Neužmerkti akių kančios akivaizdoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus su mažąja ligonių ir neįgaliųjų Jubiliejaus dalyve

Šventąsis Tėvas bendrauja su gydytoju, dalyvavusiu Vatikane vykusiame susitikime

Popiežius guodžia ir drąsina jaunuosius pacientus ir jų globėjus

Įspūdingas ligonių Jubiliejus

Kadangi gailestingumas yra neatsiejamas nuo rūpinimosi ligoniais ir neįgaliaisiais, tai šiai didelei žmonijos grupei (juk daugelis yra susidūręs su vienokiu ar kitokiu ligotumu) Romoje surengta Gailestingumo metų Jubiliejaus šventė, pasižymėjo ypatingu jautrumu, artimo meilės ir užuojautos ženklais. Birželio 10–12 dienomis Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos organizuoto renginio programoje buvo katechezės užsiėmimai žymiose šventovėse, kurių bendra tema – „Gailestingumas – džiaugsmo šaltinis“. Joje dalyvavo garsūs pamokslininkai. Tarp pastarųjų galima paminėti aklą ir kurčią anglų kunigą Kirilą Akselrodą (Ciryl Axelrod), priklausantį redemptoristų vienuolijai, plačiai išgarsėjusį neįgaliųjų pastoracija įvairiose pasaulio dalyse: Kinijoje, JAV, Pietų Afrikos Respublikoje. Jubiliejuje dalyvavę ligoniai ir neįgalieji, kartu su savo globėjais ir slaugytojais Romos bažnyčiose adoravo Švč. Sakramentą, galėjo atlikti išpažintį, procesijose žengti pro atvertas Šv. Petro bazilikos Šventąsias gailestingumo duris. Beje, ligonių ir neįgaliųjų jubiliejaus programą pristatęs Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos pirmininkas arkivyskupas Rinas Fizikela (Rino Fizichella) pranešė, kad per pirmąją Gailestingumo metų dalį (šešis mėnesius), Romą šia proga jau aplankė daugiau nei 9 milijonai piligrimų! Gausu jų buvo ir ligoniams skirtuose užsiėmimuose, kuriuose savo patyrimu jų globoje dalijosi įvairių katalikiškų rūpybos organizacijų (pavyzdžiui „Arkos“) savanoriai. Tiesa, jiems rugsėjo pradžioje Romoje bus surengta dar viena jubiliejaus šventė, kurios kulminacija taps palaimintosios motinos Teresės iš Kalkutos kanonizacija.

Įspūdingai atrodė ir birželio 12 dieną, sekmadienį, Šv. Petro aikštėje popiežiaus Pranciškaus aukotos Ligonių jubiliejaus uždarymo šv. Mišios aktyviai dalyvaujant neįgaliesiems, Žodžio liturgijos, maldų ir homilijos vertimais į gestų kalbas. Tarp patarnaujančių pamaldoms buvo Dauno sindromu sergantys vaikai, Šventajam Tėvui asistavo kurčias diakonas iš Vokietijos, vieną iš Evangelijos skaitinių Brailio raštu skaitė akla moteris iš Ispanijos. Skaitomą Evangeliją inscenizavo (ir tai buvo pirmas kartas Šv. Petro aikštėje) grupė neįgaliųjų, siekianti, kad ją galėtų suprasti visi, net ir intelekto sutrikimų turintys šv. Mišių dalyviai. Nepaprastai išraiškinga buvo ir popiežiaus Pranciškaus sakyta homilija, kurioje jis kvietė tikinčiuosius „neužmerkti akių ir nenusiplauti (abejingai) rankų ligos bei neįgalumo akivaizdoje, nenustumti tų nelaimingųjų į savo rūšies „getus“, nebandyti jais atsikratyti per blogio jėgų primetamus eutanazijos projektus“. „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdytų stipriuosius“ (1 Kor 1, 27), – priminė Šventasis Tėvas prasmingą šv. Apaštalo Pauliaus pamokymą. Homilijos pradžioje pabrėžęs, kad Jėzuje Kristuje, ypač Jo velykinio Prisikėlimo slėpinyje, atsiskleidžia tikroji ligos, kančios ir mirties prasmė. Popiežius nurodė, kad kiekvienas iš mūsų anksčiau ar vėliau susiduria (ir kartais labai skausmingai), su dramatiška savo ar kitų ligos, negalios patirtimi. Sekuliarizuotoje aplinkoje vyrauja įsitikinimas, kad šią gyvenimo problemą galima išspręsti žmogiškomis pajėgomis, ypač mokslo pagalba, manant, kad medicina gali išgydyti ko ne kiekvieną ligą, tik reikia atitinkamų vaistų, technologijos ir, svarbiausia, pinigų. Tikrai, geriausia medicinos metodika prieinama tik nedaugeliui, bet ir tie turi prisipažinti, kad ji nėra visagalė. Iš tikrųjų žmogiškoji prigimtis yra paženklinta ribotumų, kurie neretai susieti su nuodėmės sąlygotu pažeidžiamumu.

