Motina Teresė – didžioji gyvybės gynėja

Mindaugas Buika

Šv. Motina Teresė ypač rūpinosi vaikų gerove skatindama atsakingą motinystę

Kalkutos Motinos Teresės (1910–1997) paskelbimo Bažnyčios šventąja iškilmėje, sulaukusioje plataus dėmesio visame pasaulyje, popiežius Pranciškus ypač iškėlė jos nuopelnus ginant gyvybę, skelbiant ir liudijant gailestingumą kenčiantiems. „Motina Teresė visą gyvenimą dosniai dalijo Dievo gailestingumą, visiems tarnavo, visus priėmė, gynė žmogaus gyvybę – negimusią, apleistą, atmestą, – kalbėjo Šventasis Tėvas rugsėjo 4 dieną Šv. Petro aikštėje aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje, kreipdamasis į ko ne 120 tūkstančių pamaldų dalyvių minią. – Ji buvo įsipareigojusi šiam gyvybės gynimui be paliovos skelbdama, kad „negimusysis yra pats silpniausias, mažiausias tarp mažutėlių, labiausiai pažeidžiamas ir vargingiausias“. Ji pasilenkdavo prie mirštančių žmonių, paliktų gatvių pakraščiuose, matydama juose Dievo suteiktą orumą, kėlė balsą šio pasaulio didžiūnų akivaizdoje, kad jie pripažintų savo atsakomybę jų sukurto skurdo nusikaltimuose. Gailestingumas buvo druska, suteikianti skonį kiekvienam jos darbui, ir šviesa, praskaidrinanti sutemas tiems, kurie neturėjo net ašarų verkti dėl savo skurdo ir kančios“. Kad geriau susipažintume su šios albanų kilmės Indijos šventosios artimo meilės mokymu, tebeturinčiu didelį populiarumą, norisi aptarti jos mintis, išsakytas 1985 metų Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje, ir kreipimąsi į 1995 metais Pekine vykusią Pasaulio moterų konferenciją.

Abortas – taikos griovėjas

Į Niujorką pasisakyti iš labiausiai žinomos Jungtinių Tautų Organizacijos tribūnos Motina Teresė buvo pakviesta 1985 metų spalio 26 dieną, minint 40-ąsias šios didžiausios taiką ginančios tarptautinės institucijos įkūrimo metines. Tuometinis JTO generalinis sekretorius Peresas de Kueljaras (Perez de Cuellar), pristatydamas artimo meilės apaštalę vienuolę kaip „galingiausią pasaulio moterį“, sakė, kad platesniam pristatymui nereikia žodžių, nes apie tai kalba jos darbai. „Didžiausių vargšų globos, kiekvienos gyvybės gynimo mastu ją pačią galima vadinti Jungtinėmis Tautomis ir taika šiame pasaulyje“, – sakė P. de Kueljaras. Taikos išsaugojimo kontekstas vyravo ir Motinos Teresės kalboje, mintis susiejant su šeimos gyvenimu, meile kūdikiams nuo jų prasidėjimo ir parama vargšams. Pasisakymą pradėjusi originalia jos pačios sukurta malda Viešpačiui, kad mes šventam taikos tikslui su Jo pagalba galėtume tarnauti broliams ir sesėms visame pasaulyje, bei pateikusi tokios tarnystės liudijimo pavyzdžius, ji tvirtino įsitikinimą, jog taika ateina per artimo meilės darbus, kurie inicijuojami ir pradedami namuose, šeimoje, kurios gyvenimo darnumas užtikrinamas bendra malda. „Šeima, kuri meldžiasi kartu, ir lieka kartu, – kalbėjo garsioji vienuolė. – O jeigu būnate kartu, tai ir mylite vienas kitą, kaip Dievas kiekvieną iš mūsų myli“. Malda išgrynina širdį ir nuskaistinta širdimi galima matyti Dievo atvaizdą kiekviename kitame žmoguje, tuo džiaugtis ir dar labiau mylėti vienas kitą. „Tada nei spalva, nei religija, nei tautiškumas nebus kliūtis mūsų bendrystei“, – sakė Motina Teresė. Beje, kalbos pradžioje ji pastebėjo, jog komunistinėje Kinijoje ji buvo paklausta, kas jai yra komunistas, ir atsakiusi: „Dievo vaikas, mano brolis, mano sesuo“. Taigi, kadangi esame sukurti mylinčio Dievo ranka, turime mylėti vienas kitą, nepaisant visų skirtumų, ir patirti šį mylėjimo džiaugsmą.

„Tą pati mylinti Dievo ranka sukūrė tave, sukūrė mane, sukūrė gatvės benamį, sukūrė raupsuotąjį, sukūrė badaujantį, sukūrė turtingą žmogų. Visus sukūrė tam pačiam tikslui, – kad mylėtų ir būtų mylimi, – kalbėjo Meilės misionierių kongregacijos steigėja, jai vadovavusi iki pat mirties, beveik penkis dešimtmečius. Dabar tūkstančiai jos seserų darbuojasi besirūpindamos vargšais ir kenčiančiais 150 pasaulio šalių ir daugiausia tos globos centrų yra Indijoje bei turtingiausioje ir galingiausioje valstybėje – JAV. Tai patvirtina, jog skurdo ir vargo pakanka visur. Kalboje pabrėžusi, kad „meilės darbai yra taikos darbai“, kad visi norime taikos bei bijome visa naikinančio branduolinio karo, Motina Teresė sakė: „Tačiau mes nebijome žudyti nekaltą jūdikį, mažą negimusį kūdikį, kuris buvo sukurtas tam pačiam tikslui – Dievo meilei, mano ir tavo meilei“. Dabar pasaulyje atliekant abortus kasmet nužudoma milijonai negimusių kūdikių, tarsi vyktų nuolatinis masinio naikinimo karas. Anot artimo meilės apaštalės, dėl tokio prieštaravimo, dėl to, kad motina nebijo įvykdyti baisią savo vaiko žmogžudystę, abortas yra didžiausias taikos griovėjas. Ji priminė, kad Evangelijoje Viešpats yra sakęs, kad, jei netgi motina gali užmiršti ir paniekinti savo kūdikį, darydama sunkų nusikaltimą, Jis niekada jo neumirš, nes yra brangus meilės subjektas. „Taigi, jeigu mes iš tikrųjų norime taikos, jeigu nuoširdžiai savo širdyse trokštame taikos, apsispręskime tvirtai siekti, kad mūsų šalyse, mūsų miestuose neleisime, kad nė vienas kūdikis nesijaustų nenorimas, nesijaustų nemylimas, kad nebūtų atmestas visuomenės“, – kvietė Motina Teresė pasaulio politinius lyderius. O tai reiškia atšaukimą moraliai nusikalstamų įstatymų, kurie leidžia žudyti nekaltuosius, naikinti pradėtą gyvybę, sunaikinti Dievo atvaizdą joje. Reikia, kad šie įstatymai būtų išbraukti iš mūsų šalių, mūsų tautų, mūsų šeimų, mūsų žmonių širdžių.

Akcentuodama, kad meilės darbai yra taikos darbai ir kad jie prasideda šeimoje, Motina Teresė nurodė, kad abortų pavyzdys kalba, jog ir taikos griovimas pirmiausia ateina iš šeimos. Kadangi negimusio kūdikio nužudymu mes sunaikiname Dievo buvimą jame, sugriauname meilę – sakraliausią dalyką, kurį žmogus gali turėti, – tai kartu griauname ir taiką. Kviesdama būti Dievo meilės ir taikos nešėjais, pirmiausia į savo namus, nuolankiai mylėti ir svetingai priimti netgi tuos, kurie yra nenorimi, Motina Teresė pabrėžė, kad tokia pasiaukojanti meilė atveria kelią į šventumą. „Šventumas nėra prabanga nedaugeliui, bet įprasta pareiga kiekvienam iš mūsų, – sakė dabar jau kanonizuota vienuolė. Šventumas kuria meilę, o meilė – taiką, kuri mus visus sujungia. „Vienišumo skurdas, skurdas būti nenorimu, nemylimu, tiesiog apleistu dabartinėje atmetimo visuomenėje yra labai sunki skurdo našta, kurią sunku pakelti“, – aiškino Motina Teresė. Juk galima pavalgydinti gatvėje badaujantį benamį žmogų, suteikti jam nakvynę, palengvinti kitus materialinius vargus ir nepriteklius, bet pašalinti vienišumą, nereikalingumą yra dvasiškai sunku. Juk mes negalime kitiems duoti tai, ko patys neturime. Todėl yra svarbu dalintis meilės džiaugsmu, bendrauti su kitais. „Maldos nuskaistinta širdimi turime matyti Dievo atvaizdą vienas kitame ir tik tada galėsime gyventi tarpusavio taikoje, gebėsime dalintis mylėjimo džiaugsmu, ir Dievas bus su mumis“, – baigdama kalbą Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje tvirtino Kalkutos Motina Teresė, kuri pati savo nepaliaujama malda, gailestingumo darbais kūnui ir sielai buvo šviesus Dievo meilės atspindys.

