„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. vasario 17 d., Nr. 1 (16)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Beturtės šeimos dukros -
„liaudies priešai“

Antanas JANKAUSKAS

Jaunoji – Zuzana Naunikaitė,
jaunasis – Jonas Ridikas, piršlys –
Ignas Saukalas, svočia –
Valė Naunikaitė, būsima piršlio
žmona. Stovi (antra iš dešinės) –
Kazytė Naunikaitė

Nežinau, nuo kada prieškario laisvoje Lietuvoje, Biržų apskrityje, Joniškėlio valsčiuje, Sabonių kaime, gyveno gausi beturtė šeima. Jie neturėjo nei nuosavos žemės, nei namų. Buvo tada vadinami beturčiais kampininkais. Kai šeimoje jau buvo šešios dukros ir sūnus, mirė šeimos tėvas Naunikas. Likę pusiau našlaičiai vaikai nuo pat mažumės piemenavo ir tarnavo pas ūkininkus. Kiek pajėgdama pas žmones dirbdavo ir mažutė motinėlė Naunikienė. Vėliau jų didžiulė bedalė šeimyna apsigyveno Joniškėlyje.

1944-1949 metais mokiausi Joniškėlio progimnazijoje. Jos baigti man neteko, nes mūsų šeima 1949 metų pavasarį buvo vežama į Sibirą. Priežastis – turėjo per trisdešimt hektarų žemės. Taigi buvome „buožės“. Šeimoje buvo keturi nepilnamečiai vaikai. Nebuvo kam ūkyje dirbti. Be to, buvome žlugdomi didžiulėmis duoklėmis. Kartais pritrūkdavome net duonos.

Vežimo į Sibirą rytą motinėlė buvo anksti išėjusi į Pasvalio turgų. Pamatęs ateinant vežėjus, tėvelis pasislėpė. Mus, keturis vaikus, paliko. Jauniausiai seseriai tebuvo šešeri metai. Sibire be tėvų mums būtų buvę blogai. Mano tėviškė buvo už trylikos kilometrų nuo Joniškėlio, Pušaloto valsčiuje, Šniūrų kaime. Vaikščioti į progimnaziją buvo per toli. Reikėjo rasti kur apsigyventi Joniškėlyje.

Mano motinėlė, kaip ir Naunikų šeimyna, taip pat buvo kilusi iš Sabonių kaimo. Pagal šią pažintį 1944 metais prisiprašė, kad, bent laikinai susiglaudusi, ši gausi ir neturtinga šeima dar ir mane priimtų gyventi. Tas „laikinai“ užsitęsė iki 1949 metų. Tuo metu šioje šeimoje kartu gyveno Naunikienė ir jos dukros – Anelė, Kazytė, Valė ir Zuzana. Anelė dirbo lauko darbininke Joniškėlio žemės ūkio bandymų stotyje. Kiekvieną rytą, eidama į darbą, nešdavosi aliuminį indą, kuriame, baigusi darbą, vakare parsinešdavo litrą pieno. Tai visai šeimynai būdavo didelė paspirtis, nes vakarienei galėdavo išsivirti pieniškos sriubos. Jos reikėdavo net šešiems asmenims. Visiems tekdavo po ne per didelę lėkštę. Vyriausioji Naunikienės dukra Barbora buvo ištekėjusi, turėjo penkerių metų dukrą Janytę ir gyveno Pušaloto valsčiuje, Tuliūnų kaime. Jos vyras, Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbęs garvežio mašinistu, tuomet jau neturėjo darbo. Barbora mokėjo gražiai megzti megztinius bei truputį siūti. Tai ir buvo pagrindinis šios šeimos pragyvenimo šaltinis.

Dukra Stasė tarnavo Pasvalio valsčiaus Kriauciškių kaime pas ūkininką. Kita dukra Valė taip pat neturėjo rimtesnio darbo, todėl tekdavo megzti megztinius ir kartais ką nors pasiūti. Kazytė dirbo pagalbininke darbininke Joniškėlio vaistinėje. Rimčiausią darbą turėjo jauniausia dukra Zuzana. Ji buvo virėja šeimininkė vaikų darželyje. Naunikienės vienintelis sūnus jau buvo vedęs ir gyveno Vainekonių kaime. Nežinau, ar ten jis turėjo bent kiek savos žemės ir namus.

