Mokslo ir praktikos sintezė svarbi žmonėms

Prof. habil. dr. Povilas DOMEIKA

Mintys, perskaičius prof. Jurgio BRĖDIKIO knygą „Kitokiu žvilgsniu“ (V., Santara, 2015, 272 p.).

Trys didieji žmonės – N. Kopernikas, K. Kolumbas ir L. Pačiolis – pakeitė pasaulį (O. Špengler).

Jei norite, kad galva ir kūnas pasveiktų, pradėkite gydyti sielą. Gydymą... reikia skatinti... tinkamais žodžiais (Platonas).

Iškilusis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, be įsimintinų poezijos posmų, yra mums palikęs nesenstančią mintį: „Mes turime palikti nors kokį savo buvimo ženklą“. Skirtingų profesijų žmonės stengiasi įprasminti savo triūsą, t.y. sukurti tą poeto minėtą ženklą, kad juo galėtų pasinaudoti būsimosios žmonių kartos. Prasminga ir kita šio šviesuolio mintis: „Reikia atsigręžti atgal, kad pamatytum, kiek nuėjai ir ar iš viso eini“.

Lietuvos MA tikrasis narys, akademikas, Lietuvoje ir užsienio šalyse žinomas kardiochirurgas, biomedicinos mokslų habil. dr., prof. Jurgis Brėdikis, tarsi atsiliepdamas į poeto mintis, ir toliau nerimsta, negali būti be darbo, kaip yra sakęs, parašė turiningą ir nesunkiai suprantamą monografiją „Kitokiu žvilgsniu“ (2015). Tiesa, autorius savo kūrinio neįvardino monografija. Mano žvilgsniu, ji iš esmės tenkina monografijai keliamus formaliuosius reikalavimus. Joje apibendrinta ilgametė profesoriaus mokslinių tyrimų ir praktikos patirtis. Autorius panaudojo savo ir užsienio autorių publikacijas bei naujausius mokslo pasiekimus. Ši monografija – daugelio susijusių mokslo šakų sintezė: kvantinės fizikos, holografijos, virpesių rezonanso, ląstelių DNR, informacinės komunikacijos ir kt.

Monografijos autorius populiariai kalba apie žmogaus gyvenimą. Nesiekdamas pakeisti pasaulio, sako tai, kas domina kiekvieną žmogų – nuo medicinos mokslais besidominčio studento, mokslininko tyrėjo iki eilinio piliečio, norinčio pažinti realiai egzistuojančius reiškinius, sąlygojančius žmogaus sveikatą. Ypač svarbu, kad profesorius savo kūrinyje suformavo kitokį požiūrį į šiuolaikinę mediciną, kviesdamas pamažu atsisakyti vien materialaus (tradiciniu tapusio) gydymo metodo ir vis plačiau pasitelkti dvasinio gydymo galimybes, t.y. pradėti gydyti sielą, kaip sakė Platonas. Tai – naujas holistinis, kitoks, kaip sako autorius, požiūris į gydymo procesus ar technologijas.

Monografijoje yra keturi skyriai, susiję tarpusavyje.

Pirmasis skyrius – „Ingradientai“ – iš esmės teorinis. Tačiau temos teoriniai elementai pagrįsti daugelio tyrinėtojų atliktais stebėjimais ir eksperimentais laboratorijose (ir ne tik jose), įtikina skaitytoją jų svarba ir praktinio taikymo reikalingumu, suteikia originalų (kitokį) požiūrį, kurio anksčiau neturėjome ar nepastebėjome jį esant. Autorius apibūdino minėtus ingradientus. Įdomus teiginys – žmogaus smegenys dirba holografiniu principu, t.y. atmintis kaupiama ne vien smegenyse, o kaip energinė informacija saugoma visame kūne ir ląstelėse vaizdų pavidalu. Kiekviena žmogaus ląstelė tarsi biblioteka saugo iš gimdytojų paveldėtą DNR kopiją, kurioje saugoma informacija apie visą žmogų. Genetinės struktūros dėka ląstelė geba priimti ir siųsti informaciją. Atlikti tyrimai patvirtina galimybę įvairiais energiniais signalais (faktoriais) paveikti DNR. Įrodyta galimybė taikyti nemedikamentinį gydymą, pagrįstą žmogaus organizmo (ir atskirų organų) ląstelių energijos parametrų kaita, įvairiais jutikliais ir kt. Pritariu autoriaus nuomonei, kad už žmogaus proto kūrybingumą ir išmintį turime būti dėkingi Didžiajam Kūrėjui.

Antrasis skyrius – „Žmogus tarp dangaus ir žemės“ – parašytas įdomiai, pasižymi nuoseklumu ir minties gilumu.

Žmogus simbolizuoja jungtį tarp dangaus ir žemės. Daugelio tyrėjų nustatyta, kad žmonės yra Visatos dalis – mikrovisata, o joje absoliučiai viskas veikia pagal Aukščiausiojo Kūrėjo valią. Visa ko esmė yra tyra meilė. Turime džiaugtis viskuo – atsisakyti polinkio vertinti, teisti ar smerkti kitus, būti atlaidūs ir visus mylėti. Mūsų gerovė priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos dvasingumo. Viską jungia atjauta ir meilė. Žmonėms tenka neišvengiamai vadovautis Visatoje egzistuojančiais dėsniais – vienybės, meilės, traukos (rezonanso), grįžtamojo ryšio ir kt. Šioje knygoje cituojama įdomi mintis: „Savo erdvėlaivyje, kurio pavadinimas Žemė, mes nebūsime laimingi tol, kol nesuprasime, kad visi esame susiję“ (B. Fuller). Žemės magnetiniai energiniai laukai daro įtaką visoms gyvybės formoms, veikia žmogaus ir kitų gyvūnų sveikatą. Gal tik saulė šviečia visiems vienodai, nesvarbu, ar žmogus skleidžia gėrį ar blogį. Nemažą įtaką žmonių bendrijai daro valstybinės institucijos, jų priimti įstatymai ir kitokia informacija gamybos (verslo) santykiams reguliuoti. Pasilieka tik dvasinė laisvė, nors kai kurie vadybininkai siekia įvairiais būdais ją apriboti.

Žmonių gyvenimą (sveikatą) veikia įvairios priklausomybės – nuo gamtos reiškinių, nuo alkoholio, narkotikų ir kitokių veiksnių, netgi religijos (ypač islamizacijos). Kai kuriose užsienio valstybėse kuriamos slaptos organizacijos, siekiančios suformuoti pasaulinę vyriausybę, kuri valdytų visas valstybes ir žmones, – naikintų nacijas, nuosekliai ardytų ugdymą mokyklose, naikintų dvasingumą. Reikia milžiniškų pastangų, kad žmonija būtų išgelbėta. Monografijos autorius prof. J. Brėdikis išryškino du kelius: 1) Dievas mums visiems davė pakankamai, kad Žemėje gyventume gražiai ir nežalotume gamtos; 2) žmonės turi tapti dvasingi, mylėti vienas kitą. „Pirmiausia patys žmonės turi pasikeisti iš vidaus, tuomet ir pasaulis pasikeis „iš vidaus į išorę“ – neišgydę savęs, neišgydysime ir pasaulio“, – rašo autorius. Jeigu žmogus bus mažiau priklausomas nuo materialių dalykų, jis turės daugiau laiko dvasinei evoliucijai. Naujasis pasaulis turėtų būti sudarytas ne politiniu, bet dvasiniu pagrindu, prisiderinus prie Dievo valios.

Nemažai gražių minčių profesorius paskyrė žmogaus dvasiniam tobulėjimui išryškinti, jo būtinumui ir toms vertybėms (meilė, tiesa, gėris, atlaidumas, gailestingumas, nuoširdumas, sąžiningumas ir daug kitų), kurių ugdymas daro jį dorovingą. Dvasingumas pasireiškia per žmogaus minčių ir darbų (veiklos) darną; jis daro tiesioginę įtaką žmonių tarpusavio santykiams bei sveikatai.

Apibendrindamas savo asmeninių tyrimų ir kitų pasaulio tyrinėtojų gautus rezultatus, profesorius kviečia matyti ir girdėti gėrį, o ne blogį, daryti gerus darbus ir skleisti gražias mintis, kad aplinka dvasingumui vystyti būtų palanki. Žmogaus proto ir širdies apvalymas nuo blogųjų savybių (įpročių) ir yra dvasingumas. Šviesios mintys palaiko asmenybės proto ir jausmų pusiausvyrą. Skaitydami šią monografiją, sutinkame kitokį požiūrį į žmogaus vidinį pasaulį, kuris apsprendžia ir išorinio gyvenimo sėkmę, susijusią su nuolatine Didžiojo Kūrėjo palaima žmonėms.

