„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. gruodžio 28 d., Nr. 5 (24)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos



ARCHYVAS
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Didžiausias turtas – dvasinė sveikata

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Danutė Šilinienė savo namuose
prie eksponatų, skirtų blaivybei
Autorės nuotrauka

Buvusią pedagogę Danutę Šilinienę dažnas ukmergiškis vadina neišsenkamo gerumo šaltiniu. Jos sparnuoti, šilti žodžiai prieglobstį rado trijose išleistose knygose: „Prisiminimuose gyvena žmonės“, „Gimtieji Kunigiškiai“ ir „Testamentas ukmergiškiams“. Pastarojoje knygoje autorė pristato per šimtą šeimų. Apybraižose ir trumpučiuose pasakojimuose ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms. Daug straipsnių publikuota spaudoje, daug meilės ir šilumos išdalyta giminėms, pažįstamiems, ir bičiuliams. Ne veltui ukmergiškiai ir visi, pažįstantys šią moterį, sako, kad tik geram, kitiems pasiaukojusiam žmogui ir visi aplinkiniai yra geri.


Ypatingi savo taurumu

Bronius VERTELKA

Virginijus ir Irena Liesiai
iš Margučių kaimo

Šilelis – mažutėlis žemės lopinėlis tarp miškų, tačiau mylimas ne vien šio krašto, bet ir iš jo išėjusių bei svetur įsikūrusių žmonių. Šalia šv. Izidoriaus koplyčios esančiose kapinėse palaidota ne viena vietos artojų karta.

Rūpinasi tvarka kapinėse

Virginijus ir Irena Liesiai – vietiniai. Kažkada abu lankė Kulbių pradinę mokyklą, jų gimtieji namai stovėjo netoli vienas kito. Keliant vestuves, nekilo abejonių, ar bus tvirtas jaunavedžių gyvenimas. Įsikūrus Margučiuose, Virginijus kolūkyje dirbo elektriku, Irena – pieno supirkimo punkto vedėja. Sulaukę pensijos, Liesiai nesiskundžia, kad nėra kas veikti – kiek turi sveikatos, šeimininkauja savo ūkelyje, o laisvesniu laiku eina tvarkyti Šilelio kapinių.


Deimantu suspindęs auksas

Laima MACYTĖ

Padėkos šv. Mišios Radviliškio
parapijos bažnyčioje
deimantinių vestuvių iškilmėje

2007 metais Radviliškio bažnyčios šventoriuje, minint Šiaulių vyskupijos 10-ies metų jubiliejų, buvo pastatytas nuostabus Kryžius. Tą pačią dieną atšvęsta Stepono Mikolaičio, užauginusio pašventintam Kryžiui ąžuolą, ir jo žmonos Antaninos Kaminskaitės-Mikolaitienės deimantinių vestuvių sukaktis. Štai ką jie pasakoja apie savo gyvenimą.


Ar verta tęsti pensijų reformą?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Pensijų reforma glaudžiai siejasi su privačiais pensijų fondais, kurie pradėjo kurtis Lietuvoje prieš trejetą metų. Tuomet įvairiomis reklamos priemonėmis jie buvo garsinami ir giriami. Informacija turėjo įtakos platiems gyventojų sluoksniams. Dalis jaunų dirbančių žmonių skubėjo sudarinėti sutartis, tai yra dalį atlyginimo panoro pervesti į pensijų fondus. Net darbuotojai, kuriems iki pensinio amžiaus tebuvo likę mažiau nei dešimt metų, taip pat panoro pasinaudoti privačių pensijų fondų paslaugomis. Tačiau buvo nemažai skeptikų, abejojančių tų fondų nauda (jų yra ir dabar). O jeigu fondai bankrutuos? Jeigu tai tik dar viena akcija, siekianti iš gyventojų į savo kišenes susižerti milijonus? Gal būtų naudingiau atliekamą litą nešti į banką ar investuoti perkant akcijas? Pagaliau kas žino, kiek aš gyvensiu? Gal tos pensijos man visai nereikės? Tai vis skeptikų galvose besisukantys klausimai. Reikia pripažinti, kad visi jie turi racionalumo, nors ir vienašališko. Rizikos esama kiekviename mūsų apsisprendime.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija