|
Skleidė patriotiškumo ir pilietiškumo dvasią
Mokytojos Rožės Jasudytės-Sakalauskienės 85-erių
metų sukakties proga
Dr. Gražina Kačerauskienė
 |
|
Mokytoja Rožė Jasudytė-Sakalauskienė
|
Mokytoja Rožė Jasudytė-Sakalauskienė gimė 1922
metais Kaune, tarnautojo šeimoje. Turėjo tris seseris ir brolį.
Seserys Ramutė ir Giedrė garsios dailininkės. Kaune baigė pradžios
mokyklą. Tėvams persikėlus į Uteną, 1940-aisiais čia Rožė baigė
gimnaziją, o 1944 metais Dotnuvos žemės ūkio akademijos Namų ūkio
fakultetą. Mokytojavo Utenoje, Garliavoje, Kaune. Dabar žiemą gyvena
Kaune, o vasarą senelių sodyboje Alių kaime, netoli Utenos, kurią
ji puoselėja visomis jėgomis.
Mokytoja trumpai prisiminė mokymąsi Utenos gimnazijoje.
Prieškariu gimnazijoje labai didelis dėmesys buvo skiriamas jaunimo
auklėjimui. Buvo kalbama ne tik apie Tėvynės ir Dievo meilę, dvasinę
tvirtybę, bet taip pat apie elgesio kultūrą, mandagumą, pagarbą,
santykius su draugais ir net apsirengimą. Mergaitės augino kasas,
rengėsi uniforma, kurią sudarė ruda suknelė su balta apykakle ir
juoda prijuostė. Nevaikščiodavo nuogais pilvais ir nesiglamonėdavo
viešose vietose, turėjo stiprią savigarbą. Apskritai prieškario
gimnazijoje buvo siekiama jaunuolio bendro išprusimo, skatinama
siekti aukštųjų idealų. Baigę gimnaziją, jaunuoliai tapdavo Lietuvos
inteligentais.
Dotnuvos akademijoje pirmame kurse mokėsi apie
100 vaikinų ir 22 merginos. Mokytoja pasakė, jog jos buvo mylimos
ir gerbiamos kaip karalaitės. 1940-aisiais iš Utenos pasiekti Dotnuvą
buvo sunku. Iki Ukmergės važiuodavo sunkvežimiu, toliau pro Jonavą
prekiniu traukiniu ant buferių ar anglių. Iš namų paramos negaudavo.
Valgykloje plovė indus, už tai gaudavo pavalgyti. Karo metais dažnai
stigo maisto. Iš žirninių miltų kepdavo blynus. Nors kentė nepriteklių,
studentai gyveno linksmai dainavo ir šoko. Kambaryje gyveno su
Julija Petkevičiūte (prof. Vytauto Landsbergio pussesere). Kad ir
buvo VDU profesoriaus duktė, tačiau J.Petkevičiūtė niekada neišsiskyrė
iš kitų, nedejavo, kad neskanu ar šalta. Kai suplyšo Rožės batai,
Julija atidavė savus. Vėliau iš virvelių abi nusinėrė basutes. Atvažiavusi
su ja į Kauną, susipažino su Jono Jablonskio žmona. Julijos mama
Rožei padovanojo suknelę, su kuria ji ėjo į pirmąją pamoką Utenos
gimnazijoje. Iš Kauno į Uteną parėjo pėsčia. Kartais kas nors pavėžėdavo.
Sako, nieko nebijojusi.
Baigusi 1944-aisiais Dotnuvos akademiją, mokytoja
Rožė trumpai dirbo Kaune Žaliakalnio valgyklos vedėja. Miestas tuštėjo,
vieni traukėsi į Vakarus, kiti į miškus. Rožė parvyko pas tėvus
į Alius. Tą patį rudenį Utenoje pradėjo mokytojauti. Žiemą praleido
vargingai mažame kambarėlyje, nebuvo nei šulinio, nei tualeto. Dirbo
trijose mokyklose, turėdavo apie 50 pamokų per savaitę. Valgydavo
pusžalę duoną, dėl kurios išstovėdavo eilėje po kelias valandas.
Gyveno be laikrodžio, keldavosi pagal bažnyčios varpą. Be pamokų,
turėjo namų ruošos, tautinių šokių būrelius suaugusiųjų mokykloje,
ligoninėje ir kooperatyve. Pati irgi dalyvavo saviveikloje ir sportavo.
Mergaitėms dėstė namų ruošą, fizinį lavinimą, prancūzų kalbą, berniukų
gimnazijoje chemiją, lietuvių kalbą, suaugusiems prancūzų kalbą.
Iš šios mokyklos prisimena vaikiną, kuris, neturėdamas rankų, rašė
su koja. Vakarais jie susirinkdavo labai ištroškę mokslo. Eidavo
net 10 kilometrų, nesvarbu, lyja ar sninga, o po pamokų dar likdavo
šokių repeticijose.
