Už šeimą, gyvybę, Tėvynę ir Dievą

Apie konceptualinius JAV prezidento kalbos Varšuvoje bruožus

Mindaugas Buika

Jungtinių Valstijų ir Lenkijos prezidentai Donaldas Trampas ir Anžejus Duda su žmonomis Varšuvoje

Vakarų civilizacijos išlikimas

Visi europiečiai džiaugiasi, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) istorinėje Lenkijos sostinėje Varšuvoje sakytoje kalboje patvirtino aiškią poziciją dėl Rusiją dabar valdančių KGB įpėdinių režimo keliamos grėsmės ir įsipareigojimą ginti Vidurio ir Rytų Europos šalis pagal NATO karinės sutarties 5-ojo straipsnio reikalavimus bei užtikrinti jų energetinę nepriklausomybę pagal vadinamąją Trijų jūrų iniciatyvą. Tačiau, kalbėdamas liepos 6 dieną, kai Lietuva šventė pirmojo šalies krikščionio valdovo karaliaus Mindaugo karūnavimo metines, jis pateikė svarbų konceptualinį požiūrį dėl Vakarų civilizacijos su jos krikščioniškomis šaknimis išlikimo sąlygų, dėl išsaugojimo to, ką popiežius emeritas Benediktas XVI įvardijo kaip gyvybės kultūrą, kuri yra atsvara dabar vis labiau beįsivyraujančiai mirties kultūrai, tam, ką popiežius Pranciškus labai tiksliai vadina silpnojo išmetimo kultūra. Kada, palaikant agresyvų feminizmą, griūva šeimų gyvenimas, katastrofiškai mažėja gimstamumas ir plėtojamas pradėtos žmogaus gyvybės naikinimas motinų įsčiose atliekant abortus, kada, vardan išsigimimą skatinančios genderizmo ideologijos vėl kriminalizuojama religijos ir sąžinės raiškos laisvė ir, šlovinant homoseksualų partnerystę, pakeičiama santuokos definicija. Kada nuo pat vaikystės švietimo sistemoje jaunam žmogui aiškinama, kad jis gali laisvai pasirinkti seksualinę orientaciją ir netgi keisti lytinę prigimtį.

Tiesiogiai neminėdamas mirties kultūros keliamų iššūkių, bet, matyt, apie juos galvodamas prezidentas D. Trampas prie 1944 metų sukilimo prieš nacius okupantus monumento susirinkusiai miniai klausytojų sakė, kad fundamentalus mūsų epochos klausimas yra, ar Vakarai iš viso dar nori išsaugoti šimtmečiais kurtą, kartoms perduotą ir klestėjimą sąlygojusią krikščionišką civilizaciją. „Ar mes vis dar turime pasitikėjimą savo vertybėmis ir pasiryžę jas ginti bet kokia kaina? – klausė galingiausios pasaulio valstybės vadovas.– Ar mes dar turime troškimą ir drąsą išsaugoti savo civilizaciją nuo tų, kurie nori ją susilpninti ir sunaikinti? Mes galime turėti stipriausias ekonomikas ir mirtį nešančius ginklus, bet jeigu neturėsime tvirtų šeimų ir atmesime amžinąsias vertybes, būsime silpni ir neišliksime“. Tiems naujojoje Europoje, kurie abejingai susitaiko ar net skatina krikščioniškojo tikėjimo nykimą, bažnyčių tuštėjimą, tiems, kurie, pritardami sekuliaristinėms ir hedonistinėmis nuostatoms, „meldžiasi“ prie mamonos (aukso veršio) altoriaus, D. Trampas priminė, kokia buvo tikroji pergalės prieš dešimtmečius Rytų ir Vidurio Europą kankinusius ateistinius komunizmo režimus prasmė. Nurodęs, kad sovietinis komunizmas norėjo brutaliai sunaikinti žmonių ir tautų laisvę ir tikėjimą, ištrinti istorinę atmintį ir net patį nacionalinį tapatumą, JAV prezidentas paminėjo pirmąjį lenko popiežiaus Jono Pauliaus II 1979 metais įvykusį apsilankymą savo Tėvynėje. Tuomet, birželio 2 dieną į Pergalės aikštę Varšuvoje susirinkęs milijonas lenkų kartu su Šventuoju Tėvu pakėlė balsą prieš diktatūrą bendroje maldoje, ir kiekvienam komunistui tapo aišku, kad tironiška sistema yra pasmerkta žlugti. Tuomet Lenkijos žmonės neprašė turtinės gerovės ar privilegijų, bet paprastoje giesmėje išreiškė brangiausią troškimą – „Mes norime Dievo“.

Komunizmo įveikimo pamokos

Iš tikrųjų Vidurio ir Rytų Europos tautų, taip pat ir lietuvių herojiškai patvirtinta ištikimybė krikščioniškam tikėjimui padėjo išlaikyti dvasinį solidarumą, priešinantis bedieviškai komunistų diktatūrai su baisiais jos slaptosios policijos KGB nusikaltimais ir represijomis bei noru pasiekti galutinę pergalę. Pasak prezidento D. Trampo, tokia pergalinga rezistencija yra gera pamoka ir šiandienos Europos bei Amerikos žmonėms, kurie turi gaivinti krikščioniškąjį tikėjimą ir vieningai šaukti: „Mes norime Dievo“, kad būtų įveiktos naujosios pavojingos ideologijos, įskaitant terorizmą bei ekstremizmą nešančią radikalaus islamizmo ideologiją, nieko bendro neturinčią su tikrąja seserų ir brolių musulmonų religija. Vakarai suvienytomis pastangomis turi atlaikyti ir įveikti dabar iš vidaus ir išorės kylančias naujas agresijos formas ir žmogiškajai prigimčiai priešingą propagandą, organizuotų grupių daromus stambaus masto finansinius nusikaltimus, kibernetiniuose interneto tinkluose vykdomas diversijas, žinodami, kad tuose naujuose mūšio laukuose reikia efektyvių pastangų. Priminęs nacionalinio ir tarptautinio biurokratijos aparato įvedamas vis naujas reguliacijas, kurios išsekina žmonių gyvybingą iniciatyvumą ir net kelia grėsmę tautų suverenumui, JAV vadovas sakė, kad Vakarų civilizacija tapo didinga ne „popierinių“ suvaržymų dėka, bet žmonių ir tautų siekio įgyvendinti svajones ir kurti savo likimą dėka. Tai susisiekia su nuolatiniu popiežiaus Pranciškaus raginimu, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyktų drąsus skirtingų kartų dalijimasis savo svajonėmis, ryžtingas žvelgimas į ateitį jas įgyvendinant, ir tai jis vadina krikščioniškojo tikėjimo revoliucija.