Pasakodamas apie šios šeimos narių gyvenimus, norėjau parodyti, kad jie visi pagal tuometinį sovietinį įvertinimą buvo tikri „proletarai“. Dėl to turėjo būti labiausiai atsidavę sovietinei santvarkai. Tačiau taip nebuvo. Atvirkščiai, Naunikienė, beje, beraštė, ir visos jos dukros sovietinės santvarkos labai nemėgo. Svarbiausia to priežastis - naujosios valdžios daromos neteisybės. Tai grubi prievarta, Lietuvos patriotų gaudymas, uždarymas į kalėjimus ir lagerius, trėmimas į Sibirą bei žudymas, stribų siautėjimas, Bažnyčios ir religijos niekinimas ir t.t.

Naunikaičių priešiškumą, matyt, jautė ir rusų okupacinės valdžios represinių organų darbuotojai. Dar daugiau, jos buvo laikomos „partizanėmis“, taigi ir „liaudies priešėmis“, nes kelios Naunikaitės vokiečių okupacijos metu dirbo virėjomis ir darbininkėmis tuo metu veikusioje Joniškėlio valgykloje. Ten ateidavo valgyti ir 1941 metais bėgant rusams susibūrę Lietuvos partizanai. Taigi jos maitino „liaudies priešus“.

1948 metais Zuzana ištekėjo už Jono Ridiko. Jis buvo joniškietis, kilęs iš nelabai turtingos šeimos. Tačiau, sovietinės valdžios manymu, turėjo „didelę nuodėmę“. Vokiečių okupacijos metu buvo Lietuvos partizanas. Norėdamas išvengti represijų, leidosi rusų mobilizuojamas ir 1944-1945 metais kariavo Liepojos fronte. Vienu metu buvo pasiųstas į baudžiamąjį dalinį. Nemažai bendražygių ten ir žuvo. Jam pavyko likti gyvam.

Zuzanos Naunikaitės vestuvinėje nuotraukoje pirmas iš dešinės sėdi piršlys Ignas Saukalas. Jis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės puskarininkis. Visada kariškai pasitempęs, tvarkingai apsirengęs, kaip iškilus puikios Lietuvos kariuomenės atstovas. Kilęs iš Žemaitijos. Į Joniškėlį atvyko, kad pasislėptų nuo sovietinių organų represijų. Dirbo geležinkelio darbininku, tačiau dėl savo kultūringo elgesio atrodė kaip tikras aristokratas ir inteligentas. Norėdamas labiau pasislėpti, savo pavardę iš „Sankalo“ išsitaisė į „Saukalą“. Vedė Valę Naunikaitę. Tačiau vėliau jis buvo išaiškintas ir nuteistas. Taip pat buvo areštuotas ir nuteistas ir Zuzanos vyras J.Ridikas. Abu iš lagerių grįžo tik Stalinui mirus. Tačiau jų sveikata jau buvo palaužta, nes greitai mirė.

Buvo saugumiečių tampoma ir vaistinėje dirbusi Kazytė, ji net buvo uždaryta Panevėžio kalėjime. Matyt, kažkas paskundė, kad ji Lietuvos partizanams pardavė vaistų. Buvo tardoma ir Zuzana. Galbūt dėl tokių išgyvenimų jos abi anksti mirė nuo vėžio. Beveik tuo pačiu metu mirė ir Anelė. Kiek ilgiau pagyveno Valė, tačiau ir ji per anksti paliko šį pasaulį. Beje, ji giedojo Joniškėlio bažnyčios chore. Visos seserys turėjo neblogus balsus. Nebuvo sekmadienio, kad jų būtų neaplankyta bažnyčia. Nors Naunikai gyveno susispaudę mažame kambarėlyje, tačiau ir iš ten du kartus buvo išvaryti į gatvę. Taigi ši beturtė, „proletariška“ šeima buvo sužlugdyta tuometinės „proletariškos“ valdžios.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija