Deimantu suspindęs auksas

Laima MACYTĖ

Padėkos šv. Mišios Radviliškio parapijos bažnyčioje deimantinių vestuvių iškilmėje

2007 metais Radviliškio bažnyčios šventoriuje, minint Šiaulių vyskupijos 10-ies metų jubiliejų, buvo pastatytas nuostabus Kryžius. Tą pačią dieną atšvęsta Stepono Mikolaičio, užauginusio pašventintam Kryžiui ąžuolą, ir jo žmonos Antaninos Kaminskaitės-Mikolaitienės deimantinių vestuvių sukaktis. Štai ką jie pasakoja apie savo gyvenimą.

Pasakoja Antanina Kaminskaitė- Mikolaitienė

Tėviškės takais

Tenai, kur pro Dagius, Ceikiškes, Požerūnų, Staiginės kaimus vingiuotoji Ežerūna, paslaptingais pavėsiais prisidengusi įteka į Jūros upę, tarp Beigeriškių ir Šaltaičių kaimų, yra gražus gamtos kampelis. Nuo santakos, pasisukus į vakarus, einant per nemažą Klebono lanką, pakilsi ant lėkšto kalnelio. Ten gražiai išsidėsčiusi sodyba su dideliu kryžiumi, darželiu, jaunu sodu ir kitais trobesiais, reikalingais vidutiniškam ūkiui. Nuo to kalnelio antjūriais augančios ievos, kaip nuotakos pavasariais pasipuošiančios baltų, svaiginančiai kvepiančių žiedų skraistėmis. Tenai, antjūrių karklynuose, vasaromis prisirpdavo vašokliai, t. y. laukiniai serbentai, ir mes, vaikai, mažais krepšeliais nešini, bėgdavome vašokliauti (žemaitiškas žodis – L. M.), kad parneštume Mamytei keletą saujelių gaivinančių uogų, o rudenėjant – gervuogių. Pavasariais, kai atsidarydavome langus, troba pritvindavo žydinčių alyvų kvapo, o iš antjūrių mus pasiekdavo nepavargstančių lakštingalų trelės.

Tokia buvo mano šviesios atminties Tėvelių sodyba, mano gimtinė, kurios aš visad ilgiuosi ir kurios jau nėra. Nėra tų liepų, nėra aukštųjų gluosnių, ant kurių šakų buvo įtaisytos sūpuoklės mums, vaikams, suptis. Nėra nei kryžiaus, nei darželio, nei alyvų, nei vyšnių, nei obelų… Žiauri melioracijos banga viską nušlavė, o kas liko, užkasė. Sustojusi – pro ašarų miglą – žvelgiu į tuos brangius anų dienų prisiminimus, kurie, kaip vyšnių žiedlapiai ar pavytusių rožių spygliukai, krinta ant mano širdies.

Štai keletas vaikystės paveikslėlių – linksmų, gal juokingų. Pavasaris. Trys vyresni vaikučiai išbėga į kiemą su Tėvelio padarytomis klumpikėmis palakstyti, pasidžiaugti pirmąja pavasario žolyte. Ir atsitik tu man taip, kad mus sužavėjo už skūnės (jaujos) žaliuojanti „pieva“. Ir mes ten, kas greitesnis, nukūrėme. Nespėjome atsitokėti, kai visi suklimpome į saulutės įšildytą žiemkenčių dirvą – rugių želmenis. Mindžiojame vietoje, negalėdami nei kojų, nei klumpių ištraukti. Be Tėvelio pagalbos nebūtume „išsilaisvinę“. Menu stiprų Tėvelio glėbį – viena ranka mane apkabinęs, kita mano purvinas klumpes neša. Prisimenu, kaip verksmingai, su kaltės jausmu, paprašiau: „Tėtuk, ar manęs nemuši?“... Per visą gyvenimą nė pirštu nėra manęs palietęs, nors kitiems vaikams „ieškodavo“ diržo, bet kad muštų, neatsimenu.

