„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. lapkričio 17 d., Nr. 4 (19)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dievdirbiai

Justinas ADOMAITIS

Liudmila ir du Povilai Malinauskai
pavėsinėje prie namelio

Povilo Malinausko jaunesniojo
sukurtas „Voras“
Kryžius su šv. Jonu Nepomuku
ir šv. Kazimieru
Malinauskų buto svetainėje
Povilo Malinausko darbas
Čiobiškio bažnyčios šventoriuje
Povilas Malinauskas savo išvaizda
primena senovės lietuvių vaidilą

Čiobiškyje gyvenantys Povilas ir Liudmila Malinauskai bei jų sūnūs Povilas ir Andrius – Lietuvoje garsėjanti medžio drožėjų ir menininkų šeima. Skirtingai nuo kitų mūsų tautodailininkų, savo dirbiniais neretai propaguojančių pagonybę, Malinauskai skulptūrose atspindi krikščioniškąją tradiciją, kuriai būdingas ir senasis lietuvių katalikų, ir jų kaimynų rusų stačiatikių religinis koloritas.

Totoriškių kaime netoli Žirnajų ežero (Širvintų r.) gimęs P.Malinauskas ir iš Vilniaus krašto kilusi jo žmona Liudmila po aukštųjų pedagogikos studijų susitiko Gelvonų vidurinėje mokykloje. Povilas vaikus mokė biologijos, Liudmila – rusų kalbos. Vėliau Malinauskai atsikėlė į Čiobiškį, tęsė pedagoginį darbą specialiojoje mokykloje-internate.

Dirbdamas mokytoju P.Malinauskas pradėjo drožinėti. Pirmasis darbas – dovanų žmonai išraižyta lietuviška prieverpstė. Pajutęs, kad jo klauso ir kaltas, ir drožtukas ar peilis, P.Malinauskas laisvalaikį ir netrumpas pedagogo atostogas pradėjo skirti medžio rankdarbiams. Ruošinių prisirinkdavo lankydamasis miške arba perkratydamas būstui šildyti atvežtas malkas. Dirbiniams tiko minkštas liepos, drebulės medis. Vėliau atėjo eilė įnoringam ąžuolui. Pirmosios P.Malinausko medžio darbų parodos surengtos Čiobiškyje ir Širvintose 1986 metais. Žiūrovų teismui autorius pateikė suvenyrines dėžutes, prieverpstes, senovinių lietuvių buities rykų meniškas kopijas ir pan. Tais pačiais metais P.Malinauskui buvo suteiktas tautodailininko vardas.

Amatų dienos, kūrybiniai seminarai, personalinės parodos tautodailininką panardino į senosios lietuvių kryždirbystės ir dievdirbystės studijas. Pirmoji menininko kūrinių žiūrovė ir vertintoja – žmona Liudmila. Vėliau ji prisipažins, jog vaikystėje pati mėgusi berniokiškus pramanus, padėjusi tėvui meistrauti, tašyti ar drožinėti medį.

Atgimimo metai gaivia versme plūstelėjo ir į Malinauskų kūrybines dirbtuves. Meniški kryžiai 1989 metais sukurti ir pašventinti Labanore (prie bažnyčios ir miške, kunigo nužudymo vietoje), Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje, Kauno VI forte, vietoje buvusio sovietinio tanko, prie Kauno klinikų „Negimusiems kūdikiams atminti“, Kryžių kalne netoli Šiaulių. P.Malinausko skaičiavimais, per keliolika metų jis sukūrė 44 kryžius, 15 koplytstulpių ir 30 monumentalių medžio skulptūrų.

„Kiekvienas medžio darbas turi savo tikslą, prasmę ir vietą, yra pageidaujamas žmonių”, – sako P.Malinauskas. Pasak menininko, skausmą, netektį dažniausiai norima įprasminti kryžiaus ženklu, datas, įvykius – koplytstulpiu, stogastulpiu ar medžio skulptūra. Pirmąjį paminklinį koplytstulpį P.Malinauskas 1989 metais sukūrė prie Kaišiadorių vyskupijos kurijos, antrasis – beveik devynių metrų ąžuolo darbas – pastatytas Raganų kalne Juodkrantėje. Vėliau rikiavosi drožiniai Žalgirio parke netoli Kauno–Klaipėdos automagistralės, prie Čiobiškio bažnyčios, Kuršėnuose, Alytuje, Varėnoje, Vilniuje.