Žmogaus ir kitų gyvūnų gyvybei palaikyti reikalinga vitalinė arba, kaip rašo profesorius, subtilioji energija. Jos mainai vyksta bendraujant su žmonėmis ir juos supančia aplinka. Nuo senų laikų žmonės ieškojo būdų, kaip tą energiją sukaupti ir išsaugoti. Gėris ir grožis – tvarkinga aplinka, meno kūriniai, malonūs žodžiai, maldos, giesmės – teikia žmogui energijos, o neigiami žodžiai ją mažina. Įdomiai aprašyti žmogų supantys biolaukai ir jiems matuoti naudojama aparatūra. Dar stokojama duomenų, įrodančių ryšį tarp biolauko matavimo rodiklių ir žmogaus sveikatos pokyčių. Užsienio šalių tyrinėtojai teigia: „Jeigu nėra dvasinės, tai ir fizinė energija neegzistuoja“. Atskleistas natūralus žmogaus sveikatos palaikymo ir atkūrimo būdas – akupunktūra, astraliniai žmonių (kūno) pojūčiai, jiems peržengus anapusinio gyvenimo slenkstį. Stebuklingu būdu iš komos atsigavę žmonės neabejojo anapusinio pasaulio ir Dievo buvimu.

Trečiasis skyrius – „Kitokiu gydytojo žvilgsniu“ – vienas iš pagrindinių savo turiniu ir apimtimi. Jame labai įdomiai išdėstyti teoriniai teiginiai ir profesoriaus praktinės gydytojo patirties rezultatai, įgalinę suformuoti tą kitokį požiūrį į širdies ligų gydymą. Žinoma, eiliniam skaitytojui, ne biomedicinos mokslų srities atstovui, nėra paprasta komentuoti šio skyriaus mintis. Belieka apsiriboti, mano manymu, koncentruota svarbiausių rezultatų suvestine:

• praktinė patirtis, medicinos mokslo pažanga ir naujos biotechnologijos ženkliai pasitarnavo, sukuriant aparatus širdies darbui stimuliuoti ir širdies chirurgijai vystyti; net posakis prigijo: „Būtinybė yra išradimų motina“;

• daugybė išorinių faktorių, netgi mobilieji telefonai, neigiamai veikia žmogaus organizmą, sukeldami tam tikrus sveikatos sutrikimus; dar Hipokratas mokė gydyti natūraliomis priemonėmis; deja, šiuolaikinės modernios medicinos pagrindą sudaro nenatūralios priemonės;

• rofesorius išryškino žmogiškojo ryšio tarp gydytojo ir paciento svarbą, nes jie turi pasitikėti vienas kitu; pastebėta, kad yra sumažėjęs gydytojų bendravimas su pacientais, nusilpusi atjauta ir užuojauta jiems; vienas rusų medicinos korifėjus yra sakęs: „Jei ligoniui, pasikalbėjus su gydytoju, nepasidarys geriau, vadinasi, jis – prastas gydytojas“; gydytojas turi rūpintis ne tik liga, bet ir žmogumi;

• kiekvieno žmogaus pareiga – branginti ir saugoti savo sveikatą; daugelis ligų kyla dėl nesveikos gyvensenos; kai Dalai Lamos paklausė, kas jį labiausiai stebina šiame pasaulyje, atsakė: „Tai – žmogus. Nes jis aukoja savo sveikatą, kad uždirbtų daugiau pinigų. Paskui jis aukoja pinigus, kad atgautų savo sveikatą...“; profesorius rekomenduoja laikytis savo išsiugdytų sveikos gyvensenos principų: saikas mityboje ilgina gyvenimą; normali nakties miego trukmė stiprina imuninę sistemą; įtemptai dirbantis žmogus turi mokėti atsipalaiduoti, atlikdamas fizinius sporto pratimus, lengvą krosą ir pan.;

• šioje monografijoje analizuojami Japonijos mokslininko Š. Harujamos, sukaupusio didžiulę patirtį gydant žmones, teiginiai: žmogus gimsta ne tam, kad sirgtų; jo organizmas sukurtas taip, kad gyvuotų iki gilios senatvės ir nesirgtų jokia liga; minėtasis japonas mano, kad sveikatai tausoti svarbiausi yra „laimės hormonai“ (jų žmogaus organizme pasigamina daugiau kaip 100 rūšių); pastarieji stiprina imuninę sistemą, užkerta kelią ligoms, padeda palaikyti sveikatą ir ilgaamžiškumą; manoma, kad moterys gyvena ilgiau, nes jų dešinysis smegenų pusrutulis labiau skatina „laimės hormonų“ gamybą; ilgai gyvena tie, kurių gyvenimo prasmė – teisingų, gerų ir gražių dalykų siekis; minėtasis japonas laikosi trijų sveikos gyvensenos postulatų – mitybos, judėjimo ir meditacijos;

