Atsigręžkime į save
Sykį viešėdama pas ponią Norą pasiguodžiau, kad
nieko nebesuspėju, darbai ir problemos tvenkiasi ir tuoj užgrius
nelyginant sniego lavina. Ponia Nora ilgai ir įdėmiai manęs klausėsi
ir pagaliau patarė
eiti miegoti! Taip, ji man liepė išsimiegoti,
kaip kad tokiais atvejais daro garsi italų aktorė Sofi Loren. Ši
nuostabi moteris, pasirodo, niekuomet neatima iš savęs poilsio valandų,
- taip savo dienoraštyje kadaise rašė žavingoji italė Ireonora Patti.
Aš nevertinau poilsio. Pervertinau savo jėgas
ir galimybes. Nerviškai ir fiziškai išsekau, tikėdamas savo, rodos,
niekad nenuilsiančia jėga, - taip rašė buvęs stipriausias planetos
žmogus rašytojas Jurijus Vlasovas.
Mes vis dažniau kenčiame ne dėl kokios nors gydytojų
nesurastos ligos, bet dėl pavargusios ir persitempusios nervų sistemos
ir energijos to gyvybės šaltinio sumažėjimo. Tik todėl patys
geriausi vaistai mūsų neišgydo. Ypač dabar, šiuo skubėjimo ir įtampos
metu, galime suprasti, kad vadinamoji nuolatinė apatiška būsena
neišgydoma liga dažniausiai atsiranda tada, kai organizmas netenka
daug gyvybiškų jėgų.
Pradedu suvokti, kad bet koks skundas, aimanos
ir dejonės net sau pačiam, mintyse, - jau išdavystė, kuri slopina
valią, atsparumą, didina ligų skaičių ir padaro žmogų priklausomą
nuo visų negalavimų, ligos požymių. Ne paslaptis, kad sveikatą,
kaip ir Tėvynę, imame branginti tiktai jos netekę.
Aš skaitau viską, ką Džozefas Merfis yra parašęs
apie gydymą įtaiga. Jo išminties perlais, teigiančiais, jei pakeisi
mąstymą pakeisi ir gyvenimą vadovaujuosi ir šiandien. Giliausių
Dž.Merfio, teologijos, filosofijos, teisės daktaro, įžvalgų vienoje
knygoje Per kitokį mąstymą į sveikatą, turtą ir laimę galima surasti
atsakymus į absoliučiai visus gyvenimo kamuojamus klausimus. Lietuvių
kalba išleistoje knygoje dr. Dž.Merfis pateikia mokymą, apimantį
platų dvasinių, emocinių, fizinių ir finansinių problemų ratą. Savo
teiginius jis iliustruoja pavyzdžiais iš realaus gyvenimo, parodančiais,
kaip naudotis pasąmonės dėsniais savo tikslams pasiekti. Jo sugebėjimas
pasiūlyti praktinius metodus, kuriais kiekvienas žmogus galėtų pasinaudoti
savo fiziniam, socialiniam, ekonominiam ir dvasiniam tobulėjimui,
padėjo jam sulaukti milijonų sekėjų visame pasaulyje. Tai nuostabu!
Juk sau galima įteigti tam tikras mintis ir nugalėti liguistą kūną
ir sielą.
Gyvenimo troškimas, noras pasveikti, tikėjimas
pergale pasidaro tokie dideli, kad net neabejokime savo jėgomis.
Visomis išgalėmis būtina naujai organizuoti savo valią, visus vidinius
organizmo procesus. Nes tiktai mes patys susikuriame vadinamąją
ligą savo kūne ir sieloje. Juk žmogus ir suserga vienaip ar kitaip
paveikus, sudirginus jo dvasinę būseną. Todėl negalima sakyti, kad
pats žmogus nereguliuoja savo vidinių procesų veiklos ir eigos.