Su silpnumu esame galingi

Senovėje toks objektyvus supratimas, deja, dažnai sukeldavo panieką ar net priešiškumą sunkiems ligoniams bei neįgaliesiems. Tačiau ir šiais laikais paplitęs ciniškas įsitikinimas, kad sergantys ar negalią turintys asmenys iš principo negali būti laimingi, kadangi neįsiterpia į tą gyvenimo būdą, kurį palaiko dabar įsivyravusi malonumų ir pramogų kultūra. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas homilijoje sakė, kad šiuolaikinėje epochoje, kurioje kūno puoselėjimas tapo kultu (ir labai dideliu bizniu), viskas, kas nėra išoriškai tobula, bandoma nuslėpti, kadangi kelia grėsmę dominuojančiam modeliui ir privilegijuotų pasitenkinimui savimi, bei bandymui tai primesti kitiems. Todėl galvojama, kad ligotus žmones ir neįgaliuosius geriau laikyti kokiame nors „aptvare“, tegul ir paauksuotame, uždarose slaugos institucijose, pietizmo „rezervatuose“, kad jie nestabdytų tariamos gerovės ritmo. Kai kuriais atvejais iš viso siūloma juos eliminuoti, jais nusikratyti eutanazijos procedūromis, nes rūpinimasis jais yra didelė ekonominė „našta“, ypač krizės sunkmečiais. Tačiau, anot popiežiaus Pranciškaus, toks bandymas užmerkti akis, atsiriboti nuo ligotumo ir negalios yra tik buvimas iliuzijų pasaulyje ir tikrosios gyvenimo prasmės, kuri reikalauja priimti kančią bei silpnumą kaip neatsiejamą bendrosios egzistencijos dalį, nesupratimas. Juk pasaulis nebus geresnis, jeigu jame gyvens tik „tobuli“, tikriau sakant, „netikri“ (biotechnologijos metodų dirbtinai sukurti) žmonės. Tikrai žmogiškai gerovei ir pažangai reikalingas solidarumas, abipusis supratimas ir priėmimas bei pagarba kitokiems – visiems. Kaip tokio žmogiško silpnumo priėmimo pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė to šventadienio skaitytą Evangelijos ištrauką, kurioje (Lk 7, 36–50) visi smerkia nusidėjėlę moterį, tačiau jos, mylinčios ir prašančios pasigailėjimo, Jėzus neatstumia, rodydamas solidarumo kenčiančiam pavyzdį. Ta gailestingoji Dievo meilė skirta patiriantiems ne tik fizinio, bet ir dvasinio silpnumo išbandymus.

„Šiandien kaip tik ypač dažnai pasitaiko dvasinė patologija, širdies kančia, kurią sukulia liūdesys dėl artumo ir meilės stokos“, – sakė popiežius Pranciškus. Juk daugelis, patyrę šį stygių, o kartais dramatišką išdavystę – artimuose santykiuose, gerai suvokia šį pažeidžiamumą, kad jie nėra apsaugoti nuo panašių nelaimių. Ir jeigu tokios patirties pasekmėje dar labiau užsisklendžia ir rūpinasi tik savimi, rizikuoja prarasti didžiąją gyvenimo prasmę – mylėti, nepaisant visų panašių išbandymų. „Laimė, kurios kiekvienas trokšta, gali būti išreikšta įvairiais būdais, bet pasiekta tik per gebėjimą mylėti“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Tik meilė gali padaryti žmogų lamingą, todėl ir kūno bei sielos ligoniai, neįgalieji, atgauna gyvenimo džiaugsmą, atveria širdis, kai pajunta, kad yra mylimi (kartais tam pakanka ir paprastos, bet nuoširdžios šypsenos, aiškino popiežius Pranciškus, ne kartą jau nurodęs, jog „šypsenos terapija“ yra svarbus gydymo būdas). Kentėdamas ant kryžiaus Jėzus, „mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1), parodė, kad dieviška meilė neturi ribų ir gali reikštis pačiomis tragiškiausiomis aplinkybėmis, skleisdama viltį. Anot Šventojo Tėvo, nukryžiuoto ir mylinčio Dievo Sūnaus veide yra įspaustos visos mūsų kančios ir visa begalinė jų įvairovė. Jėzaus fizinį skausmą lydėjo budelių pajuoka, panieka ir pažeminimas, tačiau Jis į tai atsiliepė su gailestingumu ir atleidimu ir taip Jo žaizdomis mes buvome pagydyti (plg 1 Pt, 24). „Jėzus yra gydytojas, kuris gydo meilės medicina, – sakė popiežius Pranciškus. – Jis prisiima visų mūsų kančias ir jas atperka. Mes žinome, kad Jis gali suprasti mūsų skausmus, nes pats asmeniškai tai patyrė“. Mūsų ligos bei negalios patirtis gali išsilieti į kitiems siūlomą meilę, tai tampa mūsų laisvės suteikti prasmę gyvenimui matas. Tad reikia nesvyruoti negandose, žinant, kad „su savo silpnumu galime tapti galingi“ (Plg 2 Kor 12, 10) ir tokios malonės dėka savo kūne, papildant, ko dar trūksta, Kristaus Kūno kančiose dėl to mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia (Plg Kol 1, 24). Iškeldamas tokią didžiąją ligonių ir neįgaliųjų misiją, Šventasis Tėvas baigdamas homiliją sakė, kad Bažnyčioje kaip ir prisikėlusio Viešpaties atvaizde matome žaizdas, „sunkios kovos ženklus, bet šias žaizdas visam laikui perkeitė meilė“.

