|
Prie Gomertos upelio
Laima Macytė
 |
|
Kazačinsko tremtinių susitikimas
Juozaičių sodyboje 2003 metais
Nuotraukos iš asmeninio
Algio Juozaičio albumo
|
 |
|
Gimtojoje sodyboje Minaičiuose.
Sėdi: Adolfina Juozaitienė,
stovi (iš kairės): duktė Elena,
vaikaitis Robertas, marti Vitalija,
duktė Onutė, sūnus Algis. 2003 metai
|
Senieji Minaičių kaimo (Radviliškio r.) gyventojai
gerai pažįsta Juozaičių šeimą labai darbštūs ir tvarkingi ūkininkai.
Tos šeimos gyvenimas ir darbai yra neatsiejama šio istorinio kaimo
dalis. Apie senelių, tėvų, brolių, seserų ir vaikų gyvenimus kalbamės
su Algiu JUOZAIČIU, neužmirštančiu tėviškės radviliškiečiu, nes
ten, dar senelio Jono JUOZAIČIO statytame name, dabar renovuotame,
vėl susibėga visų Juozaičių keliai: šventės, jubiliejai, atlaidai
Pašušvio bažnyčioje
Ir suklega, tarsi gulbės į Gomertos upelį,
senolių atminties neužmirštą vaikai. Kaip gera ir gražu, kad tie
vartai visiems svečiai atidaryti
Tokia tėviškės namų istorija
Anksčiau savo šeimos genealogijai tiek dėmesio
nebuvo skiriama kiek dabar. Algis Juozaitis saugo senelių Jono Juozaičio
ir Albinos Adomaitytės Juozaitienės nuo Baisogalos gyvenimo Minaičių
kaime atsiminimus. Tie, kurie norėjo būti geri ūkininkai, važiuodavo
į Ameriką užsidirbti pinigų statyboms, ūkiui kurti, žemei pirkti.
Kelis kartus į užjūrį važiavo ir Jonas Juozaitis kabinosi į gyvenimą.
Žemė buvo per dvi vietas: pačiame kaime septyni hektarai ir prie
Kalančių, Minaičių vienkiemyje, 12 ha. 1922 ar 1924 metais įvyko
nelaimė sudegė sodyba. Reikėjo statyti kitą. Iš naujo kurtis nusprendė
kaimo pakraštyje, tada vienkiemyje, visai šalia Kalančių kaimo.
Tvarto pamate įrašyti pastatymo metai 1928 m.
J.Juozaitis turėjo palikti šeimą ir važiuoti į
užjūrį, kad vėl sukurtų tai, ką sunaikino ugnis. Augo šeši vaikai.
Reikėjo žiūrėti ūkį, dirbti žemę, ir tada ši darbų ir pareigos našta
gulė ant Albinos Juozaitienės pečių. Neverkė, nedejavo, nes žinojo,
kad niekas be jos tų darbų nepadarys. Kai vėl įsikūrė, vaikai pakėlė
sparnus skrydžiui į pasaulį: Jonas ir Kajetonas (paskui žuvo kare)
į JAV, Antanas į Kanadą. Kazimieras išėjo užkuriomis į Levikainius.
Juozas (Algio Juozaičio tėvas) liko tėviškėje. Dukros Zofijos vyrui
teko politinio kalinio dalia. Neišvengė tremties ir Minaičių Juozaičiai
Gražiai atlikę savo pareigą seneliai Jonas ir Albina Juozaičiai
ilsisi Pašušvio kapinėse. Laimingai iš tremties sugrįžęs į tėvų
namus sūnus Juozas su žmona Adolfina irgi pasirinko vietą parapijos
žemėje šalia tėvų
Gyvųjų keliai dabar suka ten, kur laukia mylimųjų
kapai
Čia vėl užlieja pagarbos ir padėkos šiluma tuos, kurie visada
jaučiasi vienos šeimos vaikai. Nuo mirusiųjų pagerbimo ir jų prisiminimo
visada prasideda Juozaičių šeimos susibūrimai. Mažieji neprisimena
(nes jų nematė) prosenelių ir senelių veidų, tačiau šitaip ugdoma
krikščioniška pareiga, kuri suburia visus bendrumon, leidžia išgyventi
šeimos bendrystės jausmą, pagarbą ir dėkingumą. Juozaičių gyvenimas
yra gražus didelės šeimos bendrystės pavyzdys.
