Klebono šeimininkė

Ona ŽemaitytĖ-NARKEVIČIENĖ

Susipažinome vasarą važiuodamos autobusu iš Kauno, per Šiaulius į Kryžių kalno atlaidus. Autobuse visai atsitiktinai atsisėdome viena šalia kitos. Persimetusios vienu kitu sakiniu, netrukus ėmėme visai atvirai kalbėtis. Nesiskyrėme visą dieną ir laisvu nuo maldų laiku (juk vykome į maldingą kelionę) mielai klausiausi jos nuoširdaus pasakojimo.

Mano bendrakeleivė – buvusi klebono šeimininkė. Prieš septynerius metus mirė Šėtos parapijos klebonas, žmonių gerbiamas ir mylimas kunigas Antanas Danyla. Nurimo laidotuvių šurmulys, išsiskirstė svečiai. Išplauti, iššluostyti ir tvarkingai į vietas sudėlioti indai. Penkis dešimtmečius ,,savo“ klebonui ir klebonijos svečiams su meile tarnavusios jos darbščiosios rankos staiga pasijuto daugiau niekam nereikalingos.

Tėvų namai

Jie buvo Raseinių apskrities Užadikių kaime, Šiluvos valsčiuje, Šaukoto parapijoje. Jos tėvai nuosavos žemės turėjo tik 4 ha, bet, būdami labai darbštūs, dar dirbo kaimynystėje gyvenančio ūkininko žemę (60 ha) iš pusės, kartu su savininku. Tėvai labai gražiai sugyveno.

Mama mirė, kai dukrai buvo aštuoneri. Tada nutraukė tik vienuolika mėnesių tetrukusius mokslus pradžios mokykloje ir ūkininkavo kartu su tėveliu. Tėvelį prisimena kaip labai pamaldų, mokantį valgį virti, kepti skanią duoną, megzti savo mergaitėms kojines.

Tik prasidėjus karui mirė ir tėvelis. Liko laukuose pasėti javai, užsodinti daržai, gyvuliai. Visu tuo palikimu ir jaunesne sesute ėmė rūpintis penkiolikmetė našlaitė. Prisimena, kad sykį sapne ją aplankė tėvelis ir patarė, kaip tvarkytis ūkyje.

Pokario negandos neaplenkė ir Užadikių kaimo jaunosios ūkininkės. Vieną dieną iš valsčiaus atėjusi gera moteris jai davė žinią, kad paliktų namus, nes grėsė tremtis arba kalėjimas. Giminės jos nepriėmė, be to, nežinia, ar ten būtų buvę saugu jai ir giminėms. Neturėdama su kuo pasitarti, kaip ir kur toliau gyventi, vėlai vakare nuėjusi į Šaukoto parapijos kapines, raudodama ėmė guostis savo tėveliams. Pro kapines ėjęs varpininkas, išgirdęs jos raudą, priėjo prie nelaimingosios ir, sužinojęs jos bėdas, sugrįžęs viską papasakojo Šaukoto parapijos klebonui kun. A. Danylai. Klebonas savo parapijiečius pažinojo, todėl jai laikiną prieglobstį surado netolimos parapijos klebonijoje. O kadangi pats buvo skiriamas į Vidiškių parapiją administratoriumi, tai numatė po dviejų savaičių ten ją išsivežti ir suteikti prieglaudą. Tuomet 32-jų metų klebonas šeimininkės dar neieškojo, nes klebonijoje šeimininkavo jo mama.

Kelionė iš namų

Iki 1947 metų jos pasaulis buvo nedidelis. Jis išsiteko tarp Šaukoto, Šiluvos ir Tytuvėnų. Visur keliauta tik pėstute arba arklių traukiamu vežimu. Todėl kelionė iš Šaukoto į Vidiškius ir dar sunkvežimio kėbule „įpakuotai“ tarp vežamų daiktų, be to, niekada nevažiavusiai su tokia transporto priemone, jai buvo baisi ir neapsakomai ilga. Šalia savęs sėdėjusią klebono mamą vis klausinėjo: „Ar dar toli?“ Turint galvoje to meto kelius ir važiavimą sunkvežimiu, ta pirmoji kelionė iš namų tikrai buvo tolima. Vidiškių klebonijoje ji gavo atskirą kambarį ir jame įsikūrė kartu su savo rūpesčiais ir godomis, tebetūnančiais jos širdyje.

Klebono mamai ji buvo nepamainoma pagalbininkė klebonijoje, taip pat mielai triūsė nemažame klebonijos ūkyje. Tačiau niekas klebonijoje net nenutuokė, kaip šitam „kaimo vaikui“ buvo nepakeliamai sunku sėdėti ir valgyti prie bendro stalo su klebonu. Ji nuo stalo pakildavo alkana, o vėliau dirbdama virtuvėje nedrįso suvalgyti nė gabalėlio duonos, nes jos manymu, tai būtų buvusi vagystė.

Po metų valdžia gyventojus iš klebonijos išvarė. Paliko tik virtuvę. Joje įsikūrė moterys, o klebonas gyveno atskirai.

