Blaivybės sargas ir jaunimo globėjas

Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla Šiaulių vyskupijoje

Irena Ramaneckienė, Antanas Ivinskis

Šv. Mišias, kuriose iškilmingai paskelbta kun. I. Štacho bylos pradžia, aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Šiaulių dekanato vicedekanas, teisingumo gynėjas Dievo tarno I. Štacho byloje, kun. teol. lic. Saulius Paliūnas

Paskirti tribunolo nariai prie Dievo tarno kun. Ignaco Štacho portreto prisiekė ištikimai vykdyti savo pareigas ir anksčiau laiko neatskleisti bylos medžiagos. Dešinėje – bylos notarė s. Danutė Jonė Sakalauskaitė ACJ

Dievo tarnas kun. Ignacas Štachas. XIX amžiaus pirmosios pusės nežinomo dailininko tapytas portretas Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje Antano Ivinskio nuotrauka

Sausio 25 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kreipėsi į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane dėl pirmojo blaivybės apaštalo Lietuvoje kun. Ignaco Štacho kanonizacijos ir beatifikacijos bylų pradėjimo. 2016 m. liepos 5 d. buvo gautas leidimas pradėti bylos procesą. Spalio 30 dieną Šiaulių vyskupas šv. Mišių metu iškilmingai paskelbė Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos bylos pradžią.

Kunigo Ignaco Štacho biografijos faktai

Iki 2016 metų paskutiniosios spalio savaitės tiksli kun. I. Štacho gimimo data dar nebuvo žinoma. Ją pavyko rasti Lietuvos valstybės istorijos archyvo byloje – apklausos knygoje, susijusioje su 1831 metų sukilimo įvykiais (LVIA. F. 437, ap. 10, b.10,l. 52). Joje paties kun. I. Štacho ranka lenkiškai įrašyta: „Imie mi Ignacy, nazwisko Sztach – rodzilem się w miasteczku Worniach w r. 1797 8-bra 9-go – iestem wyznania Rzymsko-Katolickiego – Szlachetnie urodzony, maiątku nieruchomego nieman“ („Mano vardas Ignacas, pavardė Štachas – gimiau Varnių miestelyje 1797 m. spalio 9-ąją – esu Romos Katalikas – kilmingas, nekilnojamos valdos neturiu“ – A. I. vertimas).

Kiek anksčiau archyvų knygose (Liber ordinatorium, LNB RS PR1316) buvo rasti kiti trys kun. I. Štacho gyvenimo kelią žymintys dokumentai: įrašai apie suteiktas subdiakonato, diakonato ir kunigystės šventinimus (pastarasis įvyko – 1821 m. lapkričio 28 d.). Atskirai rasti krikšto ir mirties – 1854 m. spalio 28 d. – metrikai. Krikšto metrikai ir minėtas paties kunigo įrašas patvirtina tradiciją, kad seniau naujagimį krikštydavo gimimo dieną ar kuo greičiau po jos. Matyt, dėl to bažnytinėse krikšto knygose ir nebuvo nurodoma vaiko gimimo data.

Pirmajame dokumente lotyniškai rašoma: „1797-aisiais Viešpaties metais spalio aštuntąją dieną Ignacas Albrechtas, Varnių katedros altaristas, Žemaičių vyskupijos archyvaras, pakrikštijo kūdikį vardu Ignacas Dionyzas, sūnų tėvo kilmingojo pono Andriaus Štacho, medicinos daktaro, ir motinos kilmingosios ponios Petronėlės iš Vaitkevičių“ (A. I. vert.). Atrodo, kad naujagimį krikštijęs senas Varnių katedros kunigas bus padaręs klaidą, parašydamas, kad kūdikį krikštijo spalio 8-ąją, t. y. dieną anksčiau, negu savo gimimo datą minėtame apklausos dokumente nurodo pats I. Štachas.

Šiomis eilutėmis pateiktos beveik visos žinios, pasiekusios mus apie kunigo I. Štacho kilmę. Atskiroms biografijos detalėms suvokti būtina pasitelkti istorinį kontekstą, būtent: Žemaičių vyskupijos centras buvo Medininkai (taip seniau buvo pervadinti Varniai); čia buvo vyskupo dvaras; kažkur šalia gyvendavo jo patikėtiniai ir tarnai, iš kurių ypač vertintas gydytojas, dažniausiai svetimtautis kviestinis specialistas.