Sūnus Juozas savo tėvo gyvenimo paveikslas
Jono ir Albinos Juozaičių sūnus Juozas paveldėjo
tėviškę ir žemę. Liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli
nukrenta. Tėvo rūpesčiu šeimos gyvenimui išugdytas sūnus Juozas
sumaniai ūkininkavo ūkyje. 1936 metais vedė ūkininkaitę Adolfiną
Bajoraitę iš Liepiškių kaimo, prie Šiaulėnų. Darbštumo ir tvarkingumo
išmokyti jaunavedžiai kūrė savo gyvenimą. Ir jis jau buvo sukurtas,
tik reikėjo jį toliau prižiūrėti ir puoselėti. Senųjų Juozaičių
ir Bajorų gyvenimas ir darbai buvo vaikams pavyzdys. Gausiose šeimose
augę Juozas ir Adolfina užaugino šešis vaikus. Didelis gyvenamasis
namas, tvarkingai projektuoti ūkiniai pastatai, didelė, graži ir
tvarkinga šeima toks Juozaičių gyvenimas buvo pavyzdys kitiems.
Kaimynai gerbė ir mylėjo juos, nors turbūt buvo ir tokių, kurie
kreivokai, su pavydu pasakydavo piktesnį žodį. Ko gero, dėl to reiklumo
ir pareigingumo reikėjo palikti tėvų statytus namus ir dangintis
į Sibiro platybes. Tuo metu Minaičiuose, ant Gomertos upelio, buvo
Bruno Šeflerio vandens malūnas. Su tvarkingu ir darbščiu pramonininku
artimai bendravo ir Juozaičių šeima. Vaikai bendravo su kaimyno
dukra Berta. Apie Šeflerių gyvenimą, jų geranoriškumą ir pagalbą
kaimo gyventojams palankiai atsiliepia beveik visi senieji Minaičių
kaimo gyventojai.
Neparašyta ir neminima Minaičių mokyklos istorijos
pradžia
Mokyklos praėjusio amžiaus viduryje Minaičiuose
nebuvo. Vaikai ėjo Legečių, Pašušvio mokyklas. Mažiukams buvo nepatogu,
toli. J.Juozaitis nusprendė savo namuose leisti įsteigti pradinę
mokyklą. Vieną gyvenamojo namo galą skyrė klasei ir mokytojos gyvenamajam
būstui, o patys glaudėsi mažyčiame kambarėlyje. Tai buvo 1946 ar
1947 metai. Pirmoji mokytoja buvo Emilija Janušauskaitė. Paskui
mokytoja Ona Čekaitė-Mickienė. Kartu buvo įsteigta pradinė mokykla
ir Žitiškyje, pas Buivius. Algis Juozaitis prisimena, kad jį mokytoja
siųsdavo į Žitiškio mokyklą nunešti ir parnešti įvairių dokumentų,
nes tuomet kitokių ryšio priemonių nebuvo. Juozaičių namuose Minaičių
pradinę mokyklą lankė Minaičių, Kalančių, Pagumerčių kaimų vaikai,
o Žitiškio mokyklą Paberžių, Ramoškių ir aplinkinių kaimų gyventojų
vaikai.
1949 metais mirė senelis Jonas Juozaitis. Buvo
pašarvotas klasėje. 1951-aisiais Juozaičių šeimą išvežė į Sibirą,
o patalpos liko mokyklai.
