|
Nutilo senojo meistro kanklės
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Juozas Lašas savo 90-mečio
minėjime Svėdasų kultūros
namuose 2002 metų sausį
|
Jūsų rankų pagaminti devyni šimtai kanklių
tai ne tik muzikos instrumentai. Tai ir mūsų tautinės kultūros
tąsa bei sąžiningos tarnystės tautos tradicijoms pavyzdys, rodomas
ne vienai žmonių kartai, - taip rašė savo sveikinime šalies prezidentas
Valdas Adamkus 2002-ųjų pradžioje garbingą devyniasdešimtmetį pažymėjusiam
garsiam kanklių meistrui Juozui Lašui iš Anykščių rajono Svėdasų
seniūnijos Savičiūnų kaimo.
Kanklių meistras galėjo didžiuotis ir garbingu
apdovanojimu Prezidentūroje šalies vadovas V.Adamkus jam įteikė
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalį.
Sausį jis būtų šventęs 94-ąjį gimtadienį. Deja,
kanklių meistro gyvybės siūlas nutrūko pernai, lapkričio 8-ąją.
Velionis buvo pašarvotas Svėdasų kultūros namuose tuose pačiuose,
kur iškilmingai buvo paminėtas jo 90-metis, kur skambėjo kanklių
muzikos garsai, kur tiek gražių atsiliepimų buvo pasakyta. Atsisveikinant
su meistru, irgi girdėjosi kanklių muzika. Tuo pasirūpino užpalietė
Asta Motuzienė, subūrusi Pasagėlės kanklininkių ansamblį.
1991-aisiais pedagogės A.Motuzienės suburtas Užpalių
kultūros namų kanklininkių ansamblis Pasagėlė kankliavo tik J.Lašo
pagamintomis kanklėmis. Meistras ne kartą dalyvavo užpalėnų renginiuose,
kanklininkių stovyklose, nuoširdžiai bendraudavo su Pasagėlės
kolektyvo vadove bei muzikantėmis. Jis netgi sakydavo: Mano siela
Užpaliuose, o kūnas Svėdasuose. Užpalėnai gražiai paminėjo kanklių
meistro 90-metį, Pasagėlė grojo per jubiliejaus minėjimą ir Svėdasuose.
Kai J.Lašas buvo palydimas į paskutiniąją kelionę vėl jį lydėjo
šio kolektyvo kanklininkių atliekamos melodijos, kurios gražiai
derėjo prie giesmių ir maldų. Kalbėjusi prie kapo Pasagėlės vadovė
A.Motuzienė ištarė ir priesaką, jog kanklių aidas šiuose kraštuose
nenutils ir jų garsai vis primins darbštųjį meistrą.
Gražų amželį nugyvenęs, paleidęs į gyvenimą apie
devynis šimtus kanklių savamokslis meistras amžinojo poilsio atgulė
Svėdasų kapinėse netoli Alaušo ežero, šalia savo žmonos.
Liko tuščia jo trobelė Savičiūnų kaime, liko nutilusios
kanklės, liko nuotraukos, spaudoje skelbtų rašinių apie šį žmogų
kopijos Svėdasų krašto muziejuje, liko gražūs prisiminimai apie
kanklių meistrą jį pažinojusių žmonių širdyse. J.Lašo kanklės paplito
po visą Lietuvą, jomis groja įvairūs kolektyvai, muzikantai. Kaip
suvenyrus šiuos muzikos instrumentus vežė išeivijos lietuviai į
užsienį, dovanojo atvykusiems paviešėti tautiečiams artimieji, tad
meistro darbų yra ir JAV, Australijoje, Anglijoje bei kitose šalyse.
Nuo pat mažų dienų J.Lašą persekiojo sunkūs išbandymai.
Tėvelis mirė, kai Juozukui buvo vos ketveri, motulės neteko sulaukęs
vienuoliktojo gimtadienio. Tetos globojamas Juozukas pradžios mokslus
išėjo Salų miestelyje, Rokiškio krašte. Mokėsi ilgai, nes galėjo
prie knygų sėsti tik žiemomis, o šiaip visą laiką tekdavo piemenauti
- pardavinėti savo vasaras. Piemenaudamas jis meistravo įvairius
niekučius, šį bei tą drožinėdavo. Medžio darbai jį traukė, tad paaugęs
kartu su broliu vertėsi staliaus amatu.
Kanklėmis Juozas susidomėjo 1930 metais, kai Trimito
žurnale perskaitė trumpus patarimus, kaip pačiam pasigaminti paprastas
kankles. Tuos patarimus jis išsikirpo ir saugojo namuose ilgus dešimtmečius.
O 1932 metais į Svėdasus buvo paskirtas dirbti kunigas Jonas Kraniauskas,
kuris atsivežė iš Krekenavos garsaus vietinio meistro Stasio Rudžio
darytas kankles. Vos išvydęs šį instrumentą, J.Lašas nusprendė žūtbūt
pasigaminti panašias kankles. Pirmas blynas neprisvilo kanklės
pavyko. Taip Savičiūnų kaimo gyventojas pagamino keletą instrumentų.