Ypatingas moters pašaukimas

Ne mažiau aktualus yra ir Motinos Teresės laiškas 1995 metais Kinijos sostinėje Pekine vykusiai Pasaulio moterų konferencijai. Ten daugiausia rinkosi agresyvaus feminizmo atstovės, palankios radikaliai ideologijai, kuri marksistinę klasių (kapitalistų ir proletarų) kovos teoriją perkelia į įsivaizduojamą lyčių (vyrų ir moterų) priešpriešą. Taip skatinamas tariamas moters išsivadavimas iš išnaudotojiškos patriarchalinės santuokos ir šeimos varžtų, prigimtinę motinystę pakeičiant karjeros siekiu, įsiprasminimu profesinėje veikloje. Taip elgiantis ir vyresniame amžiuje, jau sustojus vaisingumo laikrodžiui, susigriebus bandoma gelbėtis anksčiau tik gyvulininkystėje naudotais dirbtinio apvaisinimo metodais, kurie moraliai nepriimtini, nes veda į masinį žmonių embrionų naikinimą ir nusikalstamą genetinę eugeniką „veislės gerinimui“. Be to, skelbiant visišką lyčių lygybę ir vienodumą, bandoma aiškinti, kad jų skirtumai susiformavo istoriniame procese ar socialinėmis aplinkybėmis, kurias kaip ir lytį galima keisti. Motina Teresė, minėtame laiške, pabrėždama „ypatingą moterų vietą Dievo plane“, teigia, kad nesupranta tų žmonių, kurie sako, kad vyrai ir moterys yra tokie patys, ir neigia jų nuostabius skirtumus. „Visos Dievo dovanos yra geros, bet jos nėra visiškai vienodos“, – teigia šventoji vienuolė vėlgi iš savojo meilės mokymo perspektyvos nurodydama, jog vyras ir moteris „abu sukurti mylėti, bet kiekvienas skirtingu būdu“. Jie vienas kitą papildo ir vienybėje pilniau išreiškia Dievo meilę, ko negalėtų padaryti kiekvienas atskirai. „Ypatinga galia mylėti, kuri priklauso moteriai, aiškiausiai regima, kai ji tampa motina, – pažymi Meilės misionierių bendruomenės įkūrėja. – Motinystė yra Dievo dovana moterims“. Anot Motinos Teresės, visi turi būti dėkingi už šią dovaną, kuri neša džiaugsmą visam pasauliui – ir moterims, ir vyrams. Motinystės dovaną galima sunaikinti pirmiausia aborto nešamu blogiu, negimusio kūdikio žudymu, ir galvojant, kad kiti dalykai, tokie kaip karjera, yra svarbesni už pasiaukojančią motinos meilę, atsidavimą kitiems, šeimai. Jokia profesinė veikla, jokios aukštos pareigos ar asmeninės „laisvės“ idėja negali pakeisti meilės. Todėl, kas sunaikina motinystę, atima brangiausią Dievo dovaną moterims – gebėjimą mylėti – kaip gali tik moteris.

Priminusi Dievo įsakymą „mylėti savo artimą, kaip save patį“, Motina Teresė pagrįstai klausia, kaip galima mylėti teisingai save, jeigu žmogus nepriima savęs tokio, kokį Dievas yra sukūręs (tai – pranašiškas perspėjimas, žinant, kad naujoji genderizmo ideologija skelbia, jog lytis, neva, yra pasirinkimo reikalas). „Tie, kurie neigia nuostabius vyrų ir moterų skirtumus, nepriima savęs tokių, kokius Dievas yra sukūręs, jie negali mylėti savo artimo. Jie tada neša nesutarimus, nepasitenkinimą ir taikos griovimą pasaulyje“, – daro išvadą šventoji meilės misionierė. Ji vėlgi pastebi, kad abortas yra didžiausias taikos griovėjas, ir tie, kurie nori padaryti vyrus ir moteris vienodus, remia ir negimusio kūdikio žudymo įteisinimą, taigi, griauna taiką. Prašydama melsti Dievą taikos dovanos ir kad mes išmoktume priimti ir mylėti vieni kitus kaip brolius ir seseris, kaip Dievo vaikus, Motina Teresė pripažįsta, kad geriausias būdas vaikams išmokti mylėti ir melstis yra matymas, kaip šeimoje vienas kitą gerbia, myli ir kartu meldžiasi tėvas ir motina. Kai šeima sugriaunama, išyra santuoka, vaikai dažnai auga neišmokdami mylėti ir melstis ir, kad užgožtų tėvų meilės stygių, gręžiasi į narkotikus, alkoholį, nuotykiais viliojantį kontroversišką gatvės gyvenimą. „Bet kada šeimos yra stiprios ir vieningos, vaikai gali jausti ypatingą Dievo meilę savo tėvo ir motinos meilėje ir gali augti, bręsti, darydami savo šalį kupiną meilės ir pamaldumo“. Kūdikis yra brangiausia Dievo dovana šeimai, jam reikia motinos ir tėvo, kadangi kiekvienas jų atskleidžia Dievo meilę savo ypatingu būdu. Baigdama laišką Pasaulio moterų konferencijai linkėjimu imti pavyzdį iš Marijos nuolankioje ir ištikimoje motinystėje, Motina Teresė patvirtina, kad tik meilė ir darna vyro ir moters santuokoje gali padaryti šeimas taikingo pasaulio kūrėjomis, nes „meilės darbai visuomet yra taikos darbai“.

© 2016 „XXI amžius“