Dabar Minaičių pagrindinė mokykla ,,švenčia tik
pastato, pastatyto 1965 metais, jubiliejų. Mokyklos internetiniame
puslapyje rašoma, kad ,,dabartinis mokyklos pastatas pastatytas
1965 metais. Tais metais buvo atidaryta Minaičių aštuonmetė mokykla,
kuri sujungė visas iki tol buvusias mokyklas: Legečių aštuonmetę,
Žitiškių ir Minaičių pradines. Tačiau neteisinga teigti, kad 2005
metais mokykla minėjo šios švietimo įstaigos įkūrimo jubiliejų
Minaičių mokykla jau buvo įsteigta, tik 1965-aisiais pasikeitė jos
statusas (pradinė mokykla tapo aštuonmete) ir persikėlė į kitas,
naujas ir erdvias patalpas.
Nuo Gomertos ant Jenisejaus krantų
Iš Minaičių kaimo į Sibiro platybes ištrėmė visą
aštuonių asmenų Juozaičių šeimą. Atvažiavo 1951 m. spalio 2-osios
naktį ginkluoti vyrai ir liepė ruoštis. Rytą jau atsisveikino su
namais ir išvažiavo nežinion
Lygiai po mėnesio, lapkričio 2-ąją,
išlipo Krasnojarsko stotyje. Paskui Kazačinsko rajonas, Dobrovolnoje.
Taip jau atsitiko, kad nuo Gomertos krantų išvežtiesiems teko gyventi
ant Jenisejaus krantų. ,,Tėvas su seserimi Birute dirbo kiaulių
fermoje, o aš iš taigos vežiau malkas, prisimena Algis Juozaitis.
Tėvai stengėsi, kad galėčiau mokytis. Lietuvoje mokiausi šeštoje
klasėje, ten pradėjau mokslus penktoje. Mokykloje mokytojas neištardavo
teisingai Juozaičio pavardės, todėl vadino jį Zosaičiu. Mokslus
A.Juozaitis svetimoje žemėje, svetima kalba pradėjo 1952-ųjų rudenį.
Kai parašė pirmąjį diktantą rusų kalba, mokytojas parašė vienetą.
Valia ir noras mokytis padėjo išmokti rusų kalbą pavasarį lietuvio
žinios buvo įvertintos ketvertu. Nepatogu buvo tai, kad mokykla
buvo kitoje Jenisejaus upės krante, o į ją reikėdavo keltis valtele.
Upė plati ir srauni, todėl buvo pavojinga per ją plaukti. Paskui
šeima persikėlė į rajono centrą.
Praėjus pakankamai daug laiko po tremties, vyriausias
Juozo ir Adolfinos Juozaičių sūnus Algis mano, kad ši nelaimė jų
šeimai gal nebuvo tokia baisi, kaip kitiems, nes tremtyje visi buvo
vienoje vietoje, visi laimingai sugrįžo į Minaičius. Buvo 1956-ųjų
rugpjūčio pabaiga, kai jie paliko nesvečią šalį. Lietuvoje, kaip
ir daugelis tokio likimo kraštiečių, nebuvo laukiami. Grįžę apsigyveno
Liepiškiuose, pas dėdę. Tik paskui, beveik po metų, leido ,,išsipirkti
savo namus. Vėl glaudėsi tame pačiame mažyčiame kambarėlyje, nes
pradinė mokykla vis dar buvo jų namuose.
Kai Juozaičiai galėjo susipažinti su savo tremties
bylomis, sužinojo, kas pasirašė, kad juos išvežtų tai artimiausi
žmonės ir kaimynai. Prisimeni, žmogus, viską: skriaudas ir rūpesčius,
pagalbą ir nerimą
Tik nesinori liesti jau surandėjusių žaizdų.
Tuos pačius žmones susitinki, pasveikini, nusišypsai, nors niekas
nepamiršta. Geriau tegul rašys ir kalbės kiti, kad liktum didesnis
už tuos, kurie taip ir nežino, kad tu viską žinai.
