Blaivybės puoselėtojai

Šauklys blogybių liūne skęstančioje visuomenėje

Kun. Algimanto Keinos 5-osioms mirties metinėms

Metų pradžioje, sausio 16 dieną, sukako penkeri metai nuo Bažnyčios ir Tautos patrioto, vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjų propaguotojo kun. Algimanto Keinos (1937 02 21–1962 04 18–2013 01 16) mirties. Siūlau pluoštelį atsiminimų.

Saulėtą 1980 m. liepos 5 d., sekmadienio rytą, 34 vilniečių grupė lengvųjų automobilių kolona nuvykome į Valkininkus dalyvauti Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaiduose. Žmonių buvo daug, pilna bažnyčia ir šventorius. Mus pasitiko Valkininkų parapijos klebonas kun. A. Keina. Atlaidai buvo skirti vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės idėjų sklaidai. Tam skirtą pamokslą pasakė vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Po pamaldų šventoriuje klebono iniciatyva buvo surengta antialkoholinė jaunimo šventė.

1981m. birželio 2 d. Vilniuje buvo įkurtas Statybininkų blaivybės klubas (SBK) „Sąjūdis“. Renginiai dažniausiai vykdavo vakarais. Įspūdingesniuose pasirodydavo žmogus juodu kostiumu, nešinas filmavimo kamera. Jis, pasitaręs su klubo pirmininku Juozu Kančiu, vis filmuodavo įdomesnius momentus. Nufilmavęs, nesileidęs į ilgesnes šnekas, dingdavo vakaro tamsoje. Renginių dalyviai tik vėliau sužinojo, kad tai buvo Valkininkų klebonas kun. A. Keina. SBK „Sąjūdis“ veikė pogrindžio sąlygomis. Kun. A. Keina filmų juostose yra įamžinęs daug gražių momentų ne tik blaivininkų veiklos, bet ir svarbių kitų organizacijų, religinių švenčių akimirkų.

1988 m. lapkričio 12 d. SBK „Sąjūdžio“ iniciatyva, pritariant Lietuvių katalikų mokslų akademijai ir Bažnyčiai, prie grąžintos, bet dar neatšventintos Vilniaus Arkikatedros durų, buvo aukotos šv. Mišios minint Vilniaus vyskupijos įkūrimo 600 ir 130 metų nuo vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivybės akcijos pradžios. Dalyvaujant keliolikos tūkstančių žmonių miniai šv. Mišias aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius, vyskupai, kunigai, tarp jų ir kun. A. Keina. Po pietų pilnutėlėje žmonių (delegatai atvykę iš visos Lietuvos) Arkikatedroje buvo aptariami blaivybės organizacijos kūrimo klausimai. Kun. A. Keina stovi tribūnoje ir sako ugningą kalbą prieš alkoholizmą ir jo daromą žalą.

Tą dieną SBK „Sąjūdžio“ pagrindu nutarta įkurti vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdį su rajonų skyriais. Tam reikėjo paruošti įstatus ir kitus dokumentus. Išrenkama žmonių iniciatyvinė grupė. Jos gretose – ir kun. A. Keina.

1989 m. rugsėjo 23 d. Vilniuje įsteigtas Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdis (VMVBS). Kun. A. Keina – prezidiumo pirmininko pavaduotojas.

1990 m. spalio 1 d. kun. A. Keina perkeliamas į Vilnių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo parapijos klebonu. Netikėtai atsiveria plačiausi veiklos barai.

1991-ųjų sausio 13-oji, Lietuvos nepriklausomybė pavojuje. Visa Lietuva buriasi Vilniuje be ginklų ginti nepriklausomybę: parlamento rūmus, televizijos bokštą ir kitus objektus. Tarp jų ir kun. A. Keina – aktyvus gynėjas, maldų, dainų, giedrios nuotaikos, vilties įkvėpėjas.

Kai 1991 metų rugpjūtį Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, kun. A. Keina pasijuto lyg paukštis, išleistas iš narvo. Buvo organizuojami blaivybės sąjūdžio kongresai, konferencijos. Suvažiavimus, konferencijas rengė katalikiškos organizacijos ne tik Vilniuje, bet ir rajonuose. Jose dažnas svečias būdavo ir kun. A. Keina. Jis tapo daugeliui mylimu, artimu žmogumi. Visur pasisakoma už taurų, blaivų, darbštų, kūrybingą žmogų, mylintį Dievą ir tėvynę Lietuvą. Alkoholinių gėrimų pardavimas, mažėjo 1985–1993 metais.

Išrinkus naują valdžią prasidėjo spartus licenzijų alkoholio gamybai ir pardavimui išdavimas; alkoholio suvartojimas sparčiai pradėjo didėti, daugėjo nusikaltimų, autoįvykių, iširusių šeimų skaičius. Kun. A. Keina, matydamas plintančią blogybę, negalėjo ramiai stebėti. Jis prašė nepasiduoti alkoholizmui, rūkymui, būti tvirtais, dvasingais žmonėmis.

1994 m. sausio 7 d. kun. A. Keina iškeltas į Kauną. Čia jis greitai įsijungė į visuomeninį religinį gyvenimą. Deja, 2000 m. kovo 30 d. jis iškeliamas į Kavarską. Nuo 2002 m. lapkričio 11 d. jis – Uliūnų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas.

2006 metų rugsėjį kun. A. Keiną pakviečiau į Vilniaus VMVBS rengiamą respublikinį moksleivių valančiukų sąskrydį Vilniuje. Gavau laišką, rašytą 2006 m. rugsėjo 21 d. Pacituosiu kunigo mintis: „Nuoširdžiai dėkoju už pakvietimą dalyvauti Blaivybės puoselėtojų moksleivių sąskrydyje. Labai norėčiau dalyvauti. Deja. Nepriklausomoje Lietuvoje esu tremtinys, atskirtas nuo bendražygių... Esantys valdžioje vakarykščiai, kuriems rūpi valdžios lovys, aiškiai parodė, kokie jie... Girdoma, narkotikais griaunama žmonių dvasia ir moralė... Nieko nebeliko šventa. Teliko tik malonumai, pinigai, seksas. Dievas, Tėvynė, patriotizmas – suniekintos vertybės... Tėvams visai nerūpi nei religinis, nei patriotinis vaikų auklėjimas...“

Pablogėjus sveikatai 2008 metų pabaigoje kun. A. Keina grįžo į Vilnių. Nuėjęs aplankyti jį radau laikinai įsikūrusį seno medinio namo laiptinėje, palėpėje. Kun. A. Keina džiaugėsi mano apsilankymu, pakvietė prie mažo staliuko užkąsti. Palipome į laiptų aikštelę-palėpę. Čia – sekcija mikrofilmams. Ant jos – televizorius. Sekcija priglausta prie aikštelės tvorelės. Ant sienų – šventųjų paveikslai, fotografijos. Vienoje – septyni jauni vyrai. „Kas jie?“ – klausiu. „Tai – mes, broliai. Tiek užaugom. Žemės tėvai turėjo tik 2,5 ha“, – atsakė. Algimantas jauniausias.

Tą dieną ilgai kalbėjomės, diskutavome, kaip atgaivinti blėstančią blaivybės veiklą, sustabdyti alkoholizmo, rūkalų plitimą – žmonijos nelaimę.

Kun. A. Keinai buvo sudarytos minimalios sąlygos gyventi ir talkinti sielovadoje Vilniaus Šv. Onos, o vėliau – Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiose. Ten, parapijos namuose, jis ir buvo apgyvendintas.

Kun. A. Keinai grįžus į Vilnių, atgijo Vilniaus BS veikla. Kadangi savo patalpų VMVBS neturi, į pasitarimus rinkdavomės ten, kur kun. A. Keina galėjo mus priimti: iš pradžių kambarėlyje prie Šv. Onos bažnyčios, vėliau – jo mažame buto kambarėlyje.

Kun. A. Keinai grįžus į Vilnių, atgijo ryšiai su buvusiais bendražygiais. Jis buvo kviečiamas daugelio visuomeninių katalikiškų, patriotinių organizacijų, kurioms rūpi Dievas, Tėvynė, doras, taurus žmogus, o labiausiai – į BS. Tramdydamas vėžio sukeltą skausmą jis dalyvaudavo pasitarimuose, konferencijose, suvažiavimuose. Kun. A. Keina dalyvavo 2010 metais vykusiame VMVBS VIII suvažiavime ir vėl buvo išrinktas respublikinės tarybos nariu, dvasios vadovu.

Rengiant spaudai knygą „Blaivybė Lietuvoje. Istorija ir dabartis“ kun. A. Keina daug padėjo: parinko ir pagamino fotografijų iš savo filmų spintos.

Kun. A. Keina, augęs lenkų okupuotame krašte, iš brolių, tėvų suprato, ką reiškia gyventi svetimųjų valdomame krašte, kai lietuviškai kalbėti dažniausiu atveju buvo galima tik savo namuose. Pasitaikydavo atvejų, kai klebonas, rašydamas vaiko krikšto metrikus, lietuvių tėvų vaikui užrašydavo tautybę „lenkas“. Kun. A. Keina džiaugėsi atgauta nepriklausomybe, stengėsi, kad visi dirbtų, aukotųsi žmonių gerovei. Valdžioje jis norėjo matyti tokius žmones, kokie buvo 1918–1940 metų Maironio, Vaižganto Lietuvoje. Jis buvo šauklys blogybių liūne skęstančioje visuomenėje, bet visuomenė jo nepriėmė, išmetė į pražūtį.

Kun. A. Keina – tauri asmenybė, mylėjusi Dievą, Tėvynę Lietuvą ir kovojusi už dorą, taurų žmogų, tobulesnę visuomenę, tvirtą šeimą, – amžiais liks gyva Dievą, Tėvynę Lietuvą mylinčių žmonių širdyse tol, kol bus gyva lietuvių tauta, ir moralinio nuosmukio sutemose švies kaip ryški žvaigždė.

Inž. Jonas Kačerauskas,
vienas blaivybės sąjūdžio kūrėjų

© 2018 „XXI amžius“