Šventumas meilės ir gailestingumo darbuose

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus paraginimas „Gaudete et exsultate“

Jėzus tapatinasi su kenčiančiais

Naujasis apaštalinis popiežiaus Pranciškaus paraginimas „Gaudete et exsultate“ („Būkite linksmi ir džiūgaukite“) apie pašaukimą į šventumą šiuolaikiniame pasaulyje yra labai aktualus ir gyvybės gynėjams. Mat šiame neseniai paskelbtame dokumente, kuris buvo pasirašytas kovo 19 dieną Šv. Juozapo iškilmėje, kada buvo minimos penktosios dabartinio pontifikato inauguracijos metinės, nuosekliai paliečiama gyvybės sakralumo tema. Apaštalinio paraginimo trečiojo skyriaus, kuriame susitelkiama į Kristaus Kalno pamokslo palaiminimus, kaip nuorodos keliui į šventumą, antrojoje dalyje aptariama ir evangelinė Paskutiniojo teismo scena. Joje Išganytojas, sakydamas: „Buvau išalkęs ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau keleivis ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, buvau kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36), aiškiai pabrėžia, kad gyvybės gynimas ir gailestingumo darbai yra sąlyga patekti į amžinybę – Dievo ir šventųjų bendrystę. Taigi šventumas nėra neapibrėžtas mistinis išskirtinio dvasinio elito žavesys, bet kiekvienam prieinamo konkrečios veiklos, gerumo ir gailestingumo liudijimo kito žmogaus kančios akivaizdoje rezultatas. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas remiasi savo pirmtako šventojo Jono Pauliaus II mokymu, kuris išreikštas jo apaštaliniame laiške „Novo Millennio Ineunte“, skirtame kaip tik prasidėjusiam krikščionybės trečiajam tūkstantmečiui. Jame ir šiandienos žmonės kviečiami atnaujintai kontempliuoti Jėzų Kristų, kuris panorėjo tapatintis su kenčiančiais, kaip nurodoma minėtoje Šv. Mato evangelijos ištraukoje. Taigi čia kalbama ne tik apie įprastą gailestingumą, bet ir apie patį Išganytojo slėpinį, kurio suvokimas ir sekimas yra svarbiausias šventumo bruožas. Popiežius Pranciškus pabrėžia, kad Paskutiniojo teismo verdiktui keliami reikalavimai yra bekompromisiniai, jiems negalima pateikti kokių nors „jeigu“ ar„bet“ sąlygų. „Mūsų Viešpats labai aiškiai nurodo, kad šventumas negali būti suprastas ir išgyventas be šių reikalavimų įvykdymo, kadangi gailestingumas yra plakanti Evangelijos širdis“, – aiškina Šventasis Tėvas.

Socialinio teisingumo siekis

Pavyzdžiui, kai matome šaltyje lauke miegantį benamį žmogų, apie jį galime pagalvoti, kad tai – valkata, veltėdis, viešosios tvarkos trikdytojas, papiktinimas ir kliūtis, teisėsaugos ar politinė problema. Tačiau į šį nelaimingą žmogų galime pažvelgti ir gailestingumo kupinu tikinčiojo žvilgsniu, priimti jį, kaip turintį tokį pat žmogiškąjį orumą kaip ir mūsų pačių, kaip be galo mylimą dangiškojo Tėvo kūrinį, Dievo atvaizdą, Jėzaus Kristaus atpirktą brolį ar seserį. Būtent tokia buvo Evangelijoje minimo Gerojo samariečio reakcija, kada jis, pakelėje pamatęs plėšikų sumuštą ir išrengtą vos gyvą gulintį žmogų, jį slaugė, suteikė prieglobstį ir taip išgelbėjo gyvybę (plg Lk 10, 30–37). „Štai koks turi būti tikras krikščionis!“ – daro išvadą popiežius Pranciškus, pabrėždamas, jog šventumas negali būti teisingai suprastas be tokio kiekvieno žmogaus orumo priėmimo.

Visiškai natūralu, kad krikščionys, susidūrę su tokiais ir panašiais kančios bei vargo atvejais, stengiasi padėti, gelbėti, priimti. Tačiau nors pagalba kiekvienam nelaimę patyrusiam asmeniui gali pateisinti visas mūsų pastangas, bet jų nepakanka, nes krikščioniškas sąmoningumas skatina iš esmės siekti, kad teisingumas būtų atstatytas visoje visuomenėje su atitinkamomis socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis reformomis. Taip aiškindamas Šventasis Tėvas priminė tarptautinio dėmesio susilaukusį atvirą Kanados vyskupų laišką parlamento nariams minint 2000 metų Jubiliejų. Jame pabrėžiama, kad biblinis Jubiliejaus supratimas neapsiriboja įprastais gailestingumo darbais, bet skatina ir santvarkos atnaujinimą. Ganytojai nurodė, jog reikia galvoti apie ateities kartas, todėl siektina permainų socialinėse ir ekonominėse sistemose teisingumo linkme, kad būtų mažinamas skurdas ir neliktų atskirties.

