„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. spalio 19 d., Nr. 4 (23)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Prisiminimuose likusi tėviškė

Justinas ADOMAITIS

Salomėja Laukaitytė-
Kaminskienė su meile
prisimena gimtuosius Norkūnus
Autoriaus nuotrauka

„Išgirdau dzūkiškas dainas ir prisiminiau tėviškę“, – po vienos Sūduvos krašto bendruomenių šventės pasakojo Norkūnuose (Prienų r.) gimusi, daugiau nei keturis dešimtmečius Veliuonoje (Jurbarko r.) mokytoja dirbusi Salomėja Laukaitytė-Kaminskienė. Jos nuomone, dabar dainuojama tik koncertuose, šventėse, o sunkiais pokario metais jaunimas ir karves ganydavo, ir darbus dirbdavo vis su daina. Vienas piemenukas dainuoja ant Norkūnų piliakalnio, o jam atitaria kitas iš anapus Nemuno, Jackonių. Eina vaikinai į šokius – dainuoja, švariai, skaidriai. Iš kažin kur atrinkdavai, kurio kaimo dainininkai.

Ji vaiko akimis matė pokario sunkmetį, žmonių varymą iš nuosavos žemės į kolūkį. Su kokiu gailesčiu kaimiečiai glostydavo savo arklius, nakčiai uždaromus į bendrą tvartą, o dienai išvaromus į darbus. S.Kaminskienės tėvai turėjo 9 ha prastos žemės, ne visa buvo dirbama. Tačiau kai ją reikėjo atiduoti kolūkiui, jautė didelį širdies skausmą. Ilgai tęsėsi valstiečių pasipriešinimas kolektyvizacijai, pasibaigęs kaimo žmonių emigracija į miestus.

XIX a. pabaigoje Norkūnai buvo Balbieriškio dvaro palivarkas. Po prelato Mykolo Krupavičiaus žemės reformos išparceliavus palivarką, susikūrė 26 vienkiemiai: Jurgio ir Simo Ražanskų, Jurgio Kazlausko, Stasio Laukaičio, Juozo Rakausko, Stasio Stanevičiaus, Antano ir Juozo Vaicekauskų, Jono Šidlos, Motiejaus Gudaičio, Stasio Petraškos, Stasio Pavilonio, Juozo Stankevičiaus, Juozo Žvaliausko, Vlado Bukausko, Simo Baltrukevičiaus, Jono Remeškevičiaus, Antano Dumbliausko, Antano ir Vlado Steniulių, Antano ir Kazio Baranauskų, Adomo Luizos ir Antano Krilavičiaus.

K.Baranauskas buvo račius ir gamino karstus, Martynas Petraška ir M.Gudaitis – siuvėjai, J.Žvaliauskas – dailidė, V.Steniulis vėlė veltinius. Seserys Baltrukevičiūtės garsėjo kaip audėjos, S.Petraška smuiku griežė kaimo pasilinksminimuose, J.Kazlauskas ir Vladas Juodžiukynas giedodavo laidotuvėse.

1933 metais J.Rakausko namuose atidaryta mokykla, kurią lankė Medžiukų, Nešeikių, Mardosų ir kitų aplinkinių kaimų vaikai. Pokario metais pastatas nacionalizuotas, mokykloje dirbo mokytojos Ona Paplauskaitė-Šiškuvienė, Marija Leonavičiūtė, Ona Mickutė-Petraškienė. Mokyklą valdžia uždarė 1981 metais, nes kaimuose neliko vaikų.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, 1944 metų liepą ties Norkūnais mūšiai vyko kelias savaites. Sudegė beveik visas kaimas – liko tik mokykla ir dvi sodybos. Traukdamiesi vokiečiai Daujotiškių pušyne sušaudė Stankevičių šeimą, Antaną, Kazį ir Vaclovą Baranauskus.

Kaimiečiai atstatė sudegusias sodybas. Pokario metais į Sibirą ištremta Rakauskų šeima. Juozas ir Ieva su vaikais Ona ir Ignu po dešimtmečio grįžo, bet neliko ūkyje. Partizanų gretose žuvo jų sūnus mokytojas Juozas (1946 m. rugpjūčio 26 d.), kitas sūnus Antanas, prievarta paimtas, tarnavo sovietų kariuomenėje. 1949 metais kaime įkurtas „Norkūnų“ kolūkis, 1953 metais jis prijungtas prie „Saulėtekio“, o apie 1960 metais – prie „Kalinino“ kolūkio. Po 1990 metų kolūkis iširo.

Po lengvose smėlio dirvose atliktos melioracijos Norkūnų kaime liko 12 sodybų. Pastarąjį dešimtmetį liko Gedimino ir Anelės Vitkauskų, Birutės Vaismanienės, Albinos Steniulienės, Stasės Seiliuvienės, Onos Matulionienės, Janinos Kazlauskienės, Domicelės Gradeckienės, Petro Kazlausko, Onos Kavaliauskienės, Stasio Juodžiukyno, Aleonoros Petraškienės ir Stasio Izidoriaus Pavilonio sodybos. Ne visose likusi gyvastis.

Kaip prisimena S.Kaminskienė, ji šeimoje augo su broliu ir dviem seserimis. Dar viena sesuo mirė maža. Mokslus baigė tik ji ir brolis. To labai norėjo mama, kuri pati nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Baigusi Norkūnų pradinę, Salomėja su broliu pradėjo mokytis Balbieriškio vidurinėje. Tėvas dukrą pats palydėjo į mokyklą, dar abejodamas, ar kas tokią mažutę priims į penktąją klasę. Kieme juos pasitiko direktorius Domas Viščinis su pintine sodo vaisių, mergaitę pavaišino kriauše. Tėvui patarė leisti vaikui mokytis.

Tuo metu pamokos vyko dviem pamainomis. Vyresnysis brolis mokėsi po pietų, sesuo – iš ryto, tačiau abu eidavo drauge, nes mergaitė buvo smulkaus kūno sudėjimo, nedidukė. Reikėdavo eiti pro miškelį, bristi per Mikasos upę. Į mokyklą vaikai beveik 5 km eidavo basi. Vaikščiodavo basi nuo balandžio iki lapkričio, kol užšaldavo. Po septintos klasės reikėjo laikyti egzaminus. Tėvai kolūkyje už darbą pinigų negaudavo, o už mokslą reikėjo mokėti apie 75 rublius. Tėvas Salomėjos nutarė neleisti į aštuntą klasę, tačiau ši, brolio pamokyta, rugsėjo 1-ąją pabėgo iš namų. Vėliau ir tėvai jau neprieštaravo. Kaimo vaikai namuose turėdavo savo darbų: atnešti vandens, malkų, sužiūrėti vištas, avis. Kol Salomėja 1958 metais baigė Balbieriškio vidurinę, mokytis teko prie žibalinės lempos.

Tuo laiku mokyklai vadovavo direktoriai D.Viščinis, Sigitas Kvietkus, Antanas Abramavičius. Tikras šviesulys buvo lietuvių kalbos mokytoja Ona Babarskytė, vienintelė iš tuo metu dirbusių pedagogų turėjusi aukštojo mokslo diplomą. Ji vaikams skiepijo meilę literatūrai, gimtajai kalbai, neklaužadas papildomai mokydavo ir prieš pamokas, ir po jų. Ji kūrė eilėraščius, organizuodavo spektaklius, kuriuose drauge vaidindavo ir mokytojai, ir mokiniai. Ne tik mokykloje, bet ir miestelyje mokytoja garsėjo savo apsiskaitymu, erudicija, kuri keistai derėjo su jos išsiblaškymu, nestandartiniu elgesiu. Salomėją mokytoja skatino kurti, jos rašinius skaitydavo per pamokas.

