Pagirtinas rūpestis

Bronius VERTELKA

Genovaitė Miežytė- Karpavičienė Autoriaus nuotrauka

Genovaitės Miežytės- Karpavičienės išsiuvinėta Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčia

Genovaitė Miežytė-Karpavičienė prie savo siuvinių

Genovaitės Miežytės- Karpavičienės išsiuvinėta Panevėžio Katedra

1942 metų gyventojų surašymo duomenimis, Sakalų kaime (dab. Pakruojo r.) buvo 23 sodybos ir jose gyveno 139 žmonės. Šiandien čia liko penkios sodybos. Dviejose jų gyvena žmonės, atvykę iš svetur. Savo gimtinės išlikimu susirūpino Panevėžyje gyvenanti Genovaitė Miežytė-Karpavičienė.

Neberado kaimo

Miežių šeimoje užaugo penki vaikai. Visi jie paliko gimtinę, todėl sutarė, kas turėtų tvarkyti savo tėvų, senelių kapus. Kiekvienai Miežių šeimos atžalai tokia eilė ateina kas penkti metai. Tai jau tapo tradicija.

Tvarkyti kapų prieš trejus metus atvyko ir Panevėžyje gyvenanti G.Miežytė-Karpavičienė. Ji pastebėjo, jog prie Dargužių kaimo yra stendas, kuriame parašyta, kad šis kaimas baigiasi ir prasideda Šukioniais. O kad tarp jų turėtų būti dar Sakalų kaimas, nebuvo jokio ženklo. Grįžusi į Panevėžį, Genovaitė eglinėje lentelėje išraižė žodžius „Sakalų ąžuolas“ ir ją pritvirtino netoli šio iškilmingai ošiančio medžio.

Iš Sakalų kaimo yra kilęs garsusis chemikas prof. Kazimieras Daukšas. Jis buvo Genovaitės tėvo jaunystės draugas. Vyrai kartu eidavo žuvauti į Obelies upelį, traukdavo tinklą. Tai išliko Genovaitės atmintyje.

Kunigo Jono Fabijansko, kuris dirbo vikaru Kaune, tėviškė – Sakalų kaimas. Jis rūpinosi Prisikėlimo bažnyčios statyba.

Sumaniusi atstatyti kryžių, surengė kūrybos parodą

Sakalų kaimo kapinėms kitais metais sukaks trys šimtmečiai. Jose stovėjo kryžius, tačiau laikui bėgant palei žemę jis nupuvo. Vėjo stumtelėtas liko gulėti kaip koks stagaras. G.Miežytė-Karpavičienė sumanė kryžių atstatyti.

Kadaise, studijuodama Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete, pamėgo siuvinėti. Tai jai dabar ypač pravertė. Kai sumano ką nors siuvinėti, pirmiausia pasidaro nuotrauką, nusipiešia, priderina spalvas. Kryželiu išsiuvinėjo Panevėžio bažnyčių, Lygumų šventovės atvaizdus. Savo kūrinėlius rodė ir viešai. Visus darbelius su Lygumų bažnyčios atvaizdu išpirko žmonės. Kaip tik tuo metu Pakruojis šventė savo 420-ąsias metines. Rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai Genovaitė parodė savo knygą „Močiute, papasakok... Miežių giminė ir atžalos“ ir pasisiūlė surengti savo siuvinėtų darbų parodą. Jai pristatė ir savo tapybos darbų. Tarp jų buvo kaimiškų vaizdų. Parodą, kuri vyko rajono viešojoje bibliotekoje, pavadino „Nostalgija gimtinei“.

Atnaujino kryžių, įamžino ąžuolą

Naujam kryžiui padaryti niekaip negavo ąžuolo medžio. Pabandė šlifuoti senąjį. Kryžiaus pagrindas buvo likęs geras, tik galas nupuvęs. Padarė skersinį, dirbtinai jį susendino, kad atitiktų viso kryžiaus spalvą. Patį kryžių pritvirtino prie metalo strypų ir įbetonavo. Kryžius atrodė toks pat, koks buvo prieš daugelį metų. Kaimo kapinėse pastačius kryžių, Genovaitė sugalvojo kitaip, vaizdingiau įamžinti ąžuolą. Dirbo tris savaites. Ant naujos lentelės išraižė užrašą „Sakalų ąžuolas“. Kitoje lentelėje išdrožinėjo miežio varpą su trylika jo grūdų. Taip pavaizdavo Miežių giminę.

Viską surinkusi, pernai nuvežė į Pakruojį ir paliko pas brolį. Savo sumanymo nespėjo įvykdyti – ištiko širdies infarktas. Tai, ką tikėjosi padaryti Genovaitė, vėliau atliko jos giminaičiai.

Tebestovi malūnas

Iš Ilgosios Lovos kaimo kažkur apie Šiaulius Genovaitės dėdė Kazimieras Miežis į Sakalų kaimą parsigabeno malūną. Jį pirko iš latvio Ausmano, turėjusio devynis hektarus žemės. Parvežant talkino Sakalų kaimo žmonės, o vežė žiemą. Atskirai gabeno malūno sparnus. Ant paruoštų pamatų malūną pastatė 1939 metais.

Pokaryje dėdė K.Miežis buvo ištremtas į Sibirą. Kurį laiką malūne darbavosi Genovaitės tėvas. Paskui kolūkio vadovai iš vėjinio sugalvojo padaryti elektra varomą. Iš Šiaulių atvykę meistrai prijungė prie traktoriaus motoro, bet jie neapskaičiavo apsukų. Sparnai tiek įsisuko, kad girnos išlakstė. Dabar malūnas stovi be sparnų ir kepurės.

Pristatė knygą

Tapo tradicija rengti Miežių giminės susitikimus. Pirmajame dalyvavo 105, o penktajame – jau 165 žmonės. Penktasis susitikimas, vykęs 2004-aisiais, sutapo su G.Miežytės-Karpavičienės 70-mečiu. Tuo metu ji pristatė savo knygą „Močiute, papasakok... Miežių giminė ir atžalos“.

Parašyti ją panevėžietei mintis kilo maždaug 2001-aisiais. Surinko 200 giminių nuotraukų, tačiau taupant lėšas nemažai jų liko neišspausdinta. Genovaitė šią knygą rašė trejus metus.

Sudarė Miežių genealoginį medį

Genovaitė turi žinių net apie savo septintos kartos prosenelį. Kazimieras gimė 1818 metais. Miežių giminėje visi buvo ūkininkai. Genovaitė turi išsiuvinėjusi ir giminės emblemą.

Jos mamos teta Marijona Margienė su vyru, pardavę sodybą su gyvuliais, atsikėlė į Gruzdžius ir vietos bažnyčiai dovanojo varpą. Tai buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Genovaitė giminiuojasi su dabartiniu Rokiškio klebonu ir dekanu kan. Juozu Januliu. Panevėžietės pusseserė buvo jo mama.

Dažnokai Genovaitės mintys nulekia į gimtinę. Toli gražu ne visi jos geri darbai, padaryti Sakalų kaime, čia surašyti. Beje, minint Motinos dieną, ten buvo pašventintas maždaug 2,5 m. aukščio koplytstulpis. Tuo pačiu metu buvo pašventintas ir kryžius kapinėse.

Panevėžys

© 2007 „XXI amžius“