Pasitaikančios ideologinės klaidos

Popiežius Pranciškus pripažino, kad krikščionys, svarstydami dėl ideologijų įtakos, kartais daro dvi klaidas. Pirmoji yra ta, kad visi minėti socialinio teisingumo reikalavimai, kurie iš esmės kilo iš Evangelijos mokymo, yra atskiriami nuo asmeninio ryšio su Viešpačiu, nuo vidinės bendrystės su Dievu, todėl nelieka atvirumo Jo siūlomai malonei. Tuomet krikščionybė tampa savo rūšies nevyriausybine organizacija, o jos veikloje nelieka tos švytinčios mistikos, kuri buvo būdinga tokiems socialiniais darbais išgarsėjusiems šventiesiems kaip šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Vincentas Paulietis, šv. Teresė Kalkutietė ir kiti. Gilus šių didžiųjų šventųjų pamaldumas, Dievo meilė, nuolatinis Evangelijos apmąstymas ne tik neatitraukė nuo aktyvaus ir veiksmingo įsipareigojimo padėti vargstančiam artimui, bet tai tik sustiprino. Kitą žalingą ideologinę klaidą, nusižengdami Kristaus mokymui, daro tie, kurie krikščionišką socialinę veiklą kito labui (taikią kovą už teisingumą visuomenės gyvenime, prieš akis badančią nelygybę ir korupciją) suvokia kaip nieko bendro su dvasingu gyvenimu neturinčią sekuliaristinę, materialistinę, populistinę ar net komunistinę veiklą.

Reliatyvizuojant pagalbą patiems silpniausiems ir labiausiai stokojantiems, dažnai susitelkiama tik į vieną kurią nors etinę problemą, tarsi ji būtų svarbesnė už kitas. Kaip pavyzdį Šventasis Tėvas nurodė negimusio kūdikio gyvybės gynimą, kuris, pagal Bažnyčios mokymą, turi būti aiškus, tvirtas ir bekompromisinis, nes kalbama apie jos sakralumą ir neliečiamumą, reikalavimą mylėti kiekvieną asmenį ir rūpintis juo nuo prasidėjimo momento kiekviename vystymosi etape. Tačiau lygiai taip pat sakrali yra kiekviena jau gimusio žmogaus gyvybė, kurią irgi reikia pasiaukojančiai ginti, ypač, kai kalbama apie vargšą, apleistą, ligotą ar senyvo amžiaus sulaukusį asmenį, kuriam neretai gresia įteisinta ar nuslėpta eutanazija. Tą patį galima pasakyti apie prekybos žmonėmis, naujų vergystės apraiškų aukas ir kiekvienos atmetimo formos patirtį. Mes negalime tvirtinti, jog palaikome šventumo idealą, jeigu ignoruojame ir liekame abejingi išsiplėtojusiam neteisingumui pasaulyje, kada vieni gyvena pertekliuje ir galvoja tik apie vartojimo prekių naujoves, o kiti vos suduria galą su galu ir nuolat kenčia nepakeliamą skurdą.

Pareiga rūpintis migrantais

Neretai girdime, kad rūpinimasis migrantais irgi yra mažiau svarbi problema. „Kai kurie katalikai irgi mano, jog tai – antraeilis klausimas, palyginus su „sunkiomis“ bioetinėmis problemomis“, – rašo Šventasis Tėvas. Tačiau, jei politikui, siekiančiam balsų rinkimuose, tai galėtų būti suprantama, tai krikščionys turėtų mintyse atsidurti padėtyje tų migrantų ir pabėgėlių, kurie karo, konfliktų ir kitų nelaimių akivaizdoje rizikuoja savo gyvybėmis ir savo vaikų ateitimi. „Kaip mes galime nesuprasti, kad būtent to reikalauja Jėzus, kada mums sako, jog keliauninko priėmimas yra Jo paties priėmimas (plg Mt 25, 35)?“ – stebėjosi popiežius Pranciškus pasitaikančiu abejingumu ar net priešiškumu prieglobsčio ieškantiems kenčiantiems svetimšaliams. Jis priminė mokymą ir veiklą šv. Benedikto, kuris, nepaisydamas viso vienuoliško gyvenimo sudėtingumo, liepė visus, pasibeldusius į vienuolyno duris, priimti kaip Kristų, o prieglobsčio ieškantiems vargšams ir piligrimams skirti didžiausią globą ir rūpinimąsi.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tokios pat mintys vyrauja ir Senajame Testamente, ypač atsižvelgiant į Išrinktosios tautos gyvenimo svetur patirtį. „Nevarginsi ir nekamuosi ateivio, nes jūs patys buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Iš 22, 20), – rašoma Išėjimo knygoje. Panašiai tvirtinama ir Kunigų knygoje: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (19, 33–34). Taigi palankumas kenčiantiems migrantams ir pabėgėliams nėra Popiežiaus išradimas ar jo charakterio bruožas, bet paties Aukščiausiojo įsakymas, kurį reikia įgyvendinti ir šiandienos pasaulyje vadovaujantis mūsų tikėjimo išmintimi. Kartais galime manyti, kad garbė Dievui atiduodama tik malda, liturginėmis apeigomis ar laikymusi tam tikrų etinių normų, pastebi popiežius Pranciškus. Žinoma, pirmenybė turi priklausyti mūsų asmeniniam ryšiui su Dievu, tačiau negalime užmiršti, kad svarbiausias kriterijus, pagal kurį bus vertinamas mūsų gyvenimas, yra tai, ką padarėme dėl kitų. Taip pat ir maldos vertingumas sustiprinamas įsipareigojimu artimo meilei, dosniu rūpinimusi broliais ir seserimis, nes tai malonu mus visus be galo mylinčiam Dievui.

© 2018 „XXI amžius“