Kun. I. Štacho tėvą, medicinos mokslų daktarą Andrių Štachą, į Žemaičių vyskupijos centrą – Varnius – dar 1795 metais iš Vilniaus gubernijos pasikvietė vyskupas Steponas Jonas Giedraitis. Varniuose A. Štachas buvo kunigų seminarijos gydytojas, vėliau išrinktas šio miestelio burmistru.

Iš trijų Andriaus ir Petronėlės sūnų ne vien Ignacas mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Joje dar studijavo ir brolis Aleksandras, tačiau šis šventinimų nepriėmė, tapo vaistininku, dirbo Varniuose.

Ignacas, įšventintas į kunigus, ilgai ėjo Varnių katedros vikaro pareigas. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje saugomi keli 1838–1841 metų kun. I. Štacho laiškai Jonui Chrizostomui Gintilai. Laiškuose Varnių katedros vikarų vardu kun. I. Štachas prašo J. Ch. Gintilos užtarimo, kad iki vysk. Juozapo Arnulfo Giedraičio mirties pajamos, gaunamos iš Luokės bei Papilės, ir toliau liktų katedros vikarų išlaikymui. Iš laiškų matyti, kad visais atvejais kun. I. Štachas, kaip Katedros vicekustosas (administratorius), užtarimo ir palaikymo į aukštąjį dvasininką kreipiasi visų Katedros vikarų vardu (LNB RS F 150. 132).

Šalia minėtų pareigų, kun. I. Štachas buvo mokyklos prie Katedros vedėjas (prepozitas), Žemaičių vyskupijos vicekancleris. Sutvarkė vyskupijos archyvą, nes privalėjo „dvasiškijos dvarus perduoti į caro valdžios rankas“.

Žinant kun. I. Štacho Varniuose turėtas pareigas ir matant jo išskirtinai gražią rašyseną (dailiausią iš visų XIX amžiuje ne tik varniškių dvasininkų), nestebina, kad jis buvo paskirtas archyvaru (kaip ir jį krikštijęs kun. I. Albrechtas). Dar būdamas seminarijos klierikas, buvo pasiųstas į Joniškį vaikų mokyti. Vėliau mokė ne tik varniškių vaikus, bet ir vadovavo Katedros mokyklai. Testamentu 100 rublių (anais laikais tai buvo dideli pinigai) paliko Varnių kunigų seminarijai. Juos ji gavo netrukus po kun. I. Štacho mirties, t. y. 1855 metais (I. Šenavičienė, 2005). Tad aišku, kodėl kun. I. Štachas, be blaivybės sargo, laikomas ir moksleivių bei studentų užtarytoju (globėju). Jauno kunigo pamaldumas, darbštumas, reiklumas sau ir kitiems neliko nepastebėti – 1843 metais paskirtas Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonu. Kun. I. Štachas tą paskyrimą priėmė „beveik vien iš paklusnumo“: nors klebonijos turtai buvę „gana žymūs“, bet, daugiau negu pusšimtį metų nesant geros priežiūros, pastatai, ypač bažnyčia, buvo gerokai apirę (B. Smigelskis, 1909).

Klebonas atnaujino bažnyčią, rūpinosi jos aplinka, šventoriuje sodino medžius (jų likę iki šiol), puošė maldos namus iš vidaus, stengėsi įgyti liturgijai reikalingų daiktų, tačiau neapsiribojo ūkiniais rūpesčiais.

Vysk. Motiejus Valančius „Namų užrašuose“ (2003, p. 461) kun. I. Štachą mini vienintelį kartą – kaip Šiaulių kleboną, kuriam teko laidoti choleros epidemijos, 1848 metais išplitusios Žemaitijoje, aukas: „Pirmąja jos auka tapo Šiaulių pašto viršininkas ir kavalierius ponas Kornilovičius, kuris sirgo vos šešias valandas. Jo kūną vietos klebonas Ignotas Štachas palaidojo su bažnytinėmis apeigomis parapijos kapinėse“.

„Kaip geras, jautrios sąžinės ir tikrai pasišventęs ganytojas“ daug dėmesio skyrė žmonių dvasiniam tobulėjimui: „Iš sakyklos, nepuošdamas savo pamokslo puikiais sakiniais, Evangelijos dvasioje pasmerkdavo nuodėmes, nurodydamas papročių sugedimą, skanumynų ieškojimą, liaudies išnaudojimą, madų vaikymąsi“ ir t. t. Svarbiausias I. Štacho, Šiaulių bažnyčios klebono, nuopelnas – blaivybės skleidimas parapijoje.