Taigi, kaip pabrėžė prezidentas D. Trampas, krikščioniškosios civilizacijos tautos, veikdamos kartu ir viena kitai pagelbėdamos, galės sėkmingai konfrontuoti su tomis priešiškomis jėgomis, kurios bando sutrypti mūsų tikėjimo vertybes, sutraukyti tuos kultūros ir tradicijų saitus, kurie padarė mus tokius, kokie esame. O jeigu šioms jėgoms nebus laiku pasipriešinta, jos išsekins mūsų ryžtą, nusmukdys mūsų dvasią, susilpnins mūsų valią apginti save ir visuomenę. Tai nėra koks nors neapykantos pareiškimas, kaip kartais bando tai parodyti kultūriniai marksistai ir masoniškieji sekuliaristai, bet aiškus perspėjimas Vakarams, kad iškilo grėsmė egzistencijai. Krikščionišką paveldą būtina ir galima apginti ir, kaip parodė ilgametė kova prieš blogio (sovietinio komunizmo) imperiją, kai egzistuoja tvirta valia, gėris galiausiai triumfuoja. Jeigu neprarasime istorinės atminties ir savo krikščioniškų šaknų, jeigu neužmiršime, kas esame, tada net patys stipriausi priešininkai bus bejėgiai. Štai kodėl yra svarbu visose inovacijose ir pažangos siekyje nuolat minėti savo tautos praeities herojus, didžiuotis Dievą garbinančiais meno kūriniais, nacionalinėmis tradicijomis ir papročiais kartu su saviraiškos teisių užtikrinimu. Tarp lenkų tautos praeities garsenybių JAV prezidentas paminėjo astronomą Koperniką, kompozitorių Friderichą Šopeną (Frideric Chopin), karvedį Tadą Kostiušką (Kosciuszko), susitikime Varšuvoje dalyvavusį antikomunistinio „Solidarumo“ sąjūdžio lyderį Lechą Valensą (Walesa). Buvo pacituotas Dachau nacių lageryje nukankintas ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1987 metais beatifikuotas lenkų katalikų vyskupas Michalas Kozalas, kuris mokė, kad „baisiau už pralaimėjimą ginklais yra žmogiškosios dvasios sunaikinimas“.

Neprarasti protėvių paveldo

D. Trampas, kurio išrinkimas JAV prezidentu tapo rimtu iššūkiu subiurokratėjusiam laicistiniam Vašingtono isteblišmentui, sakė, kad žmonių gyvenimo centras turi būti ne valdžios nusistatymas, dažnai priešingas krikščioniškoms vertybėms, bet žmogaus gyvybės ir sielos reikalai. „Mes pirmiausia vertiname kiekvienos žmogiškosios gyvybės orumą, saugome ir giname kiekvieno asmens teises, dalinamės kiekvienos sielos viltimi gyventi laisvėje, – tvirtino Jungtinių Amerikos Valstijų vadovas faktiškai pasiremdamas socialiniu ir moraliniu Bažnyčios mokymu. – Štai kas mes esame. Tokie neįkainojami valstybiniai įsitikinimai mus sieja kaip tautas, kaip sąjungininkus ir kaip (Vakarų) civilizaciją“. Tai yra brangus iš tėvų ir protėvių gautas paveldas, kuris yra svarbiausias laisvės pamatas, pagrindinė saugumo atrama, kurios negalima prarasti. Šį paveldą formavo ne pasaulio galingieji, bet tautos Europoje ir Amerikoje, tautos, kurios didžiuojasi savo tikėjimu ir krikščioniškomis vertybėmis, žino ir brangina garbingą istorinę praeitį, nes tai įgalina su pasitikėjimu kurti ateitį.

Užbaigdamas naujo politinio sąjūdžio manifestą primenančią kalbą, kuri daug kartų buvo pertraukta pritariančiais šūksniais ir ovacijomis, prezidentas D. Trampas dar kartą pabrėžė, kad kova už Vakarų civilizacijos išlikimą prasideda ne karinio mūšio lauke, bet vertybiniame susirėmime, kuris vyksta „mūsų sielose, mūsų protuose ir mūsų noruose“. Tai yra kova už šeimą, už laisvę, už Tėvynę ir už Dievą. Šis krikščioniškąsias tautas vienijantis nusistatymas yra vis dar gyvybingas, bet reikalauja ne mažesnio pasiryžimo jį ginti. Mūsų laisvė, mūsų civilizacija ir mūsų tautų egzistencija labai priklauso nuo istorinių, kultūrinių ir atminties saugojimo saitų, kurių negalima sutraukyti. JAV prezidentas reiškė optimistinį įsitikinimą, kad būtent tokia Vakarų tautų ir žmonių bendrystė užtikrins mūsų civilizacijos išlikimą ir klestėjimą. Tada bus efektyviai pasipriešinta tam, ką popiežius Pranciškus vadina pavojinga naująja ideologine kolonializacija.

© 2017 „XXI amžius“