Į užtarnautą poilsį išėjusi pedagogė nenuobodžiauja

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė kupina naujų sumanymų Autorės nuotrauka

Šis ruduo – penkiasdešimtasis, kai pedagogė Genovaitė Andriūnaitė-Pilipavičienė įleidusi šaknis į Širvintų rajono Gelvonų miestelį. Pensininkė 46 metus paskyrė pedagoginiam darbui. Išėjusi į užtarnautą poilsį, moteris nenuobodžiauja: kaupia savo pradėtų istorinių darbų archyvą, įgyvendina naujus sumanymus, nuolat bendrauja su savo buvusiais mokiniais, kolegomis. G.Andriūnaitė-Pilipavičienė pabrėžia, kad mokytojas yra kūrėjas ir nuolat privalo kurti.

Prisimena pirmąją mokytoją

G.Pilipavičienė su šypsena ir pagarba pasakoja apie savo pirmąją mokytoją Oną Dailidėnienę, kuri gyvena Ukmergėje. „Labai mylėjome savo mokytoją. Ir nors ji gyveno už dviejų kilometrų nuo mūsų mokyklėlės, mes iš Pagirių kasdien lėkdavome jos pasitikti. Nesvarbu, ar lijo, ar siautė pūgos, mes nešdavome jos rankinuką, sąsiuvinius. Išsivoliodavome sniege iki kaklo ir spindinčiomis akimis lėkdavome. Ilgai stovėdavau dulkėtame kaimo kelyje, žiūrėdavau ir džiaugdavausi, kad turiu tokią nuostabią mokytoją“, – prisiminimais dalijosi Genovaitė.

Ji gerai prisimena ir mokyklines šventes, kai su bendraklasiais šokdavo, rengdavo vaidinimus, apsitaisę suknelėmis iš gofruoto popieriaus. Ne drabužių puošnumas buvo svarbiausia, bet žmogiškos vertybės. Genovaitė išsaugojusi ir tų laikų nuotraukas. Moteris sako, jog mokytojų reiklumas, profesinės žinios ir bendravimas su vaikais ją nuolat žavėjo. Neatsitiktinai ir ji pati pasirinko šį kelią.

Nestojo į partiją

G.Andriūnaitė-Pilipavičienė prisipažįsta, kad visą gyvenimą buvo raginama stoti į komjaunimą, partiją. Ji labai gerai mokėsi, todėl ją nuolat kalbino papildyti komjaunuolių gretas. Bet ji tvirtai laikėsi savo pažiūrų. Baigė Ukmergės rajono Pagirių progimnaziją, tada mokslus tęsė Ukmergės Vlado Šlaito pedagoginėje mokykloje. Šią mokyklą baigė raudonu diplomu ir be stojamųjų egzaminų pateko į Vilniaus pedagoginį institutą. Tuo metu, kai komisija skirstė mokinius, auklėtoja įspėjo, kad Genovaitei tikriausiai nebus leidžiama studijuoti, nes ji – ne komjaunuolė. „Ko jūs bijote ją išleisti? Ar kad ten nėra komjaunimo organizacijos, ar kad ten neįstos? Svarbu, kad mergina labai gerai mokosi, tegu studijuoja toliau“, – prisimena komjaunimo sekretoriaus pasakytus žodžius G.Andriūnaitė-Pilipavičienė.

Jauna, diplomuota lietuvių kalbos ir psichologijos specialistė mokslus baigė būtent tuo metu, kai Lietuvoje buvo uždaromos pedagoginės mokyklos. Likusias pedagogines mokyklas buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ji buvo paskirta dirbti į Širvintų rajoną, Gelvonų vidurinę mokyklą.

Nepakilo karjeros laiptais

Jauna, energinga specialistė kaimo mokykloje dėstė psichologiją, vadovavo psichologų draugijai. Čia ji sukūrė šeimą, susilaukė pirmagimės dukrelės. Tuo metu G.Pilipavičienė gavo itin viliojantį pasiūlymą – dirbti Vilniaus psichologijos institute mokslinį darbą. Viską nuodugniai apsvarsčiusi, jauna mama visgi pasirinko kaimo mokytojos kelią. Čia, Gelvonų vidurinėje mokykloje, ji dirbo direktoriaus pavaduotoja, popamokinio darbo organizatore, vadovavo profsąjungos organizacijai.

G.Pilipavičienė prisipažįsta, jog buvo nepartinė, todėl negalėjo kilti karjeros laiptais. „Niekas manęs neprivertė stoti į partiją. Nenorėjau aš tos politikos. Teko atsisakyti ir pavaduotojos pareigų, kurias dirbau aštuoniolika metų. Likau eiline lietuvių kalbos mokytoja. Kartą, kai mane primygtinai kalbino stoti į partiją, aš atsakiau, jog mano uošvis Sibire žuvo, uošvio teta – Argentinoje, tėvelis buvo savanoris ir su bolševikais kariavo. Tokio atsakymo pakako, kad manęs daugiau nekalbintų“, – prisimena moteris.

