizuotoje Europoje vis mažiau gimsta vaikų ir tarp tų gimusiųjų vis mažesnė dalis yra krikštijama, yra svarbu prisiminti popiežiaus Pranciškaus mintis apie Krikšto, kaip atnaujinimo Šventojoje Dvasioje, prasmę, ir tėvų pareigą perduoti savo pakrikštytiems kūdikiams brangiausią paveldą – tikėjimą.

Šventosios Dvasios veikimas

Viešpaties Krikšto sekmadienį Šv. Petro aikštėje susitikęs su piligrimais „Viešpaties Angelas“ maldai popiežius Pranciškus pakvietė juos pasimelsti už Apaštališkųjų rūmų Siksto koplyčioje jo pakrikštytus 26 vaikus. Tame sausio 10 dienos susitikime Šventasis Tėvas siūlė apmąstyti Jėzaus Kristaus Krikšto metu įvykusį pirmąjį bendrą Švč. Trejybės (Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios) apsireiškimą. Tai įvyko Jėzui būnant Jordano upės vandenyje, kur Jį pakrikštijo giminaitis šv. Jonas Krikštytojas. Šv. Luko evangelijoje pasakojama: „Kai visai tautai krikštijantis, Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi“ (Lk 3, 21–22). Tapo aišku, kad dangiškasis Tėvas pašvenčia savo sūnų būti Mesiju, Išganytoju, žmonijos išlaisvintoju iš blogio. Šiame įvykyje, kuris aprašytas ir kitose Evangelijose, yra svarbus perėjimas nuo simbolinio šv. Jono Krikštytojo krikštijimo vandeniu prie Jėzaus krikštijimo Šventąja Dvasia ir ugnimi (Lk 3, 16). Taigi, būtent Šventoji Dvasia yra pagrindinė veikėja krikščioniškame Krikšte: ji sudegina ir sunaikina gimtąją nuodėmę, sugrąžina pakrikštytajam dieviškosios malonės grožį, tarsi iš naujo jį gimdydama, aiškino popiežius Pranciškus.

Krikštu mes esame išvaduojami iš tamsybių dominavimo (iš nuodėmės) ir perkeliami į šviesos aplinką, į meilės, tiesos ir taikos tikrovę. Krikštas mums suteikia Dievo vaikų orumą ir atsakomybę sekti paskui Jėzų, savyje atkartoti Jo bruožus: romumą, nuolankumą, švelnumą, sakė Šventasis Tėvas ir pripažino, kad tai nėra lengva, ypač dabar, kai greta daug netolerancijos, arogancijos ir pykčio. Tačiau su ta stiprybe, kuri ateina iš Šventosios Dvasios, viskas yra įmanoma. Juk ji, kurią pirmą kartą priimame savo Krikšto dieną, atveria mūsų širdis pilnutinei tiesai ir kreipia mūsų gyvenimą reikliu keliu, kuris kupinas džiaugsmo solidarumo ir meilės savo broliams ir sesėms raiškos. „Dvasia mums suteikia dieviškojo atleidimo švelnumą ir persmelkia neįveikiama Tėvo gailestingumo galia“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Todėl niekada negalima užmiršti, kad Šventoji Dvasia yra gyvoji realybė ir suteikia gyvybingumą tiems, kurie ją noriai priima: ji meldžiasi mumyse ir pripildo mus dvasinio džiaugsmo. Taip kalbėdamas Šventasis Tėvas vėl kaip ne kartą anksčiau kreipėsi į tikinčiuosius prašydamas išsiaiškinti savo krikšto dieną, pasiteirauti tėvų ar parapijoje, kada gavo šią dovaną, ir tai švęsti. „Tai – mūsų, kaip Dievo vaikų, atgimimo data ir šios dienos šventimas reiškia savojo ryšio su Jėzumi patvirtinimą, įsipareigojimą gyventi krikščioniškai, būti Bažnyčios, naujosios žmonijos, kurioje visi esame broliai, nariais“.

Tikėjimas – brangiausias paveldas

Siksto koplyčioje aukotų šv. Mišių, kuriose pakrikštijo trylika berniukų ir trylika mergaičių, Vatikano institucijų darbuotojų šeimų vaikų, metu sakytoje homilijoje popiežius Pranciškus ypač pabrėžė tikėjimo perdavimo palikuonims svarbą ir priminė, kaip krikšto apeigų pradžioje klausė tėvų, ko jie pirmiausia norėtų savo krikštijamiems kūdikiams, buvo atsakyta, kad tikėjimo. „Tikėjimas yra perduodamas iš kartos į kartą tarsi grandinė laiko tėkmėje“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Ir tikrai dabar pakrikštyti berniukai ir mergaitės atneš krikštyti savo vaikus, savo tėvų anūkus, ir prašys to paties dalyko – tikėjimo, kuris mums suteikiamas per Krikštą, kurį Šventoji Dvasia atneša į širdį ir sielą, į jūsų vaikų gyvenimą“, – aiškino popiežius Pranciškus krikštijamų kūdikių tėvams ir krikštatėviams. Aplinka buvo gana triukšminga, koplyčios skliautuose aidėjo kūdikių balsai, ir popiežius Pranciškus kvietė motinas nesidrovint maitinti savo mažuosius.

Bažnyčia prašo saugoti čia priimtą tikėjimą perduoti savo vaikams ir niekada neužmiršti, kad tai – didžiausias tėvų duodamas palikimas, tęsė homilijoje Šventasis Tėvas prasmingą mokymą ir pripažino, jog tam reikia ne mažesnio rūpestingumo ir atsidavimo, nei rūpinimasis vaikų maistu, drabužiais, švietimu, kad šis tikėjimas ne tik nebūtų prarastas, bet augtų ir stiprėtų. „Šią džiugią dieną noriu, kad jūs viską padarytumėte, kad šie vaikai augtų tikėjime su didžiausiu iš jūsų gautu paveldu“, – dar kartą linkėjo popiežius Pranciškus. Vėliau „Viešpaties Angelas“ maldos susitikime jis suteikė ypatingą palaiminimą visiems neseniai pakrikštytiems vaikams, jauniems ir suaugusiems žmonėms, kurie priėmė įkrikščioninimo sakramentus ar ruošiasi juos priimti. „Švč. Mergele Marija, pirmoji savo Sūnaus mokine, padėk mums išgyventi savąjį Krikštą su džiaugsmu ir apaštaliniu uolumu, priimant Šventosios Dvasios dovanas, kurios mus daro Dievo vaikais“, – meldė Šventasis Tėvas.

© 2016 „XXI amžius“