Tada mums rūpejo tik žaidimai, vienas kito paerzinimai. Mes, vyresnieji, – Alfonsas, Elenutė ir aš – „varžydavomės“ dėl Tėvelio meilės. Menu, rudens ar žiemos vakarą ant šulo dega žibalinė lempa, silpnai apšviečia kuknę (virtuvę), kurioje Mamytė verda vakarienę, ir stubelę (šeimyninį kambarį). Joje ant suolo sėdi Tėvelis ir seka mums vienintelę pasaką apie našlaičius Joniuką ir Elenytę. Mes ne tiek klausomės, kiek stumdomės – visi norime kuo arčiau Tėvelio sėdėti. Arba vėl: matau save sėdinčią vežime ant pasostės šalia Tėvelio, valdančio porą arklių.

Mamytė su broliuku Alfonsu ir kitais vaikais sėdi už mūsų nugarų, ant kitų pasosčių. Man neapsakomai gera – mes važiuojame į atlaidus, o svarbiausia, kad aš sėdžiu šalia Tėvelio. Keista, kad brolis Alfonsas dėl to visai nepykdavo. Matau save ir broliuką su Tėveliu einančius jauno sodo medelių laistyti. Mes „padedame“ – einame įsikibę į kibirą. Ūgtelėję turėjome ir rimtesnių pareigų: mažesnius broliukus ir sesutes „daboti“ (saugoti), žąsis ar karves ganyti, pavasarį laukuose kurmrausius daužyti ir t. t. Kadangi dirbdavome trise, tai tokie darbeliai nepabosdavo. Kartais ir paišdykaudavome, ypač troboje. Todėl Mamytė stubelės palubėje visada laikė sudžiūvusią rykštę, užkištą aukštai už balkio. Vieną kartą ir man teko pajusti jos skonį… „Nubaudė“ už tai, kad pasilipusi ant suolo piršteliu zulinau apšalusį lango stiklą. Tada Tėveliai ką tik buvo persikėlę iš Beigeriškių kaimo, iš dūminės pirkios į naują gyvenvietę – „kolioniją“.

Tėvai ir seneliai

Mama Domicelė Agintaitė atitekėjo iš Žemaičių Naumiesčio, Vaitkaičių kaimo į Tauragės valsčių, Beigeriškių kaimą. Tėtis Antanas Kaminskas turėjo žemės apie 20 ha, daugiau negu rėžių ūkyje Beigeriškiose. Kūrimosi pradžia buvo sunki: daug rūpesčių ir darbų, dideli žemės mokesčiai, o ir mažutėliai beveik kasmet „atbėgdavo“. Mamytė pagimdė dešimt vaikelių, o užaugome tik septyni. Trys mažametės sesutės, ligai pakirtus, nuskrido pas angeliukus. Mamytė, kaip vargo bitelė, sukosi nepabaigiamuose darbuose, augindama vaikelius, prižiūrėdama ūkį. Nors ir pavargę po dienos darbų Tėveliai su vaikais vakarais, ypač spalio mėnesį, klaupdavosi kalbėti Rožinį.

Tėvelio tėveliai – Onutė Rimkutė ir Juozapas Kaminskas. Mūsų mylima Babytė mus labai mylėjo ir globojo. Ir prie ūkio darbų pagelbėdavo, kiek sveikatos turėjo. Šieno grėbti pirmoji išeidavo, visada šviesiai, gražiai apsitaisiusi. Ir katekizmo mokytis į Tauragę pas vienuolę dvi vasaras mus vedžiojo. Reikėdavo eiti aštuonis kilometrus. Pirmą vasarą ėjome katekizmo mokytis, antrą vasarą – kartotis. Tėvelio tėvelis, mūsų senelis, ne tik žvejodavo, bet ir tinklus megzdavo. Pavasarį, prisipjovęs antjūrio karklynuose ilgų, liaunų vytelių, nešdavo namo ir pindavo dailius krepšius namų apyvokai. Tų krepšių ir į Tauragę nešdavo parduoti. Mums, vaikams, būdavo įdomu matyti, kaip jis, užsivertęs didžiulį ryšulį krepšių, eidavo Tauragės link. Po tuo ryšuliu žmogaus beveik nematyti, tik vieni batai eina… Senolė pasakodavo, kad senelis, kai jaunesnis buvo, dažnai eidavo į Prūsus, „per rubežių“. Išeidavo ir grįždavo tik po savaitės, kartais dar ilgiau tenai prabūdavo. Gerai, kad Antanas, mano Tėvelis, jau buvo pajėgus vaikinas – rėžių ūkyje jam tekdavo visus darbus nudirbti. O ko senelis į Prūsus ėjo, namiškiai nežinojo, – tai buvo jo paslaptis. Buvo tokia kalba, kad jis iš kazokų kilęs, – mat buvo tarnavęs caro kariuomenėje raitininku. Vaikystėje prisimenu ant vinies svirne kabėjusį raitininko „bizūną“. Mokėjo jis skaityti ir rašyti rusiškai. Kalendoriuje rašydavo visokius „atsižymėjimus“. Plaukai iki mirties išliko juodi.