Geriausi vertintojai – mokiniai

G.Pilipavičienės darbas įvertintas įvairiais padėkos raštais: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, Seimo, Širvintų rajono savivaldybės Švietimo skyriaus, Tėvynės sąjungos narių, „Caritas“ ir kitų organizacijų. Kai ji vedė paskutinę lietuvių kalbos pamoką Gelvonų vidurinėje mokykloje, ją nustebino mokiniai. „Mokinukai man įteikė padėką ir perskaitė labai gražius žodžius. Ši padėka man yra labai brangi. Manau, kad ne direktorius, ne pavaduotojai, o vaikai yra geriausi darbo vertintojai. Jie iki šiolei manęs nepamiršta, lanko; tai man labai smagu. Mokytojų dienos proga visuomet aplanko ir pasveikina buvę kolegos“, – džiaugiasi moteris.

G.Pilipavičienė pedagoginį darbą dirbo su ugnele. Todėl ir šiandien už tą kruopštų darbą dėkoja jos buvę mokiniai. Neseniai ją aplankė viena auklėtinė, atvežė lauktuvių iš tolimos Japonijos.

Nelieka nuošalyje

Pilipavičių šeimoje – šeši pedagogai. Šį nelengvą kelią pasirinko dukra, sūnus, dvi marčios ir žentas. Vienas sūnus susižavėjo staliaus baldininko darbu ir taip pratęsė šviesaus atminimo tėvelio pradėtus darbus.

„Jaunimui ypač reikia skiepyti dvasingumą, meilę savo tėvynei, tėvams, papročiams. Turime savo tėvynę pakelti aukščiau, būti patriotais. Norisi, kad vaikai labiau domėtųsi istorija, savo tautos praeitimi, neliktų nuošalyje. Labai išgyvenu dėl vaikų abejingumo. Man ne tas pats, kaip vaikai elgiasi, ne tas pats, kaip atrodo kapai, bažnyčia, mokykla. Visuomet išdrįstu pasakyti pastabą tam vaikui, kuris blogai elgiasi, įspėju, sustabdau. Aš nebijau…“ – kalbėjo pedagogė.

Gyva miestelio istorija

Mokytoja G.Pilipavičienė dešimt metų kruopščiai rinko ir rašė Gelvonų miestelio istoriją. Į segtuvą susegti lapai: vieni rašyti ranka, kiti – kompiuteriu. Čia pat ir nuotraukos, įvairūs straipsniai, publikacijos. Pirmame skyriuje – Gelvonų seniūnijos istorijos apžvalga, legenda apie miestelį, bažnyčios istorija, parapijiečių statistika, buvę miestelio gyventojai žydai, išnykę kaimeliai, vienkiemiai.

Antrame skyriuje paminėti šioje parapijoje dirbę ar bent kiek savo darbais prisidėję prie šios parapijos gerovės kunigai. Mokytoja džiaugiasi, kad du jos buvę mokiniai tapo kunigais. Tai Rimvydas Jurkevičius ir Valdas Beleckas. Jiems mokytoja sudarė klausimyną ir renka visą informaciją apie jų nuveiktus darbus. Trečiame skyriuje – visa medžiaga apie Gelvonų parapijos bažnyčią, koplyčias, paminklus.

Širdžiai mieli darbai

Mokytoja G.Pilipavičienė pamena kursus, kurie vyko prieš pat politines permainas. „Dar nebuvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, o dėstytojai su ašaromis akyse pasakojo apie naujoves, lietuvių literatūros integraciją, tautinę kalbą, himną. Dainavome lietuviškas dainas: „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, „Aš pasėjau ąžuolą“ ir kitas. Buvo ir baisu, ir įdomu“, – sakė pedagogė.

Grįžusi į Gelvonus, G.Pilipavičienė mokykloje prikėlė lietuvišką dvasią, išleido religinį kalendorių, organizavo religines ir tautines šventes. Ji ėmė rinkti partizanų ir tremtinių atsiminimus, su entuziazmu dėstė tremtinių literatūrą. Jos iniciatyva miestelyje buvo įkurtas „Caritas“, sutvarkyti savanorių kapai, pastatytas kryžius, organizuojamos įvairios ekskursijos. Sielai atgaivos suteikė gerų darbų projektas, kurį organizavo Vilniaus arkivyskupija.

G.Pilipavičienė taip pat rašo atsiminimus apie praūžusį frontą Pagiriuose, Tulpiakiemyje. Šiais surinktais istorijos turtais nuolat naudojasi buvę mokiniai, kurie mokosi aukštosiose mokyklose, domisi ir jų vaikai. Visus nuveiktus pedagogės darbus sunku išvardyti, jie liks ateinančioms kartoms. „Vis galvoju, kam visa tai palikti: ar mokyklai, ar bažnyčiai. O gal būtų galima išleisti kokį leidinį, tik tam reikia nemažai pinigų“, – svarstė pensininkė.

Gelvonai, Širvintų rajonas

© 2006 „XXI amžius“