Neįkainojamas Dievo gerumas

Agnė Tirvaitė

Genovaitė Naudžiūnienė prie kardinolo Vincento Sladkevičiaus skulptūros Kaišiadorių Katedros šventoriuje

Daugeliui iš mūsų Dievas skiria išbandymų. Gyvename ir net nesusimąstome, jog netikėtai gali užklupti sunki nelaimė. Atrodo, jog gyvensime amžinai ir laimingai. Daugiau nei prieš 30 metų Kaišiadoryse gyvenančiai Genovaitei Naudžiūnienei Dievas skyrė didžiulį išbandymą, kuris jai leido suprasti, jog ir nelaimėje gali slypėti laimė. Ji suvokė, jog kuo didesnė nelaimė paliečia žmogų, tuo jis labiau suartėja su Dievu. Dievas, matydamas jos kančias ir didžiulį tikėjimą – atsilygino. Prieš ligą, kuria sirgo jos vyras Antanas, medicina buvo bejėgė. Tačiau su Dievo pagalba ji buvo įveikta.

1952 metų balandį vestuves atšoko du jauni žmonės – Antanas ir Genovaitė Naudžiūnai. Genovaitė dar prieš ištekėdama žinojo, kad jos mylimasis serga cukralige. Tuomet apie šią ligą paprasti žmonės mažai težinojo. Tačiau, nepaisydami būsimų sunkumų, abu drąsiai žengė pirmyn, tikėdamiesi sukurti gražią šeimą. Tų pačių metų lapkričio mėnesį dėl organizmo išsekimo (svėrė 58 kg) Antanas paguldytas į Kauno klinikas. Ten jis praleido tris mėnesius, gerokai pasitaisė.

Grįžus iš klinikų, reikėjo leisti insuliną, tačiau niekas jam neleido tų vaistų, nes nemokėjo. Šie vaistai buvo leidžiami tik gydymo įstaigoje. Antano organizmas, negavęs insulino, vėl nusilpo. Sveikata blogėjo. Atvažiavęs jo pusbrolis, gydytojas Motiejus Venskus paaiškino Genovaitei apie sergančiųjų cukralige priežiūrą: kaip reikia virinti švirkštus ir kokias insulino dozes leisti. Besirūpindama vyru, jauna moteris tapo tikra medicinos seserimi, tik be specialaus išsilavinimo. Vėliau, po 30 metų, gydytojai, matydami, jog moteris neblogai nusimano apie cukraligę, jai pasakė: „Tu – tikras profesorius“.

1975 metais vyriškio sveikata vėl pablogėjo – kojų tarpupirščiuose atsirado žaizdelių, gangrenavo pirštai. Pajutęs nepakeliamą skausmą, jis ne kartą pravirkdavo, o Genovaitei, sėdinčiai šalia vyro ir negalinčiai niekuo padėti, taip pat per skruostus riedėjo skausmo ašaros. 1975 metų pabaigoje Antanas vėl atsigulė į Kauno klinikas. Šįkart ten jam atlikta dešinės kojos kraujagyslių persodinimo operacija. Tačiau operacija negelbėjo, skausmai nesiliovė, kojos pirštai ir toliau gangrenavo. Gydytojai daug vilčių neteikė, sakė, jog ligą sunkina ir cukraligė. Vyriškiui grėsė mirtis. „Vilties labai mažai“, – ištarė gydytojas.

1976 metais, prieš šv. Velykas, Didįjį penktadienį, kada buvo bučiuojamas šventas kryžius, Genovaitė graudžiai verkė ir bučiavo Kristaus kūną. O naktį susapnavo sapną. Tarsi ji gyvena kaime. Įėjo pro duris – ant lovos guli mažas kūdikėlis. Ji paėmė vaikelį ant rankų, o jis paklausė: „Ko nori?“ Ir taip gera pasidarė, tarytum vilties ugnelė įsižiebė jos širdyje. Pabudusi nubėgo žadinti dukters ir tyliai pasakė: „Irute, Irute, mūsų tėvelis gyvens...“

1976 m. balandžio 20 d. gydytojai amputavo dešinę vyro koją. Tuo metu žmona Genovaitė kentė didžiulį dvasinį skausmą dėl vyro operacijos ir meldėsi. Malda ir nuoširdus rūpestis buvę vieninteliai ginklai prieš ligą. Po operacijos vyrą prižiūrėjo dukra ir žmona. Praėjus aštuonioms dienoms po operacijos, apžiūrėjęs ligonį, skyriaus vedėjas Jurašius ištarė: „Naudžiūniene, stebuklas. Sugiję gražiausiai, tiktai liko ženklai, kur buvo susiūta“. Netrukus jis buvo išleistas namo ir įsigijo protezą. Taip šeima ir gyveno, susidurdama su įvairias sunkumais, tačiau niekuomet nepamiršdama Dievo. Jiedu išaugino dukterį Ireną, o dabar Genovaitė yra trijų vaikaičių močiutė.