Neganda juoda

Besaikio girtavimo priežastys susijusios su XVIII amžiaus pabaigos – XIX amžiaus pirmosios pusės istoriniais sukrėtimais: „trijų juodųjų erelių sąjunga“ (juodasis erelis – heraldinis Rusijos, Prūsijos ir Austrijos herbų simbolis) 1772–1795 metais sukapojo į dalis suverenią valstybę – Abiejų Tautų Respubliką (beprecedentis įvykis naujųjų laikų Europoje), pralaimėtas T. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas (1794). Žlugo valstiečių socialinio išsilaisvinimo iš baudžiavos viltys ir išaugo atskirų visuomenės sluoksnių siekis pelnytis iš žmonių ydų.

Carinės Rusijos priespaudos ir baudžiavos laikais „dvarininkai stengėsi įsitaisyti savo degtinės varyklas, o smuklių buvo pilna visose pakelėse ir kaimuose; jas statė dvarininkai ir išnuomodavo žydams; girtybė buvo nepaprastai įsigalėjusi, nes dvarininkai dažnai versdavo savo valstiečius gerti, reikalaudami, kad jie kasmet nupirktų tam tikrą kiekį degtinės“ (Lietuvos istorija, 2016, p. 508). Į girtavimą žmones stūmė ne tik prievarta, bet ir baisus skurdas, nesėkmės, sunkios nelaisvės našta, vilties, kad bus geriau, nebuvimas... Pamažu kasdienybėje įsitvirtina jausmus ir mąstymą slopinantis skystis: „Alkoholis apsvaigina galvą: žmogus tam sykiui nebesupranta savo nelaimės“ (vysk. K. Paltarokas, 1921).

Airijos blaivybės sąjūdžio pėdsakai Lietuvoje

Blaivybės idėja 1838 metais kilo Airijoje kun. Teobaldo Matju (Theobald Mathew; 1790–1856) OFM Cap. dėka. Apie airių sąjūdį, reikalaujantį aprobuoti arba net visiškai uždrausti svaigalų pardavimą, rašė to meto Europos ir Rusijos spauda. Blaivybės brolijų steigimo patirtį iš airių bemat perėmė vokiečiai, po to – lenkai. Vienas pirmųjų, kuriuos užvaldė mintis apie Lietuvos valstiečių blaivinimą, galėjo būti Žemaičių vyskupijos vicekancleris ir Katedros mokyklos vedėjas, būsimasis Šiaulių bažnyčios klebonas kun. I. Štachas, mokėjęs kelias (kiek žinoma, vokiečių, lenkų, rusų, lotynų, lietuvių) kalbas. Vėliau prididėjo Šiaulėnų (Radviliškio r.) parapijos klebonas kun. Augustinas Kybartas (1795–1860). Siekdami išvaduoti parapijiečius iš dvasinės vergijos ir moralinio sunykimo, jiedu 1846 metais pradėjo net registruoti žmones, pasižadančius laikytis kultūringo ir saikingo alkoholio vartojimo (nereikalauta laikytis visiškos abstinencijos) ir kurti blaivybės brolijas (J. Kačerauskas, 2013, p. 24).

Šiaulių miesto Garbės piliečio, M. Valančiaus Blaivybės sąjūdžio Šiaulių skyriaus pirmininko, gydytojo neurochirurgo Alberto Griganavičiaus (1934–2015) knygoje „Mūsų gyvenimo pliusai ir minusai“ (2014) rašoma: „Tuo metu (XIX amžiaus viduryje, I. Štacho kunigystės laikotarpiu – I. R.) Šiauliuose buvo apie 6000 gyventojų. Mieste veikė 14 degtinės varyklų ir 13 alaus daryklų. Jos per metus pagamindavo apie 1200 kibirų degtinės, 2500 kibirų vyno, apie 6000 kibirų alaus. Dar 4000 kibirų degtinės buvo atvežama iš aplinkinių dvarų, nes dvaruose gaminama degtinė nebuvo apmokestinama akcizo mokesčiu, todėl buvo pigesnė. Mieste veikė 46 alkoholiu prekiaujančios įstaigos. Po septynerių blaivybės skleidimo metų Šiauliuose alkoholiu prekiavo 33 įmonės, vėliau jų skaičius dar mažėjo, nors gyventojų daugėjo“ (p. 4).

Taigi, Šiaulių ir Šiaulėnų parapijos – pirmieji blaivybės židiniai Lietuvoje. Lokalinės šių kunigų akcijos neperžengė parapijų ribų, todėl menkai žinotos: „Anų idealistų pirmūnų stumiamas vežimas tik iš lėto tejudėjo“ (G. Valančius, 1978). Tačiau „jų patirtį 1858 metais po visą Žemaičių vyskupiją pradėjo skleisti Didysis Ganytojas vyskupas Motiejus Valančius“ (A. Griganavičius, 2014).