Mokytojos paskatinta, abiturientė panūdo studijuoti pedagogiką Marijampolėje (tuometiniame Kapsuke), tačiau merginos nepriėmė po muzikinės klausos testo. Beveik 40 km namo ji parėjo pėsčia. Metus dirbo kolūkyje. Kitą rudenį vėl bandė mokytis: dokumentus nuvežė į vieną Kauno technikumą, ketino studijuoti statistiką. Tačiau jo vadovams užkliuvo merginos charakteristika, kurią parašė kolūkio pirmininkas Endzinas. Raudonu pieštuku buvo pabrauktos eilutės, jog Salomėja religinga, komjaunimui nepriklauso, visuomeniškai neaktyvi. Pasirodo, pirmininkas keršijo merginai už tai, kad ši, jo paprašyta, kolūkiečiams nesurengė paskaitos politine tematika.

S.Kaminskienė dabar džiaugiasi, kad jos nepriėmė studijuoti statistikos. Ji baigė Rietavo žemės ūkio technikumą, dirbo agronome Prienų, Marijampolės rajonų kolūkiuose, bendradarbiavo spaudoje (honoraro per mėnesį gaudavo 20 rublių – tai buvo didžiuliai pinigai), kol ją susirado Jurbarko rajono laikraščio „Šviesa“ redaktorius, anksčiau buvęs Veliuonos kolūkio pirmininku.

Vėliau rajono gamybinės žemės ūkio valdybos viršininkas Napoleonas Andrikonis S.Kaminskienei pasiūlė darbą Veliuonos vidurinėje mokykloje, kur moteris ir dirbo 43 metus. „Mokykloje suradau savo vietą“, – prisipažįsta S.Kaminskienė. Nors jai patiko lietuvių kalba, literatūrinė kūryba, baigė istorijos studijas. Nūnai, išėjusi į užtarnautą poilsį, atsidėjo kūrybai.

Pasak S.Kaminskienės, sukauptų metų turtas žmogų skatina atsigręžti į vaikystę. Moteris prisimena, kaip prie Skardupio per iškorijusį sniegą su broliu ir seserimis basi bėgdavo parsinešti beržo sulos. Atmintyje likusios linamynio talkos. Maža mergaitė turėdavo užduotį – su grėbliu traukti spalius iš po mintuvų.

Tik Dzūkijoje populiarios buvo plunksnų plėšymo talkos, rengiamos nuo Kalėdų iki Užgavėnių. Per savaitę jaunimas į jas rinkdavosi tris kartus. Apie 7-8 val. vakaro sueidavo merginos iš kelių kaimų į vieno sodiečio trobą. Šeimininkė ant stalo paberdavo plunksnų, atnešdavo dubenis suplėšytoms dėti. Kiekviena mergina turėdavo mažą peiliuką kietosioms plunksnų dalims nupjauti. Jaunimas dainuodavo, pasakodavo įvairius atsitikimus, tikrus ar išgalvotus. Talka trukdavo iki vidurnakčio. Paskui šeimininkai kviesdavo vaišių: patiekdavo ką tik iš krosnies ištrauktų tarkuotų bulvinių bandų su spirgučiais, virtos mėsos, naminės giros, alaus. Paskui į trobą sugužėdavo kaimo kavalieriai su muzikantu ar net keliais. Prasidėdavo šokiai, linksmybės.

„Labai gaila kaimo dainų, – sako S.Kaminskienė. – Pokario sunkmečiu jaunimas dainuodavo ir be jokios priežasties: rinkdamiesi į talką, eidami į šokius, dirbdami kolūkio prievolę. Vėliau, gerėjant gyvenimui, bendruomeniškumą keitė materialinės naudos paieška, kaimyniškumą – atsiskaitymai už talką naminės degtinės buteliu.

Dabar dažname kaime telikę galudieniai seneliai. Miestiečiai sodybas perka tik prie vaizdingų ežerų ar upių, o šalia Norkūnų tokių vietų reta.“

Prienų rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija