|
Motina ir sūnus
Šis pasakojimas apie meilę. Šventą, amžiną ir
abipusę. Motinos ir sūnaus.
Šiluva. Netoli šventos vietos koplyčios gyveno
Jono ir Paulinos Pociliauskų šeima. Vaikų jie neturėjo.
1934 m. gegužės 20-osios ankstų Sekminių rytą
jie ant laiptelių rado paliktą ryšulėlį, kuriame buvo labai žaizdotas
ir silpnas vaikelis. Įsūnijo. Tėvelio vardu pavadino. Gydė, rūpinosi
ir apgaubė stipria motiniška meile. Po daugelio metų Paulina prisimins,
kad tik pasiaukojimas ir ašaros išgelbėjo sūnų: Ašarose maudžiau.
Tuo metu Šiluvoje dirbo gydytoja žydė Šteinaitė,
kuri labai padėjo, rūpinosi ir patarė pirkti ožką, jei nori, kad
vaikas išgyventų. Nupirko.
Kas skaičiuos, kiek neišmiegotų naktų, darbo teko
atiduoti silpnam ir ligotam vaikeliui. Gal todėl Paulinos artima
draugė yra pasakiusi: Gyveni prie Šv. M.Marijos kojų, kuri tai
atnešė džiaugsmą ir skausmą.
Šeima gyveno sunkiai. Teko griebtis visokių darbų,
kad pragyventų ir galėtų mokyti sūnų. Laikė ožkas, kurioms vantas
iš miško nešė ir Jonelis. O kai teko mokėti už mokslą, pardavė paskutinę,
kad pinigus sūnus nuneštų į mokyklą.
Buvo laikotarpis, kai Šiluvoje nebebuvo kepyklos
ir niekas nepardavinėjo duonos. Ją Jonas su kitais šiluviškiais
nešdavosi iš Lyduvėnų kepyklos. Ten pirmiausia buvo aprūpinami tilto
statytojai. Likusią parduodavo. Oi, kaip kvepėjo duona jau nuo Rybokų
kalno.
Nuo mažumos patarnavo bažnyčioje. Kelią parodė
artimiausias kaimynas Arnas Rosenas, būsimasis aktorius. Nuo to
laiko Jonas su bažnyčia nesiskiria. Štai ir dabar gieda Šiaulių
Šv. Jurgio bažnyčios chore.
Paulina buvo geros širdies žmogus. Kad ir kas
ateitų į namus, visada pavalgydins, apnakvindins. O tokių, ypač
per Šilines, buvo daug. Gal todėl ji buvo vadinama ubagų motina.
Negaliu sakyti, kad šį būdo bruožą paveldėjo,
bet gal Paulina savo pavyzdžiu rodė sūnui artimo meilę. Pirmiausia
šitą meilę patyrė pati. Ne kiekvienas, oi, ne kiekvienas susilaukiam
iš tikrų vaikų tokio dėmesio ir atjautos.
Važiavo kartą Paulina sunkvežimiu, kuriame vežė
kelmus. Iškrito iš mašinos ant bruko. Prasiskėlė galvą. Tytuvėnų
ligoninė vilčių nesuteikė. Kol atvežė į Šiaulius, visa pagalvė nuo
kraujo buvo raudona raudona. Operavo gydytojas Kleiza. Moteris dešimt
parų buvo be sąmonės. Visas tas dienas ir naktis slaugė ir ledo
kompresus prie galvos dėjo jos sūnus. Ar ne sunku? stebėjosi
gydytojas, sužinojęs šeimos istoriją. Ne! vienu žodžiu atsakė
Jonas. Stebuklas įvyko mama pagijo.
Ir taip visą gyvenimą, suprasdami ir atjausdami
vienas kitą, ėjo vargo keliu. Jonas buvo geras ir paklusnus sūnus.
Bet kartą mama baudė Joną. Buvo taip. Gyveno Šiluvoje labai mažo
ūgio žmogelis. Sėdi jis prie didžiulės žabų krūvos ir rūko pypkę.
Jonelis, atsistojęs už krūmo, šaukia: Putuk, putuk! Cika cika!.
Taip jį erzindavo daugelis vaikų. Atsistoja žmogelis pažiūrėti,
kas jį užkabinėja. Tuo tarpu Jonelis atsitupia. Ir vėl iš pradžių.
Ir pasitaikyk taip gatve ėjo mama su kaimyne. Tu, pažiūrėk, ką
mano vaikas daro! Namuose liepė mautis kelnes...
Jonas kaip ir mama pasirengęs kiekvienam padėti.
Tą žino Šiaulių aklųjų draugijos nariai ir bibliotekos, kurioje
jis dirba, skaitytojai. Tą patyrė ir daugelis jį pažįstančių ir
artimųjų. Matyt, jis vadovaujasi nuostata, kad gyvenime, norint
gauti, pirmiausia reikia duoti kitiems.
Nors iš kaimynų ir vaikų Jonas seniai žinojo esąs
įsūnytas, Paulina apie tai ryžosi pasakyti jau suaugusiam. Atsiklaupė
sūnus prieš mamą, išbučiavo rankas, kojas ir padėkojo už viską.
Paulina mirė tą pavasarį gegužės 6 dieną. Jau
per trisdešimt metų sūnus Jonas kiekvieno mėnesio šeštą dieną eina
išpažinties ir priima šv. Komuniją. Namuose viskas išsaugota taip,
kaip buvo Paulinai gyvai esant. Kambarėlyje ir lova taip pat paklota,
ir, maldaknygė su kryželiu ant staliuko. Rūpestingai prižiūrimas
mamos kapas Šiluvos kapinėse. Visos datos pažymimos šv. Mišiomis,
kaip ir šiemet mamos Paulinos šimtmetis.
Zita Sigita STASIŪNIENĖ
Šiauliai
© 2006 XXI amžius
|