Mokyklinių žurnalų neturėjo, rašė į įvairias buhalterines
knygas. Vadovėlių nebuvo. Klasės neapkūrenamos. Vienas tėvas atvežė
malkų. Sekretorė paklausė: Už kurį vaiką atvežėte? O kad jį
nopastis, užmiršau vardą. Reikėjo drebėti ne tik nuo šalčio. Baisiausia
buvo, kai pro langus pamatydavo saugumiečius. Žinojo, kad kažką
išsives. Viena mokinė nupiešė plakatą pasilinksminimui. Sergėtojai
įžiūrėjo lietuviškas tulpes. Už tai kelis mėnesius mergaitę išlaikė
saugumo rūsyje.
Mokinių pasilinksminimuose dalyvaudavo ir mokytojai.
Apskritai tais laikais mokytojai labai bendraudavo su mokiniais.
Pavasarį, rudenį aikštėje kartu žaisdavo krepšinį, stalo tenisą.
Saugumui suėmus mokytojos Rožės brolį Joną, prasidėjo
šeimos persekiojimai. Reikėjo palikti Uteną, kur buvo dirbusi aštuonerius
metus. Išvažiavo į Kauną. Įsidarbino Garliavos vidurinėje mokykloje,
kurioje išdirbo 17 metų. Dėstė biologiją, vadovavo mokyklos daržui,
biologų būreliui, rengė parodėles. Susipažino su didelės erudicijos
žmogumi mokyklos direktoriumi ir tapo jo žmona. Bet laimė buvo
trumpalaikė.
Kai į mokyklas buvo grąžintos namų ruošos pamokos,
mokytoja Rožė perėjo dirbti į Kauno 28-ąją vidurinę mokyklą. Mergaitėms
dėstė darbus, vadovavo būreliui, rengė parodėles. Iš viso mokyklose
dirbo 45 metus. Jai buvo suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas.
Išėjusi į pensiją, mokytoja Rožė nesitraukė nuo
savo mėgstamo darbo. Tautodailę dėstė įvairiuose kursuose dėstytojams,
mokytojams, vaikų darželių auklėtojoms, Kauno akademinių klinikų
gydytojoms ir t.t. Kauno bažnyčiose tautodailės dirbiniais padėdavo
papuošti Kalėdų eglutes. Taip buvo išvengiama kičo. Jos namuose
papuoštos eglutės ir prakartėlės buvo tikri meno kūriniai, kurių
eidavo pažiūrėti draugai ir kaimynai. Mokytoja daugelį moterų išmokė
pasisiūti tautinius kostiumus, tinkamai derinti spalvas, išsiuvinėti
palaidinę ir prijuostę. Tautiniu kostiumu apsirengusią sutikdavome
ją iškilmingomis progomis. Ir dabar, būdama garbaus amžiaus, mokytoja
nesėdi be darbo. Visada mielai pataria, kaip gražiau apsirengti,
kas moteriai tinka. Svarbiausia, ji pabrėžia, reikia išsaugoti lietuvės
inteligentės moters savitumą. Apie tautinį, sodžiaus meną, turtingą
raštų įvairovę mokytoja gali kalbėti ištisas valandas. Ji trokšta
visas turimas žinias apie lietuvių tautodailę perduoti jaunoms moterims.
Tai yra didelis turtas.
Buvau mokytojos Rožės mokinė Utenos gimnazijoje
pokario metais. Pamenu, šaltą žiemą mokytoja atnešė man vilnonių
siūlų ir pamokė, kaip nusimegzti kojines. Patirtos šilumos nepamiršau
ligšiol. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė, bet po daugelio metų vėl
susitikome Kaune. Kiekvienas susitikimas su ja man būna tarytum
pamoka. Tik ne mezgimo, nes aš beviltiškai tam negabi. Mokytoja
yra tarytum indas, pripildytas gyvenimiškos patirties ir žinių.
Reikia tik semti. Su ja įdomu kalbėti praeities ir nūdienos temomis.
Ji visada skleidžia patriotiškumo ir pilietiškumo dvasią. Tokia
ji buvo visą gyvenimą. Mokytoja rodė auklėtinių išaustą ir jai 1948
metais dovanotą Tautišką giesmę. Tik prašė neišvynioti klasėje
ar mokytojų kambaryje. Mokytojos bute visais laikais kabojo italų
dailininko nutapytas Kristaus paveikslas. Mokiniai mokytoją matydavo
bažnyčioje. Vėliau jai pasakė: Mes žinojome, kad jūs tokia. Matyt,
jos dvasios tvirtybė tramdė net skundikus. Mokytojos gyvenimas ir
lietuvių tautinio meno skleidimas buvo tikra rezistencija okupantams.
Tačiau svarbiausia mokytoja Rožė buvo ir yra širdies žmogus. Ji
labai mylėjo mokinius, mokytojos darbą, buvo dėmesinga ir neabejinga.
Ačiu Jums, Mokytoja. Jūsų gyvenimas mums lieka
pavyzdžiu. Palaimingų metų!
© 2007 XXI amžius
|
