Apie embrionų naikinimo „logiką“ ir tariamąjį „gailestingumą“

Vygantas Malinauskas

Vienas iš konservatorių lyderių Andrius Kubilius socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbė savo pamąstymus pastaruoju metu visuomenėje aktyviai diskutuojama pagalbinio apvaisinimo tema. A. Kubilius siūlo nekeisti priimto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo remdamasis, jo žodžiais, ne tik vertybėmis, bet taip pat logika ir gamtos dėsniais. Savo argumentus jis susikirsto į tris temas – apie mokslą, apie embrioną ir apie gailestingumą moteriai.

Prieš atsiliepiant į šias temas, verta pasakyti keletą sakinių apie tai, kad Vakarų civilizacijos moralė ir teisė yra grindžiama viena iš pamatinių prielaidų, jog gėrio ir vertybių negali būti siekiama bet kokiu būdu, kad ir kaip žmogus jų trokštų. Tai mums pažįstama, kaip principas „tikslas nepateisina priemonių“. Tiek sąžiningai dirbantis žmogus, tiek besigviešiantis svetimo turto nusikaltėlis vienodai nori įsigyti tai, kas jiems atrodo gėris bei vertybė. Skirtumas tarp jų yra tik tai, kokias jie priemones naudoja. Yra ir kitas svarbus mūsų civilizaciją grindžiantis principas, kurį kategorinio imperatyvo pavidalu suformulavo I. Kantas, – nesielk su žmogumi tik kaip su priemone.

Man regis, būtent šių dviejų svarbių komponentų kaip tik ir trūksta A. Kubiliaus logikai. Turėti vaikų yra didžiai gerbtinas kiekvienos šeimos tikslas. Tačiau joks žmogus, šeima ar visuomenė nėra atleidžiami nuo minėtų dviejų svarbių žmoniškumo bei teisingumo reikalavimų. Kad ir kokios ankstyvos stadijos būtų žmogaus vystymasis, jis negali būti paverčiamas tik daiktu, sunaudojamu kitų visuomenės narių interesų bei troškimų patenkinimui. Visuomenė, kuri tai ignoruoja, praranda didelę dalį savo žmoniškumo bei civilizuotumo. Panašiai kaip svarbią dalį žmoniškumo buvo praradusios visuomenės, toleravusios dalies žmonių pavertimą priemonėmis, tai yra vergais.

Lietuva yra teisinė valstybė. Ir ji yra tokia ne tik todėl, kad Seimas joje leidžia įstatymus, kurių dauguma visuomenės narių vėliau laikosi. Lietuva yra teisinė valstybė pirmiausia todėl, kad įstatymai leidžiami paisant fundamentalių konstitucinių bei teisinių principų. Tai, be kita ko, yra pagarbos žmogaus gyvybei ir vaiko interesams principai. Joks įstatymas, kuris nepaiso šių principų, negali būti laikomas pilnaverte teisinės valstybės dalimi. Tuo Vakarų civilizacijos demokratija ir skiriasi nuo totalitarinių režimų. Tiek Europos žmogaus teisų teismų praktikoje, tiek išsivysčiusių pasaulio šalių Konstitucinių teismų praktikoje įsitvirtino vadinamas proporcingumo principas.

O dabar keletas pastabų apie mokslą, embrionus ir gailestingumą.

I. Apie mokslą (ir jo etines ribas)

Pastaruoju metu mokslas iš tiesų sparčiai vystosi ir vis daugiau dalykų mokslo dėka tampa įmanomi. Bet, spėju, ir pats A. Kubilius sutiktų, kad ne viskas, kas moksliškai įmanoma, yra pateisinama tiek moraliniu, tiek teisiniu požiūriu. Pavyzdžiui, šiandien moksliškai būtų įmanoma klonuoti žmogų, sukurti genetinį žmogaus ir gyvūno hibridą ar sukurti embrionų „fermas“, kuriose būtų kultivuojamos daug žadančios kamieninės ląstelės. Kodėl tai nedaroma? Arba kodėl daugelio valstybių įstatymai tai draudžia? Atsakymas tik vienas – embrionas nėra ir negali būti laikomas tik daiktu ar priemone, nepaisant to, kokią iš to naudą gali gauti mokslas ar medicina. Pagal A. Kubiliaus logiką, įstatymus, susijusius su pagalbiniu apvaisinimu, turi rašyti „tos srities medikai profesionalai“. Tačiau logika tik tuomet yra logiška, jei ja įmanoma nuosekliai vadovautis. Kodėl tuomet vadovaujantis ta pačia logika policininkų veiklą reglamentuojančius įstatymus nepatikėti rengti patiems policininkams, alkoholio gamybą ir prekybą patiems gamintojams bei prekiautojams, statybų verslą reglamentuojančius įstatymus – statybų verslo magnatams?

Ne paslaptis, kad pagalbinio apvaisinimo industrija yra susijusi su dideliais pinigais ir joje dirbantys medikai profesionalai yra suinteresuoti taikyti tuos pagalbinio apvaisinimo metodus, kurie jiems teikia didžiausią pelną. Šiuo metu tai yra embrionų šaldymo technologijos. A. Kubilius teigia tikįs apvaisinimo srities profesionalais, kurie jam sako, kad „užsienyje atliekami bandymai su kiaušialąsčių užšaldymu ar kitokiais pagalbinio apvaisinimo būdais dar netapo plačiai taikoma praktika“. Tačiau jei A. Kubilius iš tiesų neketina savo kritinio mąstymo pakeisti vien tik tikėjimu, jis, klausydamas finansinius interesus turinčios grupės argumentus, turėtų, kaip mėgdavo sakyti Ronaldas Reiganas, vadovautis principu „tikėk, bet patikrink“. Informaciją apie tai, ar alternatyvūs embrionų šaldymui metodai yra pakankamai veiksmingi, yra lengvai patikrinama.

