Tragiškas berniuko Alfio likimas

Popiežiaus pastangos išgelbėti mažąjį Liverpulio ligoninės pacientą

Mindaugas Buika

Nesulaukęs dvejų metukų Alfis Evansas su mama Keit Evans

Mažojo Alfio tėvą Tomą Evansą priėmė Popiežius Pranciškus

Šventasis Tėvas suteikia Sutvirtinimo sakramentą neįgaliajai reta liga sergančiai mergaitei Majai Romos Švč. Sakramento parapijoje

Mažojo Alfio tėvai (dešinėje) ir jų bičiuliai piketuoja prie Liverpulio ligoninės reikalaudami jo išlaisvinimo

Nežmoniškų sprendimų pasekmės

Plataus atgarsio Bažnyčioje, tarp gyvybės gynėjų ir visoje tarptautinėje visuomenėje susilaukė tragiškas mažamečio anglų berniuko, kuriam ligoninėje buvo nutraukta gyvybė, nepaisant tėvų ir popiežiaus Pranciškaus pastangų jį išgelbėti, likimas. Alfis Evansas (Alfic Evans) nesulaukęs ir dvejų metukų (buvo gimęs prieš 23 mėnesius) mirė balandžio 28 dieną Liverpulio miesto pediatrinėje ligoninėje, kai gydytojai nusprendė jį atjungti nuo gyvybės palaikymo (dirbtinis kvėpavimas) aparatūros, kaip beviltišką ligonį, jo tėvams kategoriškai su tuo nesutinkant. Šventasis Tėvas, kuris labai rūpinosi jaunojo paciento gyvybės palaikymu ir gydymu, sužinojęs apie netektį „Tviteryje“ rašė: „Esu labai sujaudintas dėl mažojo Alfio mirties. Šiandien ypač meldžiuosi už jo tėvus, Dievui Tėvui priimant jį į savo švelnų glėbį“.

Tomis dienomis popiežius Pranciškus kelis kartus viešai kreipėsi dėl dramatiškos A. Evanso padėties, pabrėždamas, kad vienintelis žmogaus gyvybės šeimininkas yra Dievas. Todėl tokiomis sudėtingomis ir skausmingomis aplinkybėmis, kai ištinka sunki, netgi nepagydoma liga ir negalia, „turi būti gerbiamas kiekvieno ligonio orumas ir užtikrintas jo būklę atitinkantis gydymas, sutartinai prisidedant šeimoms, gydytojams bei visiems atsakingiems už medicinos reikalus“. Reikšdamas solidarumą su pagalbos ieškančia Evansų šeima, Šventasis Tėvas balandžio 18 dieną privačioje audiencijoje priėmė mažojo Alfio tėvą Tomą Evansą (Thomas Evans), padrąsindamas jo pastangas ir patvirtindamas, kad „nė vieno vaiko gyvybė negali būti atimta jokiais pretekstais“. Popiežius Pranciškus tuoj pat savo patikėtiniui, Karpio vyskupui Frančeskui Kavinai (Francesco Cavina) nurodė rūpintis, kad Alfis Evansas galėtų būti perkeltas į Vatikanui priklausančią garsiąją Romos „Bambino Gesu“ („Kūdikėlio Jėzaus“) vaikų ligoninę, kuri buvo pasirengusi jį priimti, gydyti ir slaugyti. Siekdama įveikti visus juridinius barjerus Italijos vyriausybė skubos tvarka mažajam Alfiui netgi suteikė šalies pilietybę.

Liverpulio ligoninėje apsilankę garsūs Vokietijos pediatrai patvirtino, kad rūpestingas mažojo paciento perkėlimas į Romą nebūtų neigiamai atsiliepęs jo padėčiai, kadangi būklė buvo stabili. Tačiau vietiniai medikai nesutiko išleisti ir kreipėsi į Didžiosios Britanijos teismines institucijas, kurios pritarė šiam jų sprendimui, kaip atitinkančiam šalies įstatymus. Paminėtina, kad sveikatos apsauga Jungtinėje Karalystėje yra labai socializuota, todėl paciento išleidimas, netgi reikalaujant tėvams, yra negalimas, jeigu gydytojai nusprendžia priešingai. Didžiosios Britanijos aukščiausiasis teismas (kaip Europos žmogaus teisių teismas, į kurį kreipėsi Alfio tėvai), patvirtino, jog Liverpulio medikų sprendimas, kad mažojo paciento gyvybės nutraukimas atitinka jo „geriausius interesus“, neprieštarauja šalies įstatymams. Formaliai tai reiškė eutanazijos įgyvendinimą, nors Didžiojoje Britanijoje ji yra uždrausta.

Reikalingas gilus apmąstymas

Toks nežmoniškas teisinis ir medicininis požiūris, nuvertinant žmogaus gyvybės sakralumą, apie kenčiančią Evansų šeimą subūrė daugybę draugų ir rėmėjų Anglijoje ir visame pasaulyje. Šalia Liverpulio ligoninės budėjo ir meldėsi tūkstančiai žmonių, palaikymą mažajam Alfiui savo užuojautos pareiškimais parodė žymūs Bažnyčios hierarchai ir politikai, netgi valstybių vadovai. Tiesa, tiek Didžiosios Britanijos vyriausybė, tiek Anglijos vyskupai palaikė Liverpulio medikų veiksmus, teigdami, jog „terapija gali būti nutraukta, jeigu nėra veiksminga“. Nors, gyvybės gynėjų įsitikinimu, paciento maitinimas ir gyvybės palaikymas, kad ir naudojant respiratorių, nėra gydymas, o tiesiog privaloma būtinybė gyvenimui, ir tų pastangų nutraukimas faktiškai reiškia sąmoningą sprendimą nužudyti ligonį.

Balandžio 30 dieną duotame interviu italų laikraščiui „La Stampa“ paprašytas pakomentuoti šį tragišką įvykį Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietras Parolinas (Pietro Parolin) pripažino, kad jo baigtis jį didžiai nuliūdino. Šventojo Sosto diplomatijos vadovas priminė nepaprastas popiežiaus Pranciškaus pastangas – susitikimą su mažojo Alfio tėvu, nurodymą, kad sergantį berniuką priimtų Vatikano pediatrijos ligoninė, Italijos vyriausybės ekstraordinarines pastangas ir pilietybės suteikimą pacientui ir specialaus lėktuvo skyrimą jį saugiai atgabenti į Romą, – tačiau viskas buvo veltui. „Kūdikėlio Jėzaus“ ligoninės vadovė Mariela Enok (Mariell Enoc) su gydytojais į Liverpulį buvo nuvykusi net tris kartus, tačiau berniuko vis tiek neleista paimti. „Tai tiesiog neįsivaizduojama ir mane tai labiausiai šokiravo“, – pripažino kardinolas P. Parolinas. Jo manymu, tokią priešingą reakciją į Popiežiaus ir Šventojo Sosto pastangas pagelbėti mažajam Alfiui bei jo šeimai, nepaisant nepalankios diagnozės, galima būtų vadinti vadovavimusi „pasibaisėtina logika“.

Pripažinęs, kad šioje situacijoje rodyta daug emocijų ir „norėta išlieti vandens ant besisukančių malūno girnų“, siekiant savų interesų bei reiškiant ideologines nuostatas, aukštasis Bažnyčios hierarchas pabrėžė, jog dabar reikia viską dar kartą ramiai apmąstyti. Juk tokių atvejų ateityje vėl gali būti ir su visa nuomonių įvairove reikia atsižvelgti į tikėjimu besiremiančią nuostatą, kad reakcija panašiose situacijose tikrai būtų žmoniška, grindžiama artimo meile asmeniui, pagarba jo orumui ir nepakartojamumui. Kardinolas P. Parolinas išreiškė viltį, kad tokios diskusijos neužsibaigs aklaviete ir galima bus rasti bendrą požiūrį dėl pagalbos panašiais atvejais. Juk turi būti išvengta žodinių bei teisinių grumtynių, kaip atsitiko mažąjį Alfį ištikusioje nelaimėje nepaisant šeimos teisių.

„Pasilikite mano meilėje!“

Apmąstymų iniciatyvos, kaip įprasta, pirmasis ėmėsi ištikimas gyvybės gynėjas popiežius Pranciškus, kuris apie tai kalbėjo kaip tik balandžio 30 dieną audiencijoje priėmęs italų asociacijos „Retas gyvenimas“ narius. Ši organizacija padeda retomis ligomis sergančių vaikų šeimoms ir pacientams, pirmiausia kenčiantiems nuo Aleno Herndono Dadlio sindromo (Allan Herndon Dudley Syndrome, AHDS). Šia reta protinio atsilikimo liga, susijusia su chromosoma „x“, serga sąjūdžio steigėjų šeimos sūnus Dovydas, kuris dalyvavo audiencijoje ir gavo Šventojo Tėvo palaiminimą. Pagyręs tokias gražias pastangas „už gyvybę ir viltį“ popiežius Pranciškus sakė, kad jis visada nori susitikti su nariais asociacijų, kurios rodo solidarumą su retomis ligomis sergančiais neįgaliaisiais ir jų šeimomis, taip palengvindamos jų išbandymų naštą. Jau pats asociacijos pavadinimas „Retas gyvenimas“ atskleidžia pozityvų požiūrį į sergančiuosius retomis ligomis bei jų padėties unikalumą.

Pasak Šventojo Tėvo, tai iš tikrųjų labai svarbu, kadangi kasdienybėje yra daug negatyvumo bei silpnųjų atmetimo. „O juk kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus bei brangintinas ir kai liga reta, netgi išskirtinė, nepagydoma, paciento gyvybė saugotina pirmiausia“, – sakė popiežius Pranciškus audiencijos dalyviams. Toks pozityvus požiūris į gyvenimo išbandymus yra tikras meilės stebuklas, nes taip mylint gebama matyti gėrį netgi unikaliose situacijose, stengiamasi „išsaugoti mažą liepsną tamsioje naktyje“. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad tokiais atvejais meilė daro ir kitą stebuklą: „Ji padeda likti atviriems kitiems, gebantiems dalintis gerumu, ypač kančios situacijoje, kuri gali ištikti kiekviename kasdieniniame gyvenime“.

Prasminga, kad popiežius Pranciškus, patvirtindamas šį savo mokymą, gegužės 7 dieną su ganytojišku vizitu lankydamasis Romos Švenčiausiojo sakramento parapijoje, suteikė Sutvirtinimo sakramentą reta liga sergančiai neįgaliajai mergaitei Majai. Kaip pranešė „Vatikano radijas“, parapijos klebonas kun. Mauricijus Mirilis (Maurizio Mirilli) priminė neseniai Anglijos mieste Liverpulyje mirusį neįgalų berniuką Alfį, kuriam ligoninėje buvo nutraukta gyvybė atjungiant respiratorių, nepaisant šeimos ir Šventojo Tėvo pastangų jį išgelbėti ir pratęsti gydymą, perkėlus į Romos ligoninę. „Mergaitės Majos Sutvirtinimas buvo iškalbingas ženklas visų retomis ligomis sunkiai sergančių vaikų atžvilgiu, – sakė kun. M. Mirilis. – Tai buvo geriausias atsakymas į berniuko Alfio ir tragišką visų neįgalių vaikų istoriją“. Tą patį sekmadienį, gegužės 7 dieną, prieš kalbėdamas su Šv. Petro aikštėje susirinkusiais piligrimais šventadienio „Regina Coeli“ maldą, popiežius Pranciškus, komentuodamas pamaldų Evangelijos skaitinyje skambėjusį Jėzaus paraginimą „Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9) sakė, kad ši nuoroda turi paliesti visą mūsų gyvenimą. „Štai kodėl turime slaugyti sergančius, net jei jie yra nepagydomi ir pasiekę paskutinę ligos stadiją. Štai kodėl turime mylėti dar negimusius ir svetingai juos priimti į gyvenimą. Štai kodėl turime visada saugoti ir ginti gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos. Tai yra meilė“.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Eucharistija, į kurią esame kviečiami kiekvieną sekmadienį, mūsų širdis turi formuoti pagal Kristaus širdį, kad visas mūsų gyvenimas būtų kupinas geranoriškumo ir atidumo kitiems. Jis meldė, kad Švč. Mergelė Marija padėtų mums nuolat pasilikti Jėzaus meilėje ir ugdyti meilę visiems žmonėms, ypač patiems silpniausiems, nes toks yra mūsų krikščioniškas pašaukimas.

© 2018 „XXI amžius“