Nemažai skulptūrų sukurta miškininkams kaip padėka už tautodailininkų stovykloms, plenerams padovanotus medžių ruošinius. Jau kelerius metus P.Malinauskas kuria savo skulptūrų parką Čiobiškyje, šalia namelio, kurį nusipirko kūrybinei studijai. Šalia esantis šlaitas lyg tyčia pritaikytas meno reikmėms. Beveik pusšimtis didesnių ar mažesnių skulptūrų vilioja prašalaičio akį, kviečia užeiti. „Malinauskų taku“ pavadintame parke dirba visi keturi šeimos nariai. „Mažylis“ Andrius atlieka staliaus darbus, iš malkoms skirtų rąstų nuopjovų, vadinamųjų „gaubtinių“, meistrauja parodoms skirtą namelį, vyresnėlis Povilas drožia „pasaulietiškus“ suvenyrus. Kai L.Malinauskienė daro suvenyrus, kartais panaudoja... vienoje poliklinikoje nurašytą odontologo grąžtą, o kai kuriuos suvenyrams skirtus medienos ruošinius net virina puode.

„Malinauskų tako“ ekspozicija užima beveik 20 arų sklypą. Pirmiausiai žiūrovą pasitinka kryžius su dviem lietuviams brangiais šventaisiais: šv. Kazimieru ir šv. Jonu Nepomuku. Toliau yra ir rūpintojėlių, ir lietuvių pasakų herojų, ir lankytojų pramogoms skirtų medžio kompozicijų. Ypač sumaniai „įrėminta“ bala šalia namelio. Joje auga vandens lelijos, plaukioja tikros raudonžuvės ir netikros medinės antys. Aplinkui balą įrengtas meniškas tiltelis su miniatiūrinėmis koplytėlėmis ir krūmuose pakibusiu gigantišku voru. Visa tai – Povilo jaunesniojo kūryba. Malinauskų herbas – jau Andriaus sumanytas.

Atradimai laukia namelyje – parodų galerijoje. Į akį krenta šventųjų paveikslai, kuriems P.Malinauskas sukūrė „aprangą“, panašią į Aušros Vartų Dievo Motinos. Daugelyje Lietuvos bažnyčių paveikslai slepiami po kalinėto metalo apdaru, o P.Malinausko – po drožinėto medžio. L.Malinauskienė namuose saugo kelių šimtų metų senumo medinę ikoną su metalo apvadu, kuria jos motina prieš ketvirtį amžiaus laimino jaunuosius Liudmilą ir Povilą. Tikra meno galerija įrengta ir Malinauskų bute, esančiame už penkių minučių kelio nuo skulptūrų parko. Jame P.Malinauskas saugo ir ąžuolo skiedrą su Antrojo pasaulinio karo paliktomis švino kulkomis. Medis augęs Kauno rajono miške.

Malinauskai kuria skulptūras ir suvenyrus ne tik parduoti, bet ir savo ir kaimynų gyvenamajai aplinkai papuošti. Jie tiki ugdomąja meno galia. Dirbdami specialiojoje mokykloje, tautodailininkai patyrė, jog nuo mažumės reikia žadinti vaiko kūrybines galias, gebėjimus, skatinti jo raišką.

Visoje Lietuvoje – nuo Rokiškio iki Rudnios ir nuo Juodkrantės iki Šalčininkų – pastatyta daug P.Malinausko sukurtų skulptūrų. Jos kviečia prieiti, perskaityti medžio kūriniuose paslėptą mintį, pasidalyti ja su kaimynais, draugais, artimaisiais.

Čiobiškis, Širvintų rajonas

Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija