|
Per šimtmetį būta ir džiaugsmo, ir skausmo akimirkų
Vytautas BAGDONAS
Traupio seniūnijos Klaibūnų kaimo gyventojui Antanui
Gritėnui birželio 11-ąją suėjo garbingas jubiliejus ištisas šimtmetis.
Todėl neatsitiktinai į labai gražiai tvarkomą, žalumynuose skendinčią
jo sodybą tądien prigužėjo daugybė svečių. Auksinį jubiliejų pažymintį
sodietį sveikino Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius, Sodros
Anykščių skyriaus vedėjas Juozas Ratautas, Traupio seniūnė Daiva
Tolušytė ir kiti sveikintojai, o žurnalistų būrelis fotoaparatais
ir filmavimo kameromis gaudė visas jubiliato pagerbimo akimirkas.
Juk ne juokas sveikinamas šimtametis. Kaip vėliau teigė Sodros
rajono skyriaus vadovas J.Ratautas, Anykščių rajone gyvena tiktai
penki šimtamečiai, o A.Gritėnas tarp tų šimtamečių yra pats jauniausias.
Auksinio jubiliejaus sulaukęs senolis iš to susijaudinimo
net apsiašarojo, mažai kalbėjo, tik priiminėjo sveikinimus, dovanas,
gėles ir tikriausiai dar net nenorėjo patikėti, kad jam tikrai jau
sukako visas šimtas metų. Ir vis stebėjosi, kodėl jį taip ilgai
fotografuoja. Kartu su visais jubiliatas dar pakėlė ir išgėrė šampano
taurę ir, sėdėdamas kėdėje kambario viduryje, ramiai klausėsi savo
dukros 65 metų Palmiros Krivickienės žodžių.
Vienintelė jo dukra paliko Panevėžyje butą ir
persikėlė į savo gimtinę kartu su vyru Povilu, kad prižiūrėtų, globotų
senolį. Taip ir slenka be jokių rūpesčių garbaus senolio dienos
dukros bei žento prieglobstyje. Kartais atvažiuoja iš Panevėžio
ir Antano vaikaitė Deimantė bei provaikaitė Agnė (Palmiros ir Povilo
Krivickų duktė su savo dukrele). Dažnai mūsų troboje susirenka
net keturios giminių kartos, juokauja Palmira. Tądien, kai buvo
sveikinamas šimtametis, būtent tos keturios kartos troboje ir buvo.
Kadangi šimtametis, sutrikęs nuo tokios svečių
gausos, sveikinimų ir linkėjimų lavinos, buvo nelabai šnekus, apie
senolio gyvenimą trumpai papasakojo jo duktė Palmira.
Antanas gimė ir augo didelėje šeimoje, jų būta
septynių vaikų. Antanas buvo pats vyriausias. Nuo mažens padėjo
tėvams dirbti ūkyje, prie žemės darbų. Iki žilos senatvės jis prisimindavo
savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje, su pasididžiavimu pasakodavo,
kaip su kitais kavalerijos raiteliais pasitikdavo ir lydėdavo Lietuvos
Respublikos prezidentą Antaną Smetoną. Iki šių dienų šeimoje išsaugota
brangi relikvija didžiulė fotografija, kurioje karys A.Gritėnas
sėdi ant žirgo. Gražus, jaunas, trykštantis jėga, veržlumu husaras.
Tiek duktė Palmira, tiek vaikaitė Deimantė pasakojo, kad senolis
visą laiką labai mylėjo arklius, mėgo žiūrėti jų nuotraukas, apie
juos skaityti.
Antrojo pasaulinio karo metais A.Gritėnas slapstėsi,
vengė tarnybos sovietinėje armijoje. Visokeriopai rėmė Lietuvos
partizanus, buvo jų ryšininkas. Už tai stalininės trojkos buvo
nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Atbuvęs bausmės laiką, dar kelerius
metus neturėjo teisės grįžti namo į Lietuvą. Bausmę atliko Magadane,
liejo prakaitą kobalto kasyklose. Politiniai kaliniai ten mirė masiškai,
nes ir gyvenimo, ir darbo sąlygos buvo nežmoniškos.
Gulago kankiniams duodavo be jokių apribojimų
žuvų taukų. Pastatydavo statinę tų nevalytų, bjauriai dvokiančių
taukų, ir galėdavai gerti kiek tik nori. Tiems, kurie gerdavo žuvų
taukus, duodavo po nedidelę normą spirito, kuris labai padėdavo
per baisius šalčius. Būdavo tokių, kurie žuvų taukų negerdavo iš
viso, jie negaudavo ir spirito. Antanas pasakojo, kad gerdavo žuvų
taukų didelius kiekius, matyt, tai ir padėjo išlikti gyvam ir netgi
sulaukti garbingo amžiaus. O daug jo likimo draugų mirė. Bet nuo
šalčio neapsaugojo ir spiritas Antanas grįžo namo apšalęs veidą.
Ten, Magadane, jis ir rūkyti pradėjo.
Grįžęs į gimtinę, savo namų neberado tėviškė
buvo sudeginta. Kai kareivių garnizonas su stribais vijosi per kaimą
iš Juodgirio miško partizanus, vienas Lietuvos laisvės kovotojas
sužeistas atšliaužė prie Gritėnų sodybos. Už tai sodiečiams buvo
atkeršyta padegti visi Gritėnų pastatai net aštuoni statiniai.
Politinio kalinio Antano žmona Veronika su dukrele Palmute ant rankų
dar bandė iš degančios trobos išsinešti nors kūdikio patalynę, tačiau
stribas atėmė. Sudegė viskas reikėjo viską pradėti nuo šaukšto.
Ir tai dar ne viskas. Visą laiką grėsė tremtis,
tad Veronika su dukrele ir kitais namiškiais nuolat turėjo slapstytis.
O kai ant tvoros pamatydavo baltą paklodę sutartą ženklą grįždavo
namo... Antanas, atlikęs bausmę ir radęs sudegintą savo gimtinę,
apsigyveno žmonos tėvų namuose, taigi tapo užkuriu.
Daugybę metų jis išdirbo kolūkio gyvulių fermoje.
Sveikata nesiskųsdavo, tik, jau sulaukus garbaus amžiaus, atsirado
šiokių tokių sutrikimų. Prieš penkiolika metų su savo išrinktąja
Veronika atšventė auksines vestuves. Žmona mirė prieš penkerius
metus, taip pat sulaukusi gražaus amžiaus eidama 91-uosius metus.
Senolis dar neseniai mėgo žiūrėti televizorių,
klausytis radijo, skaitydavo laikraščius, knygas. Dabar tik kartais
pavarto kokį spalvotą žurnalą, televizoriaus nebežiūri, net ir radijo
nesiklauso. Niekur nebeišeina, su namiškiais dar pasišnekučiuoja,
kartais bando ir pajuokauti. Ir vokiškai dar kai kada kokį sakinį
pasako dar nuo karo buvo šios kalbos pramokęs. Pats pavalgo ir
cigaretę pats prisidega. Rūkyti tai labai mėgsta, jei kada neužsirūko,
net pradeda skųstis pablogėjusia sveikata. Anksčiau rūkydavo pigiausias
cigaretes ar net papirosus, tačiau kai pradėjo kosėti, namiškiai
pradėjo pirkti senoliui cigaretes su filtru. Šimtamečio paros rūkalų
norma pakelis cigarečių. Rūko jis net ir naktimis. Toks jo pomėgis
yra keistokas, bet argi dabar kas imsis jį nuo rūkymo atpratinti?
Namiškiams šimtamečio A.Gritėno meilė dūmeliui yra papildomas rūpestis,
nes reikia labai atidžiai stebėti senuką, kad šis rūkydamas neužsidegtų
pats ir nesupleškintų trobos.
Anykščių rajonas
© 2007 XXI amžius
|
