Senelis ir jūra

Anądien, eidamas savo įprastu kasdieniu maršrutu pajūriu nuo Birutės iki Naglio kalno, iš tolo pamačiau nedidelį senuką, tūpčiojantį prie pakrantėje plūduriuojančios žvejo valtelės ir į vandenį pusiau įstumtos dviejų ratukų platformėlės. Kai priėjau, tas senelis jau ruošėsi bristi į jūrą (gruodžio mėnesį), kad ištrauktų į krantą valtelę ir tą jam nesuprantamą daiktą, kuriuos, jo supratimu, negeri žmonės piktybiškai įstūmė į vandenį.

Kol aš aiškinau ir parodžiau jo senų akių neįžvelgtą valtelę laikančio inkaro lyną ir tos platformėlės paskirtį – užtraukti ant jos ir prikabinus automobiliu išgabenti valtelę (kai baigsis stintų „ėjimas“), į mane žvelgė susirūpinusios ir nepaprastos gerumo akys…

Likusią savo „planinio“ maršruto atkarpą ėjau šypsodamasis. Ir todėl, kad tas nevietinis senelis priminė man žinomo animacinio filmo ožiuką, kuris, įsikibęs į prie kuoliuko pririštą virvutę, taip rengėsi per audrą gelbėti Žemę. Ir todėl, jog suvokiau džiuginantį dalyką: žmogus negalėjo abejingai praeiti pro šalį.

O mes? Kaip žiūrime mes į šiandien blaškomą valtelę – Lietuvą? Gal dar kartą patikėti tokiu galimu Stebuklu, koks buvo 1988-aisiais? Juk ir Kristus užgimė tamsiausią ir ilgiausią naktį. Tą naktį sušvietusi ryškiausia žvaigždė rodė kelią ir karaliams, ir piemenėliams. Tad gal jau grįžta tikėjimas, meilė, viltis, pralaužę abejingumo kiautą? Juk verkia Lietuva be tokių vyrų.

Sigitas ŽALNERAVIČIUS

Palanga

© 2006 „XXI amžius“