|
Didžiausias turtas dvasinė sveikata
Jolita ŽURAUSKIENĖ
 |
|
Danutė Šilinienė savo namuose
prie eksponatų, skirtų blaivybei
Autorės nuotrauka
|
Buvusią pedagogę Danutę Šilinienę dažnas ukmergiškis
vadina neišsenkamo gerumo šaltiniu. Jos sparnuoti, šilti žodžiai
prieglobstį rado trijose išleistose knygose: Prisiminimuose gyvena
žmonės, Gimtieji Kunigiškiai ir Testamentas ukmergiškiams.
Pastarojoje knygoje autorė pristato per šimtą šeimų. Apybraižose
ir trumpučiuose pasakojimuose ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms.
Daug straipsnių publikuota spaudoje, daug meilės ir šilumos išdalyta
giminėms, pažįstamiems, ir bičiuliams. Ne veltui ukmergiškiai ir
visi, pažįstantys šią moterį, sako, kad tik geram, kitiems pasiaukojusiam
žmogui ir visi aplinkiniai yra geri.
Semiasi stiprybės
74 metų D. Šilinienė nesigiria sveikata, bet pabrėžia,
kad be fizinės ištvermės yra ir dvasinė sveikata, kuri padeda įveikti
negandas, atlaikyti užklupusias ligas ir ramiai sutikti senatvę.
Moteris džiaugiasi dvasine stiprybe, o didžiausia paguoda širdžiai
jautrus ir geras sūnus Vytas ir jo šeima bei medikė sesuo Nijolė
su šeima. Danutė maloniai bendrauja su jaunystės bičiule Nijole
Račiūnaite-Voveraitiene, studijų drauge, ilgamete Minties redaktore,
kuri žavi sangvinišku charakteriu, muzikalumu, jautrumu, dėmesingumu.
Spinduliuoja dvasingumu ir kita draugė Birutė Zinkevičienė-Vyžintaitė.
Buvusi pedagogė žiūri įdomias laidas, klausosi
radijo, skaito knygas, išminties ir dvasingumo pasisemia klausydama
kun. Ričardo Doveikos pamokslų iš Vilniaus Arkikatedros, kuriuos
transliuoja radijas.
Gimtinėje duris atvėrė muziejus
D. Šilinienę visuomet domino kraštotyra, todėl
savo tėviškei ir jos žmonėms įamžinti paskyrė knygutę Gimtieji
Kunigiškiai. Moteris pasakojo, kad Kunigiškių pradinę mokyklą,
statytą po 1863 m. sukilimo, baigė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas,
dailininkas Kajetonas Sklėrius, jo brolis pulkininkas A. Sklėrius
ir kiti įžymūs lietuviai. Tarybiniais metais vietoj šimtametės mokyklos
buvo pastatyta mūrinė, o istorinis paminklas, ardomas ir draskomas
likimo vėjų, buvo pasmerktas žūčiai. D. Šilinienė ėmėsi iniciatyvos
gelbėti istorinį paminklą, rašė laiškus Kultūros ministerijai bei
Švyturio žurnalo redakcijai. 1980 metais Kultūros ministerija
parengė pastato restauravimo projektą ir po septynerių metų Kunigiškių
pradinė mokykla atvėrė duris kaip muziejus. Šiais metais D. Šilinienė
dalyvavo Svėdasų krašto muziejaus dvidešimtmečio minėjime. Net
garsusis 94 metų žurnalistas Vilius Bražėnas iš JAV, dabar gyvenantis
ir kuriantis Lietuvoje, atvykęs į šventę kartu su Lietuvai pagražinti
draugijos pirmininku Juozu Dingeliu, kitais nariais, atsisėdęs į
senovinį mokyklinį suolą, sujaudintas atsiduso: Kokioje šventovėje
aš esu! Juk šis pastatas mena gyvą Vaižgantą, įspūdžiais dalijosi
pašnekovė.
J. Dingelis įteikė D. Šilinienei padėką už ilgametę
paramą Svėdasų krašto muziejaus veiklai. Bendraudama su muziejais,
su viešąja Ukmergės biblioteka, kurios projekte senų leidinių
muziejaus įsteigimas, moteris atidavė šviesaus atminimo tėtės bibliotekos
antikvarines ir savo knygas.
Knyga ukmergiškiams
D. Šilinienė surinko politinių kalinių prisiminimus
ir juos sudėjo į knygą Testamentas ukmergiškiams. Ši knyga buvusio
JAV, dabar Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Vygando Ušacko dėka
pateko į didžiausią pasaulyje kongreso biblioteką Vašingtone.
Danutė pasakoja, kad knygoje Testamentas ukmergiškiams
aprašytas ambasadoriaus senelis Adomas Ušackas, 1941 metų Rešiotų
lagerio kalinys. Adomas buvo vienas iš tų gyvų liudininkų, iki mirties
nepamiršęs, kaip bejėgius ir išsekusius jaunus vyrus šaudė ir, sutrupinę
kaukoles, vežė užkasti karvėmis kinkytais vežimais. Ne veltui ambasadorius
su sūnumi šiemet dalyvavo ekspedicijoje į Krasnojarsko sritį. Tai
nuoširdus ir gilios erudicijos jaunas žmogus, pabrėžia pašnekovė.
D. Šilinienė prisipažįsta, jog visą gyvenimą mėgo keliauti, todėl
ir dabar norėtų dar kartą pamatyti Krymą, pasiekti Šveicariją, bet
nebeleidžia sveikata. Kelionės jau nebe man, o jaunylė sesutė Nijolė
su vyru keliauja po Europą, buvo nuvykusi ir į Egiptą, Tunisą. Jos
papasakotus įspūdžius aprašau ir perteikiu kitiems, tad jaučiu tarsi
pati būčiau apsilankiusi svečioje šalyje, pasakoja ji.
Blaivybės puoselėtojai
Anot D. Šilinienės, ji su vyru Justinu aktyviai
dalyvavo blaivybės darbe. Šia tema moteris spaudoje parašė ne vieną
straipsnį, ragindama tautiečius atsibusti ir neklimpti alkoholizmo
liūne. Sutuoktiniai džiaugėsi, nes augo jų bendraminčių gretos.
Kartą mūsų bute susirinko apie šimtas žmonių. Nutarėme mano gimtoje
sodyboje Kunigiškiuose, kur dar gyveno mama, pastatyti blaivybės
malūnėlį. Taip ir padarėme. Ant jo sienų iškabinome dokumentus,
nuotraukas, paveikslus. Tačiau tai nepatiko rajono valdžiai įsakė
šį statinį nugriauti, mena senolė. Tuomet visi sukaupti eksponatai
atkeliavo į Šilinų butą ir čia yra saugomi iki šių dienų. Eksponatams
skirta visa kambario siena, slepiama po žalia užuolaida. 1980 metais
respublikiniuose laikraščiuose mirgėjo publikacijos, kuriose buvo
aprašytos Genutės ir Petro Gezevičių sidabrinės vestuvės be alkoholio.
Pokylyje dalyvavo per aštuoniasdešimt žmonių ir visi vaišinosi tik
gira bei sultimis. Tais pačiais metais dailininkas Vytautas Vaineikis
nutapė didžiulį paveikslą, kuriame pavaizdavo dvasinį žmonių degradavimą,
kurį sukelia besaikis alkoholio vartojimas. Stende eksponuojamos
ir alkoholio aukos išsigimę vaikai. Ši siena kartu ir memorialas
mano brangiam vyrui, prieš ketverius metus palikusiam šį pasaulį.
Man labai jo trūksta, labai gražiai sugyvenom. Rodos, pravers duris,
ateis... skruostais nurieda ašaros.
Asmeninis pavyzdys
D. Šilinienė mano, kad tik asmeniniu pavyzdžiu
galima paveikti visuomenę. Beje, šią idėją turėtų toleruoti ir valdžia.
Beveik prieš tris dešimtmečius Šilinų bendraminčiai diskutuodavo
tema Ar galima vaišintis be alkoholio? ir nusprendė, kad žmonės
gali linksmintis dainuodami, šokdami ir nuoširdžiai kalbėdami. Sutuoktiniai
Šilinai dalyvavo net trejose vestuvėse, kuriose nebuvo svaigalų.
Pasak D. Šilinienės, blaivybė priklauso nuo šeimos. Jų šeimoje vyrai
nebuvo linkę prie taurelių: negėrė nei Danutės tėvas, nei dėdė,
nei vyras, sūnus taip pat tęsia šią tradiciją. Toks buvo auklėjimas.
Vaikams reikia rodyti asmeninį pavyzdį. Viskas prasideda nuo šeimos.
Jei šeimoje nebus tvarkos, tai ir gyvenime jos nebus, įsitikinusi
moteris. Anot Danutės, labai negražu, kai žmonės geria per šermenis
ir gedulingus pietus. Jų šeimoje tomis dienomis svaigiųjų gėrimų
buvo atsisakyta ir dėl šio požiūrio niekas jų nepasmerkė. Šilinų
gyvenimo tikslas buvo blaiviai ir dvasingai gyventi. Šioms idėjoms
pritarė ir vepriškis mokytojas, muziejininkas Jonas Žentelis. Pastarieji
žmonės ir blaivybės vėliavas turėjo. Vėliau Šilinai savo vėliavą
padovanojo Svėdasų bažnyčiai, o Žentelis ją eksponuoja Veprių muziejuje.
D.Šilinienė nuolat bendrauja su savo vyro draugais politiniais
kaliniais, kurie jai padovanoja neįkainuojamų eksponatų, o ji juos
perduoda į patikimas rankas muziejams, bibliotekoms.
Ukmergė
© 2007 XXI amžius
|