Ir dabar, beveik po trisdešimties metų, prisimindama tuos sunkius gyvenimo metus, Genovaitė kartoja: „Tik mano tikėjimas jį išgelbėjo“. Ji įsitikinusi, jog stebuklai tikrai vyksta ir Dievas neatmeta nė vieno maldos. Svarbiausia melstis nuoširdžiai. Pasak jos, meilė, malda, Dievas yra žmoguje.

1992 metais Genovaitei kilo mintis Alksnėnuose (Vilkaviškio r.) pastatyti koplytstulpį ar kryžių. Po pirmo apsilankymo Alksnėnuose ji pajuto kažką nepaprasta, tai, ko žodžiais neįmanoma nusakyti. „Tai nuostabi vieta, kuri nepaprastai veikia žmones“, – vėliau ji aiškino. Be to, netoli Alksnėnų yra Mažučių šaltinėlis, iš kurio daug tikinčiųjų parsiveža stebuklingo vandens. G.Naudžiūnienės sumanymui pritarė tuometinis Alksnėnų klebonas kun. Antanas Lukošaitis bei visi, kuriems Genovaitė apie tai papasakojo.

Vieną 1994-ųjų rugsėjo sekmadienį dviračiu, pučiant šaltam ir stipriam vėjui, ji nuvyko iš Kaišiadorių į Žiežmarius pas tautodailininką Vidmantą Kapačiūną paprašyti sukurti koplytstulpį. Jis iš karto sutiko, tik, prieš imdamasis darbo, nusprendė pats nuvykti į Alksnėnus, apžiūrėti vietą, pasikalbėti su klebonu apie idėjos įgyvendinimą. Tautodailininkui šis Lietuvos kampelis padarė didelį įspūdį. Jis suprato, jog vietoj planuoto vieno reikėtų pastatyti 14 koplytstulpių. Netrukus jis ėmėsi darbo. Visus 14 ąžuolų nemokamai skyrė Kaišiadorių urėdija. V.Kapačiūno darbai – kryžiai, koplytstulpiai, pasklidę po įvairius Lietuvos miestelius, o medžio drožinėjimu jis domėjosi nuo vaikystės. V.Kapačiūno darbo rezultatas – 14 koplytstulpių, pastatytų Alksnėnuose, kuriuos 1995-ųjų liepą pašventino Vilkaviškio vyskupas Juozas Žemaitis. Su Dievo pagalba atsirado rėmėjų, dosnių žmonių, kurie pagelbėjo įgyvendinti sumanymą.

Taip pat išsipildė ir Genovaitės troškimas aplankyti pasaulio vietas, garsėjančias stebuklais, parsivežti iš jų šventinto vandens. Moteris triskart aplankė Lurdą (Prancūzija), dukart Medžiugorję (Kroatija) bei Fatimą (Portugalija) ir Italijos sostinę Romą. Kiekvienais metais ji su kitais Kaišiadorių parapijos tikinčiaisiais vyksta į Žolinės atlaidus Pivašiūnuose, Šv. Roko atlaidus Semeliškėse, Šiluvos atlaidus. Šios kelionės praturtina jos dvasią, sustiprina tikėjimą, ryšį su Dievu.

Genovaitė aktyviai dalyvauja Kaišiadorių invalidų draugijos veikloje, platina „XXI amžių“ Kaišiadorių parapijoje. Genovaitė norėtų padėkoti vyskupui Juozapui Matulaičiui bei Kaišiadorių parapijos klebonui kun. Rimvydui Jurkevičiui už tai, kad šie dvasininkai remia „XXI amžių“. Matydama sunkiai materialiai gyvenančius ar neįgalius žmones, ji sako, jog tik susidūręs su gyvenimo sunkumais įgauni stiprybės, jėgų kovoti, eiti į priekį. Ir dabar, sulaukusi garbaus amžiaus, prisimindama likimo siųstus išbandymus, ji nieko nekaltina. Tik sako, jog sunkiu gyvenimo laikotarpiu atsirado ir jėgų. „Dėkoju Dievui, kad leido patirti tokių sunkumų. Kryžius, kurį nešiau, nebuvo beprasmis“, – tvirtina moteris. Pasak jos, svarbiausia nenusigręžti nuo Dievo net ir tada, kai atrodo, jog stebuklai jau neįmanomi ir niekas nebepadės.

Kaišiadorys

© 2007 „XXI amžius“