Kodėl paaugliai fiziškai neaktyvūs?

Fiziškai aktyvūs tik 50,9 proc. paauglių, o kiti neturi motyvacijos, noro ir laiko judėti, be to, jie menkai suvokia fizinio aktyvumo naudą. Aktyviai leisti laisvalaikį neskatina ir didelis atstumas tarp mokyklos ir namų, menka pasiūla užsiimti patrauklia fiziškai aktyvia veikla, – tai nustatė Higienos instituto specialistai, apklausę 2962 13–14 metų paauglių tėvus ar globėjus šešiose šalies savivaldybėse – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestų, Druskininkų, Rokiškio ir Varėnos rajonų. Specialistai siekė išsiaiškinti, kokie veiksniai galėtų paskatinti mokinius judėti.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad reguliarus fizinis aktyvumas yra viena esminių geros sveikatos ir gerovės prielaidų. Jis naudingas psichikos sveikatai – mažina nerimo, depresijos atsiradimo tikimybę. Fizinis aktyvumas padeda palaikyti normalią kaulų ir raumenų funkciją, jis siejamas ir su kita sveikatai palankia elgsena, ypač sveika mityba, nerūkymu. Mokyklinio amžiaus vaikams judėti naudinga, nes pagerėja gebėjimas susikaupti, o tai turi teigiamos įtakos mokymuisi. Be to, vaikystėje išsiugdytas įprotis būti fiziškai aktyviam formuoja ir suaugusiojo gyvenseną, o fizinis pasyvumas yra vienas iš keturių svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos, antrojo tipo diabeto, storosios žarnos vėžio rizikos veiksnių ir dažniausiai tiesiogiai siejamas su nutukimu. Nutukusių žmonių vis daugėja. Įrodyta, kad antsvoris gali būti ne tik fizinio pasyvumo pasekmė, antsvorio turintys vaikai ir paaugliai yra mažiau fiziškai aktyvūs.

Įvairių tyrimų duomenys pateikia įrodymų apie tai, kad paaugliai fiziškai neaktyvūs, vėliau jų aktyvumas dar labiau sumažėja. Naujausio tarptautinio moksleivių elgsenos tyrimo duomenimis, vidutiniškai tik kas dešimta 15 metų mergaitė ir kas penktas berniukas užsiima vidutinio ar didelio intensyvumo fizine veikla ne mažiau kaip valandą per dieną, kaip rekomenduoja Pasaulio sveikatos organizacija. Mažo fizinio aktyvumo problema tarp vaikų ir paauglių aktuali ir Lietuvai.

Nustatyta panaši fiziškai aktyvių ir fiziškai pasyvių vaikų dalis, atitinkamai 50,9 proc. ir 49,1 proc. Daugiau fiziškai aktyvių buvo berniukų (58,0 proc.). Tai reiškia, kad tik kas antras 13–14 metų vaikas mankštinosi ar sportavo daugiau kaip 4 kartus per savaitę bent po vieną valandą arba 2–3 kartus, bet ne mažiau kaip 4–6 valandas per savaitę. Taip pat nustatyta, kad kas antras vaikas nesimankština ir tik vienas iš dešimties mankštinasi kasdien. Vidutiniškai kas antras vaikas lanko fiziškai aktyvios veiklos būrelius, kas penktas nelanko jokio būrelio.

„Šiame tyrime tėvų ar globėjų apklausa leido gauti vertingos informacijos apie šeimos fizinį aktyvumą, tradicijas ir vertinti šių veiksnių įtaką vaiko fizinam aktyvumui, pamatyti tam tikrus ypatumus tirtose savivaldybėse. Nustatyta, jog vaikų fiziniam aktyvumui statistiškai reikšmingos įtakos turi lytis, gyvenamoji vieta, – aktyvesni miestelyje ir kaime gyvenantys vaikai, vaiko draugų skaičius, mokykloje organizuojami fizinio aktyvumo renginiai ir galimybės laisvalaikiu joje užsiimti nemokama fiziškai aktyvia veikla, – sako Higienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centro vyr. specialistė dr. Aušra Beržanskytė. – Vaiko fizinis aktyvumas tiesiogiai siejamas su fiziškai aktyvia šeima, palaikymu vaikui dalyvaujant fizinio aktyvumo renginiuose. Respondentų nuomone, svarbu vaikui rodyti asmeninį pavyzdį, pavyzdžiui, sportuoti drauge“. Pagrindinės priežastys, kodėl vaikas laisvalaikiu neužsiima fiziškai aktyvia veikla mokykloje, kurioje jis mokosi, – motyvacijos nebuvimas ir nenoras, menkai suvokta fizinio aktyvumo nauda, laiko stoka, ribotas prieinamumas daugiausiai dėl didelio atstumo tarp mokyklos ir namų, menkos pasiūlos užsiimti patrauklia fiziškai aktyvia veikla. Tirtose savivaldybėse kai kurie respondentai viena iš priežasčių laikė finansinių galimybių stoką: „Brangu“, „Visi būreliai mokami“, „Kad būtų kur nueiti nemokamai“. Tik dviejose savivaldybėse kiek palankiau vertinta fizinei veiklai sukurta viešoji infrastruktūra. Tarp dažniausiai minimų argumentų, trukdančių šeimai užsiimti fiziškai aktyvia veikla, miestuose įvardyta laiko stoka, o miesteliuose ir kaimuose – pakankamas judėjimas namie ir darbe. Respondentai akcentavo sąlygų užsiimti fiziškai aktyvia veikla sudarymo ir gerinimo tiek mokyklos viduje ir jos teritorijoje, tiek ir viešosiose erdvėse svarbą. Jų manymu, masinių renginių ir varžybų organizavimas, tiksliniai renginiai šeimoms, visų vaikų, o „ne tik lankančių būrelius“ ir ypač mergaičių įtraukimas, įvairesnė popamokinė veikla paskatintų šeimos narius tapti fiziškai aktyvesniais. Iš mokyklos tikimasi didesnio fizinio aktyvumo naudos vaikams aiškinimo, kokybiškų fizinio lavinimo pamokų. Fizinį aktyvumą skatintų esamų aikštelių savivaldybėse sutvarkymas, naujų įrengimas bei įrangos įvairovė, vaikų iš atokesnių gyvenamųjų vietovių vežiojimo į būrelius ir kitas su fiziniu aktyvumu susijusias veiklas galimybių padidinimas. Nustatyti asmeniai fizinį aktyvumą skatinantys veiksniai, tokie, kaip tinkamas laiko planavimas, noras ir pasiryžimas, savimotyvacija ir motyvavimas, noras ir valia, padrąsinimas ir pozityvi aplinkinių nuostata, pavyzdžio vaikui rodymas. „Politikai ir specialistai, planuodami ir siūlydami gyventojams fizinį aktyvumą skatinančias priemones, turi remtis objektyvia situacijos analize, atkreipti dėmesį ne tik į tikslinės grupės amžių, bet ir į individualius bei konkrečios vietovės fizinės ir socialinės aplinkos veiksnius, darančius įtaką fiziniam aktyvumui“, – teigia A. Beržanskytė.

Pagal Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapį

© 2017 „XXI amžius“