Maldingos kelionės

Į Šiluvos atlaidus kartu su tėveliais ji nukeliavo būdama penkerių metų. Kai Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje prasidėjo Eucharistijos šventimas, mažoji piligrimė šventovėje pastebėjo būrelį vienodai apsirengusių maldininkių (tada dar nežinojo, kad jos yra vienuolės), kurių drabužiai ir laikysena taip prikaustė jos dėmesį, kad vienuolėms išeinant iš bažnyčios nusekė paskui jas. Nuėjusios į koplyčią vienuolės meldėsi, o mažoji, stovėdama šalia, nenuleido akių nuo besimeldžiančiųjų ir kartojo kiekvieną jų judesį: žegnojosi, klaupėsi.

Tėvai savo dukrelės pasigedo tik pasibaigus pamaldoms Bazilikoje. Susirūpinę visur jos ieškojo, klausinėjo žmonių, kol surado koplyčioje šalia vienuolių.

Nuo tos dienos vienuolė buvo aukščiausia jos svajonių viršūnė. Bet vienuole ji netapo.

Kai po tėvelio mirties jai vienai teko ūkininkauti ir rūpintis, kad jos mylima jaunesnioji sesutė išmoktų siuvėjos amato, darbai ir rūpesčiai buvo per daug sunkūs ir dideli jos dar labai jauniems ir silpniems pečiams. Nusprendė melstis šv. Antanui. Devynis antradienius, neapleisdama ūkio darbų, badavo, paskui pėstute lietui lyjant keturiolika kilometrų nukeliavo į Tytuvėnų Švč. M. Marijos šventovę ir devynis kartus ėjo keliais aplink šv. Antano altorių. Eidama paskutinį kartą pastebėjo, kad grindys nudažytos krauju. Tik atsistojusi suprato, kad tai jos kraujas, – pamatė savo kruvinus kelius. Bet skausmo nejautė.

Gyvenimo audros nublokšta į Aukštaitiją ir gyvendama klebonijoje, ji jautėsi iš dalies saugi. Tačiau ją slėgė rūpesčiai: kaip gyvena palikta sesutė, o ir ji pati jau pilnametė, bet dar neturi paso ir niekur nepriregistruota, gyvenimas slenka tik klebonijoje ir jos kieme, nematyti jokių pragiedrulių ateičiai. Išeities vėl ieškojo maldoje. Vėlai vakare, klebonijos gyventojams sumigus, tyliai išlipusi pro langą bėgdavo į bažnyčios šventorių ir, eidama keliais aplink bažnyčią, meldėsi. Neprisimena, kiek buvo tokių naktų.

Ne ją vieną traukė bažnyčios artuma. Vieną tokią naktį eidama apie bažnyčią, priešais didžiąsias bažnyčios duris ant laiptų pastebėjo kryžiumi gulintį vyriškį. Ir taip kokias tris naktis. Gal trečiąją naktį matė, kaip jis atsistojo ir nuėjo sau. Tada jį pažino. Taip meldėsi vienas ekskunigas, laikinai apsistojęs tame miestelyje. Po kiek laiko ji tos pačios šiluviškės geros moters dėka gavo pasą ir buvo priregistruota Vidiškiuose.

Tituluota šeimininkė

Per šešerius gyvenimo metus Vidiškiuose klebono mama savo pagalbininkę ne vien „auklėjo“ savo patarimais, bet taip pat joje pamatė sąžiningą, darbščią ir pareigingą asmenybę. Todėl, vos persikėlus gyventi į Ariogalą, klebono šeimininkės titulą ji visiškai patikėjo „pabėgėlei“ iš Šaukoto parapijos. Po kelerių metų klebono mama labai prašė šeimininkės niekada nepalikti jos sūnaus kunigo.

Tituluotoji klebono šeimininkė suprato padidėjusią atsakomybę už visus klebonijos darbus, tačiau naujos pareigos jos negąsdino, nes metai, praleisti Vidiškių klebonijoje, buvo gera mokykla. Juk Vidiškiuose dar buvo nemažas ūkis, o ūkio darbai jai pažįstami nuo vaikystės. Prisimena, kad karvutę pamelžti išmoko būdama aštuonerių; tuomet vienam karvės speniui apkabinti reikėdavo abiejų jos kumštelių. Ariogaloje nebuvo nei klebonijos, nei ūkio.

Klebono šeimininkės triūsas virtuvėje tebuvo tik maža darbų dalis. Jai rūpėjo parapijos ir bažnyčios reikalai. Šeimininkė prisimena, kaip, klebonui su darbininkais remontuojant per karą apgadintą bažnyčios bokštą, iki pietų pertraukos baigėsi žvyras. Remontininkams bepietaujant, ji sugebėjo iš žmonių pasiskolinti vežimą su arkliu, nuvažiuoti į karjerą, prikasti žvyro ir jį parvežti prie bažnyčios. Remonto darbai nesustojo.