1934-aisiais Užpaliuose vykusioje žemės ūkio ir amatų darbų parodoje
J.Lašo kanklės buvo įvertintos premija ir tai paskatino meistrą
dirbti toliau. 1935 metais Svėdasuose vargonininkas Petras Vinkšnelis
organizavo kanklininkių orkestrėlį, jame vienuolika merginų jau
kankliavo Juozo darytomis kanklėmis. Kanklininkės linksmindavo susirinkusius
pavasarininkų kongresėlio narius, koncertuodavo parapijos salėje,
gegužinėse. Sovietinė okupacija užgesino šį kultūros židinį, nes
tuo metu žmonėms jau ne kanklių muzika rūpėjo. O ir dabar Svėdasuose
kanklėmis niekas nebegroja.
Prieškariu kankliuodavo ir vyrai; noriai pirko
šį instrumentą inteligentai, studentai. Ir paprasti sodiečiai norėdavo
turėti kankles. Iš J.Lašo po keletą instrumentų tuomet nusipirko
Rokiškio gimnazija, Antalieptės ir Salų žemės ūkio mokyklos, Vilkaviškio
muzikantai, Utenos našlaičių namai, Panevėžio, Šiaulių, Kauno ir
kitų miestų gyventojai. Bet karas, pokario suirutės sumažino žmonių
domėjimąsi kanklėmis, ne tas rūpėjo ir jų meistrui. Kolūkių metais
J.Lašas, kaip ir visi sodiečiai, turėjo lenkti nugarą ir pusvelčiui
prakaituoti nuo aušros iki sutemos. Ir labai džiaugdavosi, kai rasdavo
laisvesnio laiko kanklėms meistrauti tai buvo jo sielos atgaiva,
geriausias poilsis. Tuomet vėl pasipylė užsakymai, nes kanklių reikėjo.
Juozo darytomis kanklėmis daug kas puošė kambarių sienas. Tautiečiams
kanklės buvo pati geriausia dovana vykstant į užsienį: J.Lašas dirbo
įtemptai, padarė daug kanklių. Nors ne visiems kolūkio vadovams
jo pomėgis patiko jis sulaukdavo ir priekaištų, ir pajuokos žodžių.
Tačiau kanklių meistras dėl to per daug neišgyvendavo ir savo pomėgiui
skirdavo kuo daugiau laiko.
J.Lašas įsirengė namuose dirbtuvėlę, kurioje laikė
instrumentus ir paruoštus būsimosioms kanklėms reikalingus medžio
gabalus, įvairias detales. Jis pats paruošdavo instrumento korpusą
šonus, dugną iš klevo, ąžuolo, uosio ar obels, o kanklių viršui
visuomet naudodavo tankmėje augusios eglės medieną. Rūpestingai
sumontuodavo, suderindavo stygas. Jų būdavo net 33 šešiolika dvigubų
ir viena stora bosinė. Juozas savo kankles puošdavo lietuviškais
tautiniais ornamentais, nepamiršdavo nupiešti Geležinio vilko, Gedimino
pilies ar kitokių simbolių. Meistras visuomet pabrėždavo, jog kanklės
yra sudėtingas instrumentas ir jį reikia gaminti labai kruopščiai,
kad kanklės ilgai ir patikimai tarnautų, džiugintų visų širdis savo
melodijomis. Daug dešimtmečių J.Lašas pildė specialų žurnalą, kuriame
rūpestingai surašydavo, kada ir kas iš jo kankles nupirko, kada
ir kam instrumentą jis padovanojo.
Meistras mėgo tvarką, dirbo kokybiškai, niekuomet
nerūkė ir negėrė svaigalų. Sakydavo, kad rūkalai ir degtinė ar vynas
yra velnių pramanas. Piktindavosi, kad per radiją, televiziją
vis rečiau skamba liaudiškos melodijos, kanklės, o atliekama nežinia
kokia muzika.
Didžiausia mano svajonė kad kanklės skambėtų,
o ne kabotų ant sienos, - tvirtino šių eilučių autoriui jau garbaus
amžiaus sulaukęs kanklių meistras. Jis džiaugėsi, kad Lietuvoje
atkūrus nepriklausomybę labai padaugėjo užsakymų, žmonės vėl pradėjo
plūsti į jo trobelę. Deja, jo jėgos jau seko, nedaug ką galėjo ir
padaryti. Akys nusilpo, sveikata nebe ta. O ir medžiagų nelengva
gauti. Nors parduotuvėse visko pilna, tačiau ko reikia kanklėms
nenusipirksi, viską tenka pačiam daryti. Meistras teigė, kad jis
mielai pamokytų, jei tik kas nors norėtų išmokti meistrauti kankles,
perduotų savo patirtį. Tačiau ir pats abejojo, ar tokių atsiras.
Jaunimui nebe tas rūpi.
Gilios senatvės sulaukęs J.Lašas gyveno vienui
vienas. Pas dukras keltis į miestą jis kategoriškai atsisakė, teigė,
kad čia gimė, čia ir gyvenimo saulėlydžio sulauks. Nebelaikė gyvulių,
nebedirbo žemės. Pasak senolio, pigiau gatavą prekę ar produktą
nusipirkti, nei žemę dirbti, techniką samdyti.
Retkarčiais senukas pavartydavo nuotraukų albumus,
pasiskaitydavo spaudos publikacijų apie jį ir jo kankles, pasiklausydavo
radijo. Išeidavo pasižmonėti pas kaimynus, nueidavo iki parduotuvės.
O kai būdavo geresnė nuotaika nusikabindavo savo darbo kankles
nuo sienos ir skambindavo, skambindavo. Iki užsimiršimo
Autoriaus nuotrauka
© 2006 XXI amžius
|