Kaltinimas, dėl kurio buvo ištremti pavyzdingi
ūkininkai ir šeimininkai, kaip ir daugeliui buožės, nors teturėjo
tik devyniolika hektarų, rėmė ,,banditus. Juk kiekvienas doras
žmogus padėjo tiems, kurie tikėjo tuo, už ką kovojo. Nunešdavo bintų
į mišką prie Pašušvio, paremdavo. Ryšininkais buvo ir tie, iš kurių
pagalbos, atrodo, net negalėjai tikėtis
Tėviškės namų šviesa ir džiaugsmas
Darbštuolis, tvarkingas ir sumanus ūkininkas Juozas
Juozaitis mirė 1981 metais. Kaimo audėja, auksarankė Adolfina Juozaitienė
sulaukė 92-ejų
Tėvų paliktas dvasinis turtas brangesnis už materialų.
Darbštumas, sumanumas, tvarkingumas, savitarpio pagalba ką geresnio
galėjo tėvai palikti savo vaikams. O vaikai vieningai, be jokių
nesutarimų nusprendė, kad tėviškėje turi šeimininkauti Elena moteris,
kurios rankose ,,darbas tirpsta. Tą žino visi Minaičių kaimo senbuviai.
Tvarkinga aplinka, gėlėse skendinti sodyba plačiai atkelia vartus
visiems, kurie čia apsilanko: savieji ir tremtyje sutiktieji. O
vartai čia beveik niekada neužsiveria: šventės, jubiliejai, atlaidai
Pašušvio bažnyčioje, tremtinių susitikimai. Elena su kraštiečiais
Gulbinu ir Mataitiene pasirūpino, kad Sausio 13-osios įvykiai būtų
įamžinti paminkliniu akmeniu prie Kalančių kryžkelės. Dabar ten
žydi Elenos Juozaitytės Morkienės sodinamos ir prižiūrimos gėlės.
Gerai, kad vietos sodyboje daug: visai šalia kelio
į Pašušvį ir Minaičius ir Gomerta, aplinkui platūs laukai, kuriuose
ūkininkauja vaikaitis Robertas Morkys, Elenos sūnus. Morkiai gyvena
kitapus Šušvės, ant kranto, Čerkosų kaime. Tai garbinga ir darbšti
šeima. Juozas Morkys žinojo, ką pasirinkti į žmonas: nedvejodamas
atėjo į Juozaičių ūkį Minaičių kaime. J.Morkio senelės namuose Čerkosų
kaime lankydavosi knygnešiai. (Tie faktai surinkti rajono kraštotyrininkų,
saugomi kartotekų aprašuose.) Net tarybiniais metais visi vertino
Juozaičių darbštumą, skyrė įvairius apdovanojimus ir padėkas. O
Elenos ir Juozo Morkių sodyba visais laikais buvo gražiausiai tvarkoma
kaime. Visi Juozaičiai iš savo tėvų paveldėjo gražius balsus.
Niekas ir nepasakys, kad ten šeimininkauja tik
Elena ir jos sūnus. Giminės visada laukiami ir yra dažni svečiai.
Nenutrūkstanti tėviškės namų trauka vėl susodina visus prie bendro
stalo. Vaišinguose namuose pasklinda po pievas papurgalviai vaikaičiai.
Į kokius turtus ir kas galėtų iškeisti šį bendrystės jausmą
Tėvo džiaugsmas ir pasididžiavimas
Algis Juozaitis vedė Vitaliją Dailidonytę iš Žinėnų
kaimo 1960 metais. Gyvena Radviliškyje. Dabar jų džiaugsmas ir garbė
gražiai užauginti vaikai. Jų turi keturis. Virgilijus gyvena tame
pačiame daugiabučiame name Radviliškyje. Plačiausiai sparnus skrydžiui
išskleidė antrasis Algio ir Vitalijos Juozaičių sūnus Remigijus.
Baigė Vilniaus universitete lituanistikos studijas,
Oksfordo universitete studijavo hebrajų kalbą, o Kembridžo universitete
apgynė antropologijos magistro vardą. Vertėju, diplomatu jis dirbo
Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, dabar jau metai, kai gyvena
ir dirba Liuksemburge Europos Parlamento vertėjų komisijos vadovu
(lietuvių, anglų kalba). Sūnus Dainius su šeima gyvena ir dirba
Vilniuje; jis turizmo specialistas, žmona teisininkė. Pagrandukė
Jolita finansų apskaitininkė, dar netekėjusi. Tėvas Algis Juozaitis
neužmiršta dainos: kai pradėjo dainuoti 1958 m. Radviliškio žemės
ūkio mašinų gamyklos chore, nesiskiria su daina ir giesme iki šiol,
o kai įsikūrė tremtinių ir politinių kalinių choras ,,Versmė, nuo
įsikūrimo dienos dainuoja šiame kolektyve, giedojo ir Radviliškio
parapijos bažnyčios chore.
O Gomerta dar šėlsta
Tada, kai dar gyveno senelis Jonas Juozaitis,
Gomerta buvo graži ir žuvinga upė. Ant jos kranto stovėjo Juozaičių
pirtis. Panorėję vyrai lengvai galėjo prigaudyti maišą geros žuvies
ar pusmaišį vėžių. Pavasariais ištvinusi Gomerta užliedavo pievas
ir dirvas. Kartais lietingų vasarų metu net šieną nunešdavo. Neatpažįstamai
upelį pakeitė melioruojami laukai. Kai Juozaičiai grįžo iš Sibiro,
gražuolė Gomerta buvo pavirtusi grioviu ir žuvies joje jau neprižvejosi.
Šią vasarą, lyg prisiminusi savo jaunystę, Gomerta
vėl patvino: apsėmė laukus, nuplovė daržus. Elena Juozaitytė Morkienė
susirūpinusi, kad šiemet bulvių mažai, o ir daržai ne kažin kaip
užderėjo. Vis dėlto močiutė keps pyragus iš sūnaus žemėje išaugintų
javų naujojo derliaus: juk reikės vaišių svečiams ir saviškiams.
Gera pabūti istorinio kaimo senolių sodyboje,
o ypač kai tas kaimas tavo gimtinė.
Tas kaimas vadinasi Minįičiai
Algiui Juozaičiui nesuprantama, kodėl neteisingai
rašomas kaimo pavadinimas. Tą kaimą Minaičiais vadino jo seneliai,
tėvai. Visi gyvenvietės senoliai taip jį vadina. Dabar kažkam šovė
į galvą atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, stropiai pradėti įgyvendinti
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakus. Mat vietovardžiai
rašomi, vadovaujantis ,,Lietuvos TSR administracinio teritorinio
suskirstymo žinynu (abi dalys), o kad šiame leidinyje iškraipytai
rašoma apie trečdalis Radviliškio rajono gyvenamųjų vietovių pavadinimų,
niekam nerūpi. Tie, kurie domisi, sielvartauja dėl šių faktų, tačiau
Lietuvos Respublikoje negali surasti specialisto, kuris galėtų paaiškinti,
kodėl taip yra.
Tas kaimas vadinasi Minaičiai. Nors ir sugrąžintas
senasis kaimo pavadinimas, tačiau rajone daugelis laikosi tarybiniais
laikais sukurto kaimo pavadinimo Mėnaičiai, todėl žiniasklaidos
įvairovėje taip ir negali suprasti, kaip tą kaimą vadinti. Net užrašo
prie kelio negali pakeisti. Pagalvokime: ar gali Mėnaičių kaime
būti Minaičių pagrindinė mokykla?
Radviliškio rajonas
© 2007 XXI amžius
|