Savaip įdomi buvo ir klebonijos statyba. Kadangi Ariogaloje klebonijos nebuvo (per karą nesudegusioje klebonijoje buvo įsikūrusi ligoninė), tai po trejų metų klebonas ėmė rūpintis, kad ji būtų pastatyta. Tuomet Ariogala buvo rajono centras. Kai miesto valdžia šiai statybai paskyrė žemės sklypą, klebonas su zakristijonu iškasė pamatams griovius ir išbetonavo. Tik tada valdžia tesuprato kad klebonija stovės ganėtinai arti prie tardytojo namų, ir statybą uždraudė. Paskyrus kitą sklypą – užprotestavo būsimasis kaimynas, esą taip sumažėsiąs jo daržas. Paskui statybai žemę gavo toliau nuo gyvenamųjų namų. Šįsyk klebonas rajono pakraštyje nupirko nebaigtą statyti medinį namą, parvežė jį į Ariogalą, pastatė ant akmenų ir tik tada ėmė rūpintis pamatais, stogu ir vidaus įrengimu. Sako, kad, pradėjus dengti stogą, apie būsimą kleboniją pradėjo sukinėtis kažkokie tikrintojai, tačiau stogdengių budrumas padėjo išvengti susitikimo su jais.

Naujoje klebonijoje klebono šeimyna gyveno šešerius metus. Iš abiejų klebonijos šonų namelius pasistatė labai geri kaimynai ir prie visų trijų namų vasarą žydėdavo tokios pačios gėlės. 1962 metais, sovietų valdžiai pareikalavus, klebonas buvo iškeltas į Veliuoną. Po ketverių metų vyskupas jį paskyrė Raseinių dekanato vicedekanu.

Klebono šeimininkei darbų klebonijoje netrūko, bet, norėdama nuo jų kiek atsipūsti, darbavosi labai apleistame klebonijos sode. Jame ir klebono rankos labai pravertė. Šeimininkė negalėjo ramiai žiūrėti ir į netoli klebonijos buvusį niekam nereikalingą žemės sklypelį. Todėl iškirto jame augančius krūmus, išnaikino piktžoles ir pavertė jį daržovių lysvėmis. Per septynerius metus klebonijos aplinką ji labai pakeitė: pasodino daug gėlių, taką, vedusį nuo klebonijos iki bažnyčios, iš abiejų pusių apsodino įvairiaspalviais skiepytais jurginais. Ne vienas praeivis sustojęs pasigrožėdavo šeimininkės išpuoselėta klebonijos aplinka, pagirdavo jos triūsą.

1969 metais kun. A.Danylą vyskupas išsiuntė į Aukštaitiją ir paskyrė Ukmergės dekanu. Po šešiolikos metų iškėlė į Šėtą ir paskyrė Kėdainių dekanu. Šias pareigas kunigas ėjo iki 1994 metų.

1999 metais monsinjoras Petras Meilus nekrologe rašė: „Kunigas Antanas Danyla (1915- 1941-1999) mylėjo knygą, labai domėjosi Lietuvos istorija, studijavo gamtą, augalus, paukščius, įvairias žoles. Žavėjosi menu ir ne sau kaupė meno kūrinius, o stengėsi jais puošti bažnyčias. Kunigas buvo taikus, tylus, kantrus, pamaldus, kūdikiškos dvasios. Uoliai ėjo pareigas iki mirties 1999 m. kovo 30 d. Palaidotas Šėtos bažnyčios šventoriuje“.

Dabar šeimininkė gyvena Kaune, nuosavame būste, kartu su savo prisiminimais. Kartais paima į rankas „Katalikų žinyną“ ir jai pasidaro graudu – kiek mažai jame teranda pažįstamų kunigų pavardžių. Netgi tų, kurie, būdami klierikais, atostogas leisdavo Ukmergės klebonijoje. Klebonas juos mokydavo giedoti, ji motiniškus patarimus jiems dalijo, o klierikai, sugužėję į virtuvę, padėdavo ruošti pietus padidėjusiai šeimynai.

Prisimena kunigą altaristą, kuris, radęs išmestą rožių krūmą, parsinešęs su didele meile jį pasodino, rūpestingai prižiūrėjo, atgaivino. Arba kartą po pietų paprašė šeimininkę nueiti į daržą ir pažiūrėti, kaip jis (niekieno neprašytas) iki pietų nuravėjo morkų lysvę...

Todėl už visus tuos, kuriuos gerai pažinojo ir kurie jau išėjo pas Viešpatį, kasdieną kalba rožinį. Ant kiekvieno karoliuko pamini tik vieno kunigo vardą, sukalba „Amžinąjį atilsį“ ir „Sveika Marija“. Kai baigiasi penkiasdešimt karoliukų, o vardai dar ne visi paminėti, rožinio karoliukus jos pirštai skaičiuoja toliau...

Už kunigą A.Danylą, savo geradarį, kasdien daug meldžiasi, dažnai aplanko jo kapą Šėtoje. Dar yra kunigų, menančių savo viešnages pas garbųjį dekaną, o kartu ir klebono šeimininkę, kuri svetingai priimdavo kiekvieną atvykstantį į kleboniją.

(Red. past.: šeimininkės prašymu nespausdiname jos vardo, pavardės ir nuotraukos.)

© 2006 „XXI amžius“