Nėra tokių minčių, kurios nepaliktų pėdsakų mūsų
sąmonėje. Jos visos tarsi užsidaro mūsų fiziologinėse sistemose:
susiaurina ar praplečia kraujo indus, sulaiko vidaus organų veiklą
arba verčia pasiutiškai plakti širdį. Skausmas, neužblokuotas valia
ir tinkamu pasipriešinimu jam, nuolatinis susierzinimas, pyktis,
negeros mintys tokia būsena tampa nuolatinė. O visa tai darko
žmogaus organizmą ir taip palaipsniui atsiranda įvairios chroniškos
ligos, kitos negalios. Organizmas sutrinka ir pats save naikina.
Svarbiausia reikia tuoj pat pakeisti požiūrį
į nesėkmes, bėdas, į visą gyvenimą. Kad mumyse neįsitvirtintų baisios
mintys, nesėkmės nuojauta ir mūsų organizmas nepradėtų veikti pagal
tos nuojautos dėsnius, privalome kontroliuoti savo mintis. Štai
taip mokykimės valdyti organizmą savimi reikia tikėti, neabejoti.
Todėl, tikite jūs tuo ar ne, bet mes patys pasirenkame mintis, esame
savo minčių šeimininkai. Mintis tuoj pat persiformuoja į įvairias
fiziologines reakcijas. Todėl menkiausia abejonė, mažytis melas
tuoj viską paneigia. Smegenys siunčia ne tik protingas komandas.
Kai susikaupia vienokia ar kitokia informacija, organizmas norom
nenorom pasisuka į vieną ar į kitą pusę. O į kokią padiktuoja
jo psichinė būklė. Taigi savo minčių karalystėje esame absoliutūs
valdovai, turintys teisę išguiti iš jos visus priešus baimes,
abejones, rūpesčius, neigiamas mintis. Rūpesčiai, abejonės ar baimė
yra neteisingi proto įsitikinimai, ir jie žus, jei nebeskirsime
jiems laiko.
Žmogaus būsena labai priklauso ir nuo charakterio.
Yra žmonių, kurie, atrodo, gali ištverti viską: ir begalinį skausmą,
nuoskaudas, vargą. Jų charakteris apsaugo nuo ligų, nemalonių netikėtumų.
Linksmas, valingas ir veiklus žmogus atsparesnis, ne taip greit
griūva.
Tad kur mums ieškoti atramos sielos sunkmečiui
užėjus? Mums tenka savo žvilgsnius ir mintis nukreipti į Aukščiausiąjį.
Tai vienintelė ir nekintanti Tiesa, į kurią liūdesio minutę gali
atsiremti žmogus. Tik šiame kelyje galima rasti ramybės, pasitikėjimo
ir pasitenkinimo Uostą. Pasitelkime didžiausią jėgą pasaulyje
maldą ir kreipkimės į mumyse, mūsų viduje, esantį Gydantįjį Dievą.
Pasitelkime Jo galią, kad Jis padėtų mums pasiekti norimas permainas
išgydyti kūną, protą, sielą, pagerinti santykius su kitais žmonėmis,
pataisyti finansinius reikalus ir pan. Kažkas kiekvienąkart sustojęs
niaukės, eit neturėjo jėgų, neradęs Tavęs.
Dažnam yra tekę įveikti ilgas, sunkias perėjas,
bet nė vienas kelio sustojimas netampa jo pabaiga, nes nusivylimas
negali numalšinti troškulio gyventi ir aistros pažinti. Perėjusieji
visus nusivylimo ir abejonės etapus, pagaliau prieina tiesų, akinamai
šviesų ir platų kelią, vedantį į galutines Tiesos Paieškas.
Ko gero, gyvenimo skonį gali pajusti tik tas,
kas, ragaudamas būties saldėsius, užgeria juos kartėlio gurkšneliu.
Tik šitaip gyvenimas neapkarsta.
Parengė Zita OSTERIENĖ
© 2006 XXI amžius
|