Neįkainojamas Dievo gerumas

Agnė Tirvaitė

Genovaitė Naudžiūnienė prie kardinolo Vincento Sladkevičiaus skulptūros Kaišiadorių Katedros šventoriuje

Daugeliui iš mūsų Dievas skiria išbandymų. Gyvename ir net nesusimąstome, jog netikėtai gali užklupti sunki nelaimė. Atrodo, jog gyvensime amžinai ir laimingai. Daugiau nei prieš 30 metų Kaišiadoryse gyvenančiai Genovaitei Naudžiūnienei Dievas skyrė didžiulį išbandymą, kuris jai leido suprasti, jog ir nelaimėje gali slypėti laimė. Ji suvokė, jog kuo didesnė nelaimė paliečia žmogų, tuo jis labiau suartėja su Dievu. Dievas, matydamas jos kančias ir didžiulį tikėjimą – atsilygino. Prieš ligą, kuria sirgo jos vyras Antanas, medicina buvo bejėgė. Tačiau su Dievo pagalba ji buvo įveikta.

Negęstanti tikėjimo šviesa

Bronius VERTELKA

Vanda ir Antanas Ašmėgos

Laičiai – gyvenvietė netoli Rokiškio rajono ribos, važiuojant bus keturi kilometrai asfaltu nuo Kupiškio–Daugpilio kelio. Juo rugsėjo 30-ąją Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas vyko į Laičius šventinti koplyčios.

Mažėjant gimstamumui ir trūkstant vaikų, uždaromos kaimo švietimo įstaigos. Toks likimas ištiko ir Laičių mokyklą. Mokyti vaikų dabar tėvai vežioja į Skapiškį. Atsiradusią tuštumą kaime reikėjo užpildyti. Laičių senbuviai sumanė turėti savo koplyčią. Bažnyčia tolokai, autobusai nevažinėja, o savo kojomis jie nebepasitiki. Savo nuomonę pasakė Skapiškio klebonui kun. Zenonui Navickui, kuris tam pritarė. Panevėžio vyskupas nudžiugo sužinojęs, kad kupiškėnai sumanė tokį gerą darbą padaryti. Kultūros namų vadovė Lena Bobkova leido užimti vieną kambarėlį. Tam neprieštaravo seniūnija ir rajono savivaldybė. Kultūros namų bibliotekoje bibliotekininkė leido naudotis kambarėliu, kuriame kunigas galės persirengti prieš pamaldas.

Prisiminimuose likusi tėviškė

Justinas ADOMAITIS

Salomėja Laukaitytė- Kaminskienė su meile prisimena gimtuosius Norkūnus Autoriaus nuotrauka

„Išgirdau dzūkiškas dainas ir prisiminiau tėviškę“, – po vienos Sūduvos krašto bendruomenių šventės pasakojo Norkūnuose (Prienų r.) gimusi, daugiau nei keturis dešimtmečius Veliuonoje (Jurbarko r.) mokytoja dirbusi Salomėja Laukaitytė-Kaminskienė. Jos nuomone, dabar dainuojama tik koncertuose, šventėse, o sunkiais pokario metais jaunimas ir karves ganydavo, ir darbus dirbdavo vis su daina. Vienas piemenukas dainuoja ant Norkūnų piliakalnio, o jam atitaria kitas iš anapus Nemuno, Jackonių. Eina vaikinai į šokius – dainuoja, švariai, skaidriai. Iš kažin kur atrinkdavai, kurio kaimo dainininkai.

XXI amžiaus knygnešė

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

„XXI amžiaus“ platintoja Joniškyje – 70-metė knygnešė Genovaitė Nutautienė Klier. Mariaus DYGLIO nuotrauka

Jau beveik dešimt metų į Joniškio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią sekmadieniais, dar gerokai prieš šv. Mišias, ateina pensininkė Genovaitė Nutautienė. Atsisėdusi netoli durų, pasideda krūvą katalikiškos spaudos: „XXI amžių“, „Kataliką“, „Artumą“. Ateina ir šiokiadieniais prieš vakarines šv. Mišias – stengiasi, kad skirtingu laiku pamaldose dalyvaujantys tikintieji galėtų įsigyti katalikišką laikraštį ar žurnalą.

Prie Gomertos upelio

Laima Macytė

Gimtojoje sodyboje Minaičiuose. Sėdi: Adolfina Juozaitienė, stovi (iš kairės): duktė Elena, vaikaitis Robertas, marti Vitalija, duktė Onutė, sūnus Algis. 2003 metai

Senieji Minaičių kaimo (Radviliškio r.) gyventojai gerai pažįsta Juozaičių šeimą – labai darbštūs ir tvarkingi ūkininkai. Tos šeimos gyvenimas ir darbai yra neatsiejama šio istorinio kaimo dalis. Apie senelių, tėvų, brolių, seserų ir vaikų gyvenimus kalbamės su Algiu JUOZAIČIU, neužmirštančiu tėviškės radviliškiečiu, nes ten, dar senelio Jono JUOZAIČIO statytame name, dabar renovuotame, vėl susibėga visų Juozaičių keliai: šventės, jubiliejai, atlaidai Pašušvio bažnyčioje… Ir suklega, tarsi gulbės į Gomertos upelį, senolių atminties neužmirštą vaikai. Kaip gera ir gražu, kad tie vartai visiems svečiai atidaryti…

Jo atminimas gyvas žmonių širdyse ir… medžiuose

Vytautas BAGDONAS

Vitoldas Dagys (kairėje) 1994-ųjų vasarą su akademiku Alfonsu Merkiu

Vitoldas Dagys Maleišių sodžiuje (Anykščių r.) gimė, augo, čia ir gyvenimo saulėlydžio neseniai sulaukė. 85-erių metų sulaukęs, svajojo sulaukti ir 90-mečio. Tačiau atgulė amžinajam poilsiui į Svėdasų kapines šalia savo tėvelių.

Nuo mažens Vitoldas talkino tėvams prie ūkio darbų. Antrojo pasaulinio karo metais buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Fronte kovoti neteko, nes baigėsi karas ir laimingas kareivis grįžo namo. Kolūkiniais metais teko darbuotis daugiau kaip dešimtį metų brigadininku, mat buvo gabus ir mokytas jaunuolis. Paskui dirbo fermos vedėju, vėliau beveik dvi dešimtis metų – laiškanešiu. Po kolūkio griūties Vitoldas susigrąžino jam priklausančią žemę ir ryžosi ūkininkauti. Tėvui padėjo iš miesto sugrįžusi gimtinėn dukra.

Saulėtekio tako puošėjai

Palangos Saulėtekio tako puoselėtojai Irena ir Juozas Jankauskai

Kol kai kas dar Lietuvoje iš rojaus daro peklą, kiti ir iš „pekliukės“ daro žemiškąjį rojų. Tarp širdimi gyvenimą gražinančių – palangiškiai Irena ir Juozas Jankauskai. Ji – nuostabi siuvinėtoja, ypač „kryželiu“: vaivorykštės spalvomis įvairaus dydžio drobėse įamžino ir paukščius, ir didingus žvėrelius kalnuose, giriose, paežeriuose... Žydi Jankauskų namų sienos, žavisi ne tik giminaičiai, bet ir vasarotojai. Pastaruosius Juozas tuoj pat kviečia į kiemą. Čia darbštuolis praėjusį pavasarį įrengė spalvingas pavėsines, fontanėlį, tiltelius, gandralizdį, aplinkui žydi daugybė gėlių ir net... akmenys. Pagarbos verta Saulėtekio tako puošėjų fantazija ir darbštumas!