Gydytojo pašaukimo orumas

Po šv. Mišių popiežius Pranciškus dar kurį laiką liko Šv. Petro aikštėje, sveikino, bendravo, guodė ir laimino gausiai susirinkusius ligonius ir neįgalius vaikus, jaunus ir suaugusius žmones, senelius bei juos atlydėjusius slaugytojus ir medikus. Apkabinimu, šypsena, padrąsinimu praktiškai liudijo jiems savo artumą ir solidarumą, atjaučiančią meilę ir gailestingumą. Prieš kalbėdamas šventadienio „Viešpaties angelas“ maldą, Šventasis Tėvas dėkojo įspūdingo ligonių ir neįgaliųjų jubiliejaus organizatoriams ir dalyviams, atvykusiems iš įvairių šalių. Atskirai dėkojo dalyvavusiems gydytojams, kurie atvykę į jubiliejų lankė ne tik didžiąsias Romos bazilikas, bet ir vargingus pacientus, gyvenančius miesto pakraščiuose, veltui teikdami reikiamus patarimus gydymui. Jubiliejinės šventės išvakarėse, birželio 9 dieną, susitikęs su Lotynų Amerikos ir Ispanijos gydytojų asociacijos nariais, popiežius Pranciškus sakė, kad mediko rūpinimasis ligoniais turi būti tikras gailestingumo suasmeninimas. Todėl gydytojo tapatumas neapsiriboja žiniomis ir technine kompetencija, bet glaudžiai susietas su užjaučiančiu gailestingu nusistatymu patiriantiems kūno ir sielos kančias. „Užuojauta tam tikru atžvilgiu yra „medicinos siela“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Jis pastebėjo, kad šiuolaikinėje technologijos ir individualizmo kultūroje, užuojauta ne visada teigiamai vertinama, o kartais net suprantama kaip pažeminimas. Tačiau iš tikrųjų ji nereiškia marginalizavimo, atmetimo ar sumenkinimo, bet natūralų betarpišką priėmimą, kentėjimą kartu. Gerai yra žinomas savanaudiškumo kultas šioje „disponavimo kultūroje“, kai paniekinami tie, individai, kurie neatitinka tam tikrų sveikatos, grožio, naudingumo kriterijų. Todėl popiežius Pranciškus sakė, kad norėtų palaiminti rūpestingas gydytojų rankas, kaip ženklą, kad gailestingumas ir užuojauta yra svarbi sveikatos priežiūros ir gydymo dalis.

Šventasis Tėvas priminė, kad Biblijos tradicija visada pabrėžia artimą išganymo ir gydymo ryšį bei sąveiką. Žinant, kaip Išganytojas savo žemiškoje veikloje daugeliui, atrodytų, beviltiškų ligonių ir neįgaliųjų yra atstatęs sveikatą, Bažnyčios tėvai buvo įvedę Jo, kaip Gydytojo, sąvokinį apibūdinimą „Christus Medicus“. Krikščioniškam medicinos supratimui didelės įtakos turėjo evangelinis pasakojimas apie Gerąjį Samarietį (Lk, 29–37), kuris kupinas užuojautos, nepraėjo pro šalį, matydamas pakelėje sunkiai sužalotą žmogų, bet jį slaugė ir rūpinosi gydymu. Galiausiai pasiaukojančiam mediko darbui didelė paskata yra Jėzaus žodžiai: „Kiek kartų pagelbėjote vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Taip aiškindamas popiežius Pranciškus pabrėžė Bažnyčios mokymą, kad „sakralinė sergančio asmens gyvybės vertė nesumenkėja ir neišnyksta, bet dar išraiškingiau spindi jo kančioje ir bejėgiškume“. Todėl žmogaus silpnumas, kančia, liga yra išbandymas kiekvienam, o ypač medicinos profesionalams, kuriems svarbu kantrybė, dalinimasis skausmu su pacientais, neapsiribojimas paviršutiniškais funkciniais sprendimais ir materialinio išskaičiavimo atsisakymas. Rūpindamasis žmogaus gyvybės orumo išsaugojimu, medikas saugo pašaukimo orumą. Pabrėždamas, kad ypač vertina gydytojų pastangas išlaikyti savosios profesijos kilnumą gydant ligonius, kurie yra dovana tai saviraiškai, Šventasis Tėvas sakė, kad nuolat maldose prisimena medicinos darbuotojus ir jų šeimas, kurios ištvermingai dalijasi gydytojo pašaukimu, kuris panašus į kunigystės pašaukimą.

© 2016 „XXI amžius“