• visuomenė nepakankamai informuota apie vandens reikšmę organizmui; žmogaus organizmas jautriai reaguoja net į mažiausią vandens nepriteklių, kurį reikia nuolatos kompensuoti kokybišku geriamuoju vandeniu; lengviau įsisavinamas šarminis vanduo ir tinka norintiems gyventi sveikai; polinkis į rūgščiąją pusę sudaro sąlygas onkologinėms ir kitokioms ligoms vystytis, greitina senėjimo procesus; su rūgštingumu organizme padeda kovoti šarminis vanduo; įdomu, kad šventintas vanduo ilgai išsilaiko, gerina santykius tarp artimųjų, stiprina organizmo gyvybingumą; be to, vanduo geba ne tik priimti ir saugoti informaciją, bet ir perduoti, išspinduliuoti;

• mokslininkai mano, kad dėl daugelio ligų (net 95 %) kaltas stresas, o likusios – genetinės kilmės; pagrindinė streso priežastis – neteisingas įsitikinimas, kūno reakcija į kokį nors neįprastą faktorių; verta neužmiršti seniai žinomo patarimo – „jei suvaldysi stresą, suvaldysi ligą“; yra įvairūs būdai jam įveikti – mankšta, kvėpavimo pratimai ir kitos priemonės, teigiamai veikiančios emocinę būseną, raminančios protą, šalinančios neigiamas emocijas; rezultatai bus stabilesni, jei gyvensime apsupti meilės – Dievo, mylimų ir mylinčių žmonių;

• gydymas turi būti holistinis, nenukreiptas tik į vieną organą, net jei jį ir reikia pašalinti chirurginiu būdu; medicinoje holistika suvokiama kaip ligonio kūno, jausmų, proto ir dvasios visuma; pastaroji buvo tarsi primiršta – ją užgožė lokalus požiūris, kai buvo mėginama panaikinti atskirų organų bei sistemų simptomus; pasilikusios nepašalintos ligos priežastys ūminę ligą gali paversti chronine, dažnai neišgydoma, tos pačios ligos forma;

• bet koks gydymas yra susijęs su energijos pernešimu; dalį tos energijos rūšių suteikė pati gamta, kitas galima paaiškinti kvantiniu poveikiu žmogaus subtiliųjų energijų sistemai; tai – garsai (muzika, giesmės ir pan.), taurieji akmenys, kristalai, žvakių liepsnelės, spalvos, saulės paliestos žiedų esencijos, žiedadulkės, kvepalai, arbatos, vaistažolės, žmogaus rankų prisilietimai, tiesioginis energinis minčių ir žodžių poveikis, homeopatija, akupunktūra, meditacija ir kt.; žinoma daugiau nei 150 energinio gydymo būdų, bet daugumos jų principai yra tie patys – gydantysis turi būti dvasingas, dirbti su meile ir pasitelkti aukštesniąsias jėgas.

Ketvirtasis skyrius – „Sveika siela sveikame kūne“ – skirtas seniausiai egzistuojančiam gydymo būdui – gydyti žmogaus dvasią (sielą). Dvasiniam gydymui galima priskirti ir stebuklingo išgijimo faktus. Žmonės laiko stebuklais tai, kas neįtikėtina, nepaaiškinama, pavyzdžiui, oficialiai pripažintus septynis pasaulio stebuklus. Kai kuriuos stebuklus mokslas „demaskavo“ – atskleidė jų paslaptį. Negalima nepritarti prof. J. Brėdikio minčiai, kad žmogus nedaro ir negali daryti stebuklų. Juos daro tik Dievas, todėl Jam turime būti dėkingi už nuveiktus darbus. Evangelijose rašoma, kad Jėzus Kristus įrodė, kad galima dvasiškai išgydyti žmones. Mokslas patvirtino dvasios reikšmę. Maldos teigiamai veikia sergančiųjų sveikatą, t.y. turi gydomosios galios. Malda – ne tik prašymo, bet ir dėkingumo išraiška. Ypač teigiamai veikia kolektyvinės maldos.

Monografijos autorius atskleidė kinų mediko dr. Z. G. Sha sukurtą gydymo sistemą. Anot dr. Sha, siela (dvasia) yra informacija, kuri perneša meilę, šviesą, gydančiąją energiją. Sveikatos sutrikimus lemia (sukelia) energijos „kamščiai“ ląstelių viduje, jos perteklius arba stygius tarp ląstelių ir iškreipta dvasinė informacija. Dvasinių „kamščių“ susidarymą skatina išoriniai veiksniai – neigiamos emocijos (pyktis, negeri poelgiai ir kt.). Jų virpesiai sutrikdo energinį balansą ir inicijuoja ligas. Dr. Sha sukurta metodika pirmiausia siūlo šalinti informacinius, t. y. dvasios (sielos) trukdžius – visų pirma gydyti sielą, tada protą ir kūną, įskaitant rankų energiją, maldą ir vizualizaciją.

Informacinė sistema, nors yra svarbiausia, mažiausiai ištyrinėta; ji parodo ligos priežastį ir kitų kūno sistemų veiklą. Informaciniame lygmenyje svarbus gebėjimas diagnozuoti kūnu – perimti paciento jausmus, simptomus, pajusti jo būseną. Užsienio šalių medikai siūlo netgi dvasinės chirurgijos operacijas, kurių metu nėra tiesioginės intervencijos į žmogaus kūną, o rankomis atliekamos manipuliacijos tose vietose, kur yra energiniai kamščiai, t. y. gydoma ne liga, o atkuriami (atstatomi) energijos srautai. Pacientas nejaučiąs skausmo.

Vokietijoje pripažintas stuburo ištiesinimo metodas. Sakoma, kad išgydžius stuburą, galima įveikti daugelį ligų. Dar Hipokratas stuburą laikė sveikatos siela. Pacientas turėtų teigiamai nusiteikti, dėkoti Dievui ir dažniau kartoti: „Ačiū stuburui“. Dvasinis ištiesinimas paveikia ne tik stuburą, bet sužadina savigydos jėgas ir apima visą kūną, harmonizuoja ląstelių energetiką.

Dar senosios civilizacijos (graikų, kinų ir kt.) išminčiai žmogaus širdį laikė ne tik jausmų, bet ir išminties centru. Savo kūriniuose (vedose) jie laikėsi minties, kad meilė esanti dvejopa – prigimtinė, susijusi su fiziniu kūnu, ir dieviškoji, tarpininkė tarp dangaus ir žemės. Mūsų dienomis žiniasklaida (TV, spauda) platina informaciją apie fizinę meilę, o dieviškajai skiria nedaug dėmesio arba jo visai neskiria. Žmonės sukurti tam, kad mylėtų vienas kitą, nes visi esame to paties Dievo kūriniai. Profesorius pažymi, kad neigdami Dievą patys blokuojame dieviškąją energiją. Mums tada reikėtų išsilaisvinti iš negatyvių sąmonės būsenų ir atgaivinti dieviškosios energijos srautus. Negalima nepritarti autoriaus minčiai, kad norėdami mylėti kitus, mes privalome mylėti save: „Meilė kitiems ir meilė sau yra tas pats dalykas“. Širdies skleidžiama meilė yra galinga energija. Geriausi sprendimai priimami ne vien protu, o atsiklausus širdies ir, žinoma, pasikliaujant Didžiojo Kūrėjo palaima.

Prof. J. Brėdikio monografija yra vertinga ir įdomi savo turiniu bei informacijos pateikimo forma, lengvai suprantama skaitytojui. Autorius išanalizavo ir pateikė kitokį požiūrį į medicinos mokslo ir praktikos turinį, pritaikydamas holistinės medicinos principą, pagal kurį žmogus suvokiamas kaip energinė būtybė – kaip kūno, jausmų, proto ir dvasios (sielos) visuma. Sveikatos esmė – visų minėtų elementų darna (balansas). Kai ji sutrinka, pradeda vystytis vienokios ar kitokios ligos.

Prof. J. Brėdikis yra žinomas širdies ligų specialistas, savo mokslo tyrimais ir praktine veikla pelnęs tarptautinį pripažinimą. Todėl šioje knygoje galėjo būti skyrius apie širdies ligų gydymą. Kadangi knyga jau išleista, belieka tikėtis jos tęsinio, t.y. antrosios dalies, o profesoriui linkėti stiprybės ir kantrybės ją rengiant.

© 2017 „XXI amžius“