„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. lapkričio 17 d., Nr. 4 (19)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Dievdirbiai

Justinas ADOMAITIS

Liudmila ir du Povilai Malinauskai
pavėsinėje prie namelio

Čiobiškyje gyvenantys Povilas ir Liudmila Malinauskai bei jų sūnūs Povilas ir Andrius – Lietuvoje garsėjanti medžio drožėjų ir menininkų šeima. Skirtingai nuo kitų mūsų tautodailininkų, savo dirbiniais neretai propaguojančių pagonybę, Malinauskai skulptūrose atspindi krikščioniškąją tradiciją, kuriai būdingas ir senasis lietuvių katalikų, ir jų kaimynų rusų stačiatikių religinis koloritas.


Į užtarnautą poilsį išėjusi pedagogė nenuobodžiauja

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė
kupina naujų sumanymų
Autorės nuotrauka

Šis ruduo – penkiasdešimtasis, kai pedagogė Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė įleidusi šaknis į Širvintų rajono Gelvonų miestelį. Pensininkė 46 metus paskyrė pedagoginiam darbui. Išėjusi į užtarnautą poilsį, moteris nenuobodžiauja: kaupia savo pradėtų istorinių darbų archyvą, įgyvendina naujus sumanymus, nuolat bendrauja su savo buvusiais mokiniais, kolegomis. G.Andriūnaitė-Pilipavičienė pabrėžia, kad mokytojas yra kūrėjas ir nuolat privalo kurti.


Birželio sukilimo dalyvis tiki šviesia ateitimi

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Stasė ir Jurgis Kuzmickai –
gerbiami palangiškiai

Laiminga diena pabendravus su nemeluotai nuoširdžiu žmogumi, nė sekundėlei (!) jaunystės ir tėvelių idealų neišsižadėjusiu, didelės pagarbos vertu sąžiningu ir darbščiu lietuviu.

Toks yra palangiškis, nė vienerių rytmetinių šv. Mišių šimtmečio sukaktuves 2007-aisiais minėsiančioje bažnyčioje nepraleidžiantis, Aukštaitijoje gimęs, o nuo 1954 metų prie Baltijos, Palangoje, su gražia šeima gyvenantis Jurgis Kuzmickas. Jį kitąmet, balandžio 19-ąją, sveikinsime garbingo 90-mečio proga. O aš neatsižaviu, – ir ne tik aš! – Birželio sukilimo dalyvio jaunatviška energija, optimizmu, išmintimi, nes ir spalio 20-ąją J.Kuzmicko numylėtame ir kruopščiai tvarkomame balandžių „kotedžėlyje“ pusdienį šnektelėjus nesyk spingtelėjo išdykėliška mintelė: „Gal ir sensta veidrodžiai, tik ne J.Kuzmickas, – ačiū Viešpačiui!..“


Kiekviena diena – tai slapta istorija

Alvyra Grėbliūnienė

Monika Žalkauskaitė – tikinti,
mylinti Dievą moteris

Parduotos vasaros. Tokios buvo ne tik Juozo Baltušio romane aprašytos. Jos ir ne vieno anais laikais gyvenusio žmogaus išbraidytos, širdimi išnešiotos. Apie jas prisimena ir Kapčiamiestyje, ant ,,Žalio kalno“ gyvenanti Monika Žalkauskaitė. Bet ji nesiskundžia, o porina: ,,Visas mano gyvenimas – parduotos vasaros. Tik kaip pragyvenau, taip gerai. Visada visko užteko. O dabar žmonės išpaikinti. Jie nenori dirbti, tik nori gerai gyventi“. Gražia dzūkiška šnekta priduria: ,,Dar cik rėkia... O man gerai tep, kap yra...“


Išgelbėjo Dievo meilė ir atgaila

Benjaminas ŽULYS

Milicijos karininkas

Šis inteligentiškos išvaizdos, lengvos eigasties pagyvenęs vyriškis kiekvieną sekmadienį ar kitą katalikiškos šventės dieną, dar gerokai prieš prasidedant šv. Mišioms, peržengia Kauno Arkikatedros Bazilikos arba Šv. Gertrūdos bažnyčios slenkstį. Čia susikaupia, meldžiasi, savo mintis kreipdamas į Aukščiausiąjį, į Jo meilę, kurią jis ne kartą yra patyręs, kuria, kaip pats sako, yra apdovanotas. Todėl jo maldos – tai padėka ir atsakas į tas dovanas, kurios lydi jo netrumpą gyvenimo kelią. Nors būtų karščiausia vasaros diena, jis į bažnyčią visuomet ateina apsivilkęs puošniu kostiumu, šviesiais marškiniais, kaklaraiščiu. „Todėl, kad einu į šventovę“, – trumpai pasako jis. Tai ne poza ar pasigyrimas, o natūrali dvasinė būsena, susiklosčiusi per ne vienerius metus, per daugybę fizinių kančių, nemažai dvasinių išgyvenimų.


Motina ir sūnus

Šis pasakojimas apie meilę. Šventą, amžiną ir abipusę. Motinos ir sūnaus.

Šiluva. Netoli šventos vietos – koplyčios gyveno Jono ir Paulinos Pociliauskų šeima. Vaikų jie neturėjo.

1934 m. gegužės 20-osios ankstų Sekminių rytą jie ant laiptelių rado paliktą ryšulėlį, kuriame buvo labai žaizdotas ir silpnas vaikelis. Įsūnijo. Tėvelio vardu pavadino. Gydė, rūpinosi ir apgaubė stipria motiniška meile. Po daugelio metų Paulina prisimins, kad tik pasiaukojimas ir ašaros išgelbėjo sūnų: „Ašarose maudžiau“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija