Renkuosi gyvybę ir gyvenimą

Stasė Eitavičienė

Klebonas kun. Algis Neverauskas palaimino mamas ir dar negimusius jų kūdikius

Gyvybės dienos sumanytojas kun. Ernestas Želvys ir mero pavaduotoja Irutė Varzienė

Gyvybės dienos minėjime dalyvavo daug jaunų žmonių

Šv. Mišiose giedojo Kaštonų mokyklos ateitininkai

Kelias dainas atliko „Aušros“ pagrindinės mokyklos ansamblis

BIRŽAI. Paskutinį balandžio sekmadienį Šv. Jono krikštytojo bažnyčioje paminėta Gyvybės diena. Jos tikslas – skatinti žmones susimąstyti apie žmogaus gyvybės slėpinį, skirti daugiau dėmesio gyvybės prasmei ir vertei. Ši diena skiriama vyro ir moters meilei, santuokai, šeimai, nes ji – naujos gyvybės lopšys. Pilnutėlė bažnyčia žmonių, daugiausia jaunimo, kartu su renginio sumanytoju, šv. Mišias tą sekmadienio vakarą aukojusiu kun. Ernestu Želviu meldėsi už kiekvieną pradėtą kūdikį, kad jam būtų leista gimti ir džiaugtis gyvenimu. Visuotinėje maldoje buvo dėkojama Dievui už gyvybės ir gyvenimo dovaną, nes žmogaus gyvybė yra išskirtinė. Tik žmogus yra vienintelis kūrinys, kuris turi visas asmens teises ir, visų pirma, prigimtinę teisę į gyvenimą. Melstasi už tėvų paliktus vaikus, kad Dievas juos apglėbtų savo meile, už šeimas, negalinčias susilaukti vaikų, prašant Viešpatį suteikti joms dvasinės stiprybės ir vilties.

„Gyvybė – kiekvienas unikalus ir savitas žmogus, kuriame turime matyti Kristaus veidą“, – kalbėjo kunigas, paraginęs susirinkusius mintimis sujungti savo širdis ir tyliai padėkoti už tai, kad esame. Kunigo Ernesto pakviestos šv. Mišiose dalyvavo kelios moterys, kurių įsčiose jau yra užsimezgusi gyvybė. Jas palaimino Biržų dekanas, klebonas kun. Algis Neverauskas.

Šv. Mišiose kartu su visais meldėsi Sutvirtinimo Sakramentui besiruošiantys jaunuoliai, giedojo Kaštonų pagrindinės mokyklos šv. Jono Pauliaus II ateitininkų kuopa, globojama dvasinio vadovo kun. E. Želvio.

Apie neįkainojamą gyvybės dovaną pakalbėti sutiko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, rajono mero pavaduotoja Irutė Varzienė. „Šią dieną galima kalbėti apie daug ką, bet aš kalbėsiu apie save, liudysiu tai, ką esu patyrusi“, – kun. E. Želvio pristatyta sakė moteris. Tai, ką nuščiuvę daugelis su ašaromis akyse tą vakarą išgirdo, buvo I. Varzienės širdies kalba apie beveik prieš dešimtį metų išėjusį sūnų Tomą. Vaikinas susirgo leukemija būdamas 18 metų. Penkeri metai prabėgo šalia sūnaus lovos ligoninėse su jo kančia ir skausmu, viltingomis pagerėjimo valandėlėmis, kuriomis motina ir sūnus dalinosi Tomo laimingos vaikystės ir paauglystės prisiminimais.

„Mažas norėjau sirgti, nes kai sirgdavau, jūs su tėčiu pasikeisdami skaitydavote man pasakas“. „Kai mokykloje būdavo sunku, pagalvodavau, kad parėjęs vakare tau viską papasakosiu, ir man palengvėdavo“, – tada ligoninėje mamai sakė sūnus. Šeima turėjo savo tradicijas, ritualus, pokalbius vakarais, kurie jos narius labai suartino. I. Varzienė pasakojo apie kasmet švęstus sūnaus gimtadienius, susirašinėjimą laiškais, kai paauglystėje pasitaikydavo vadinamųjų nekalbadienių, apie Tomo džiaugsmą, pajūryje renkant gintarus, kuriuos tėtis buvo išbarstęs tam, kad vaikas juos rastų, apie buvimą šalia, ligoninėje, matant nuplikusius, iškritusiais dantimis, kamuojamus skausmo vaikus, paprastus ir turtingų bei garsių tėvų vaikus, ligos suvienodintus, kai turtai ir padėtis nieko nebereiškia. „Kas šeimoje svarbiausia? Tavo vaikas yra svarbiausia. Turi viską mesti ir su juo kalbėti. Nereikia nei didelių pinigų, nei ypatingų dovanų, reikia šeimos ir meilės vienas kitam“, – kalbėjo I. Varzienė. Motiną iki šiol guodžia Tomo psichologei ligoninėje pasakyti žodžiai: „Man su tėvais pasisekė“, liudijantys, kad motinos meilė padarė viską, kas buvo jos valioje, išskyrus vieną dalyką, apie kurį prieš mirtį Tomas parašė klasės draugei: „Jei turėčiau tikėjimą, man būtų lengviau“. „Dėl to sutikau šiandien kalbėti bažnyčioje. Jūs laimingi, nes turite tikėjimą ir daugelis esate čia kartu su tėvais. Kai labai sunku, galima pasitikėti tik Dievu“, –  sakė I. Varzienė.

Jautriai bažnyčios tyloje skambėjo „Aušros“ pagrindinės mokyklos ansamblio (vadovė – Jolanta Stasiūnienė) atliekamos dainos, įtikinamai apie gyvybę kalbėjo ekrane parodyti kitų Lietuvos moterų liudijimai, ypač tų, kurios padarė didžiausią gyvenimo klaidą, neleisdamos kūdikiui gimti. Kunigas Ernestas pakvietė visus užsidegti žvakutes, paprašyti Gailestingojo Jėzaus to, kas šią akimirką yra svarbiausia. Įprasmindamos gyvybę daugelio rankose sužibo žvakelės. Viltis suspindo net ir ten, kur galbūt buvo išgyvenamas liūdesys ar sielvartas. Kur buvo abejonė – galbūt atėjo lauktas atsakymas ar paguoda.

Ačiū visiems, kurie stengiasi atkreipti dėmesį į šią opią mūsų visuomenės problemą, kurie turi drąsos ir stiprybės liudyti skaudžias patirtis vardan to, kad kuo daugiau žmonių rinktųsi gyvybę ir gyvenimą.

Autorės nuotraukos

© 2018 „XXI amžius“