Kova su girtuokliavimu Kauno gubernijoje

Katalikų blaivybės brolijų įstatai galutinai buvo suredaguoti Vokietijos provincijos Breslau (Vroclavo) vyskupo kardinolo Melhiljoro Dypenbroko (Diepenbrocho). Juos 1851 07 28 patvirtino popiežius Pijus IX. Tai suaktyvino blaivybės judėjimą visoje Europoje, lėmė vyskupo Motiejaus Valančiaus įsitraukimą „į Ignaco Štacho ir Augustino Kybarto pradėtą kovą prieš girtavimą“ (J. Kačerauskas) ir ganytojiško laiško pasirodymą 1858 10 11, jau po kun. I. Štacho mirties. Juo kreiptasi į dekanatus, raginant dvasininkus įvesti blaivybę visoje Žemaičių vyskupijoje. Tie metai tapo oficialia kovos už blaivybę pradžios Lietuvoje data.

Blaivinti Lietuvą trukdė caro administracija, surinkdavusi didžiulius mokesčius už parduotą degtinę; bajorai – spirito varyklų bei karčiamų savininkai, siekę iš bulvių ir grūdų pertekliaus pagaminti kuo daugiau degtinės, – ir alkoholio prekiautojai. Carinės Rusijos įstatymai draudė steigti bet kokias draugijas, įskaitant ir blaivybės, be atskiro leidimo. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius. Kunigai buvo persekiojami ir skundžiami.

Nors svaigalų gamintojai ir smuklininkai priešinosi, bet blaivybės šalininkams pavyko sumažinti besaikį girtuokliavimą. Kun. I. Štacho pradėta ir vysk. M. Valančiaus toliau plėtota valstiečių blaivinimo veikla buvo rezultatyvi (V. Merkys, 1999; A. Alekna, 1975).

Motyvai kun. Ignaco Štacho beatifikacijos bylai pradėti

Išlikęs pasakojimas, kad apie 1908 metus girtuokliaujančio vyro žmonai prisisapnavęs klebonas kun. I. Štachas ir pataręs ant jo kapo uždegti tris žvakes, paskui jį apeiti keliais. Moteris padarė, kaip liepta. Įvyko stebuklas – vyras nustojo gerti. Žinia apskriejo Šiaulius. Kapą ėmė lankyti dėl girtuoklystės kenčiantys žmonės. Sakoma, jog ne vienas prie kun. I. Štacho kapo išmeldęs ypatingų malonių sau ar artimajam. Taigi, galima kalbėti apie pomirtinę kun. I. Štacho charizmą – ypatingą Dievo dovaną, turinčią tarnavimo visuomenei aspektą, darančią nepaaiškinamą teigiamą poveikį adresatui.

Kokiam prašančiųjų skaičiui pagelbėjo kun. I. Štachas, niekas netyrinėjo, niekur tokie faktai neregistruoti. Kad jų būta, abejonių nekyla. Tai liudija paminklas ant kun. I. Štacho kapo. Jį 1914 metais pastatė atkurto Šiaulių miesto blaivybės judėjimo (M. Muravjovo 1864 metais uždrausto Lietuvoje) nariai. Liudijimą patvirtina užrašas ant paminklo. Jo esminės frazės: „Švietė jau pirm vyskupo Valančiaus laiko abstinencijos pavyzdžiu; savotiškais būdais pasėkmingai skleidė blaivybę; tai žymus Blaivybės Apaštalas; Didžiojo veikėjo triūsas nenyksta ir Jo garbė nemiršta“. Kun. I. Štacho kapą lanko ir vyresniųjų klasių moksleiviai, stojantieji į aukštąsias mokyklas, bei studentai, trokštantys gerai išlaikyti egzaminus.

„Kiek prisimenu, šis žmogus visais laikais buvo gerbiamas, net laikomas šventuoju, jo kapas lankomas ir prižiūrimas. Tarybiniais metais ateistai viešai tyčiodavosi iš tų, kurie čia ateidavo pasimelsti, padėti gėlių ar uždegti žvakučių, tačiau kapo sunaikinti nedrįso“ (A. Griganavičius).

Ir šiandien kun. I. Štacho kapas tvarkingas, dėkingų žmonių apsodintas gėlėmis, per Vėlines skęstantis ne vienos dešimties degančių žvakių liepsnų šviesoje.

Inesės RATNIKAITĖS nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“