Pavyzdžiui, CNN jau prieš kelerius metus paskelbė straipsnį apie tai, kad, pasak Amerikos reprodukcinės medicinos asociacijos, kiaušialąsčių šaldymas nebėra laikomas eksperimentiniu. Yra daugybė patikimų duomenų, kurie leidžia įsitikinti kiaušialąsčių šaldymo metodo efektyvumu ir kurių patikimumu nesunku įsitikinti (jei tik tai iš tiesų rūpi). O kalbant apie logiką (kuri neignoruoja pagarbos žmogaus gyvybei), tai ji iš tiesų yra paprasta. Jei yra pagalbinio apvaisinimo alternatyvos, tai reikia rinktis tą, kuri geriau užtikrina pagarbą žmogaus gyvybei bei vaiko interesams, neatima galimybės tuo pasinaudoti ir daugeliui vaikų negalinčių susilaukti šeimų. Efektyvumas yra svarbu, tačiau jis negali būti svarbesnis nei pagarba žmogaus gyvybei. Šiuo atveju kalbama apie efektyvumu mažai besiskiriančius metodus. Tad nėra jokio tariamo prieštaravimo tarp loginių ir vertybinių argumentų.

II. Apie embrioną  (ir jo gyvybės paisymą)

Tiesa yra, kad embrionai žūva dėl natūralių priežasčių. Tiesa, kad kai kurie kūdikiai miršta jau gimę. Taip pat dėl natūralių priežasčių miršta ir suaugę žmonės. Ir to vargu ar įmanoma išvengti. Ir čia Kubilius siūlo „geležinę logiką“ – jei dalis embrionų žūva natūraliai, kodėl netaikyti technologijų, kurios jų nužudys dar daugiau dėl gero tikslo? Bet jei ši logika tokia „akivaizdi“, tuomet kodėl jos nepritaikius pateisinti abortui ir eutanazijai? Gal ir kelių taisyklių apribojimus padaryti mažiau griežtus, nes keliuose žmonės irgi žūva? Iš tiesų logika bauginamai paprasta – jei Dievas leidžia žmonėms žūti, kodėl prie to negalime prisidėti ir mes? Skamba panašiai, kaip „būsime, kaip dievai“, kurie sprendžia, kam gyventi, o kam mirti. Liūdnoji žmonijos istorijos dalis rodo, kad patys baisiausi totalitariniai režimai kaip tik ir vadovavosi tokia „geležine logika“.

Kai kas teigia, kad embrionas yra viso labo ląstelių gumulėlis, kurio gyvybės paisyti neturime nei moralinės, nei teisinės pareigos. Tačiau Konstitucijos 18 straipsnis sako, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. „Prigimtinės“ reiškia, ne (kaip pas mus kai kas aiškina) susijusios su gimimu, bet su žmogaus prigimties turėjimu. Šiaip jau vienintelis įmanomas nearbitralus atsakymas į klausimą, kas yra žmogus – žmogus yra tas, kas turi žmogaus prigimtį. Žmogaus embrionas nuo pat pradžių turi žmogaus prigimtį (iš principo negali egzistuoti žmogaus embrionas, neturintis žmogaus prigimties).

III. Apie (tikrą ir tariamą) gaileistingumą moteriai (šeimai)

Iš tiesų įdomi A. Kubiliaus pasvarstymų apie krikščioniškąjį gailestingumą pagalbinio apvaisinimo kontekste dalis. Visas šis svarstymas remiasi jau anksčiau aptarta logika, kad pagarbos žmogaus gyvybei ankstyvoje stadijoje bei būsimo vaiko interesų galima nepaisyti, jei tai padeda patenkinti kitų žmonių poreikius ir troškimus. Tačiau tai nieko bendro neturi su krikščioniškuoju gailestingumu, kuris yra ne kas kita, kaip meilė, susidūrusi su blogiu. Jei A. Kubilius atsiverstų Katalikų Bažnyčios Katekizme nurodytą gailestingumo darbų sąrašą, tai jis jame nerastų gailestingumo darbo – padėk žmogui patenkinti troškimus, net jei tam reikia paaukoti žmogaus gyvybę pačioje jos pradžioje. Tačiau jis ten rastų gailestingumo darbus – klystantį sudrausti ir abejojančiam patarti.

Tikrasis gailestingumas yra ne padėti žmogui tenkinti jo troškimus kito žmogaus (net jei jis būtų pačioje ankstyviausioje vystymosi stadijoje) sąskaita, bet padėti žmogui išvengti blogio. O jei blogis vis dėlto buvo padarytas – padėti jam išgyti. Jei kam nors rimtai Lietuvoje rūpi tikras krikščioniškas gailestingumas, tai jis turėtų daryti viską, kad būtų priimtos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, leidžiančios išvengti nereikalingo žmogaus gyvybės naikinimo, kai tai iš tiesų įmanoma. Pasak Popiežiaus Benedikto XVI, „visuomenė, pasukusi gyvybės atmetimo ar engimo keliu, galiausiai nebesuras būtinų motyvų ir jėgų tikrajai žmogaus gerovei siekti. Praradus asmeninį ir visuomeninį jautrumą naujai gyvybei, nuvysta ir kitos visuomeniniam gyvenimui naudingos priėmimo formos“ (Caritas in Veritate). Tikiuosi, kad tai nėra tai, ko konservatoriai šiandien norėtų Lietuvai.

Bernardinai.lt

© 2016 „XXI amžius“