Mokslai

Sunkesnis vaikystės laikotarpis prasidėjo, kai ėjau į pradžios mokyklą. Man, šešiametei mergytei, kasdien reikėjo eiti keturis kilometrus. Pavargdavau. Eidavau kartu su septynmečiu broliuku ir būreliu kaimo vaikų. Tame būrelyje eidavo ir mano būsimasis vyras Steponas su savo broliu. Jie jau buvo bebaigią pradžios mokslus. Baigus šią mokyklą, toliau ėjau į Tauragę, į penktą ir šeštą skyrių. Paskui – į Tauragės gimnaziją. Ėjau pėsčia ir bet kokiu oru. Tą pačią gimnaziją lankė ir Steponas. Ėjome kartu, todėl retkarčiais susitikdavome ir pasikalbėdavome apie mokslus. Buvau jau ūgtelėjusi, todėl supratau mokslo reikalingumą. Patiko istorija, geografija, užsienio kalbos. „Lipau“ iš klasės į klasę, sėkmingai užbaigiau gimnaziją. Atestate neturėjau nė vieno trejeto.

Turėjau svajonių apie aukštesnį mokslą. Jos neišsipildė, nes staiga buvau išvežta į Vokietiją darbams. Likau atskirta nuo šeimos. Kaip tokiu atveju jaučiasi jaunas žmogus, gali suprasti tik tas, kuris pats tą išgyveno. Bet ir svetimoje šalyje buvo gerų žmonių, skriaudžiama nebuvau. Dirbau ir fermoje, ir lauke – visur, kur reikėjo jaunų rankų. Po pusės metų, frontui nutolus toliau į Vakarus, grįžau į Tėvynę. Grįždama namo patyriau visokių vargų, buvo iškilęs net gyvybei pavojus. Visus vargus padėjo pamiršti džiaugsmas, radus gyvus ir sveikus savo artimuosius.

Steponas

Su vyru Steponu buvome pažįstami dar vaikystėje. Studijuodamas Vilniuje, jis man parašė keletą laiškų. Tokius kasdieniškus, vis apie mokslą. Vakare tuos laiškus turėdavau visai šeimai garsiai perskaityti – taip liepdavo Tėveliai. Reiklūs Tėveliai nusprendė, kad Steponas būtų geriausias man vyras, o jiems – žentas. Ir štai jau šešiasdešimt metų, kai mes drauge.

Steponas buvo geras ir rūpestingas vyras ir keturių mūsų vaikų tėvas. Naktį keldavosi prie vaikų, labai rūpinosi šeima. Ir mažus, ir dabar jau užaugusius savo vaikus, mes labai mylime ir džiaugiamės jų pasiekimais.

Stepono Mikolaičio tėviškas žodis

„Amerikoniškas“ žemaitis

Gimiau 1921 metais Čikagoje (JAV), metalo liejyklos darbininko Jurgio ir siuvėjos Marijonos Mikolaičių šeimoje. Kaip ir Antanina, buvau antras vaikas šeimoje. Tėvai turėjo pastovų, gerai apmokamą darbą, nuosavą kelių butų namą. Tėtis mamos, mano senelės, prašomas, brolių, kurių keturi gyveno Amerikoje, paragintas, pardavė sukauptą turtą ir kartu su šeima grįžo į tėviškę, Pagirius (dabar Kėdainių r.). Tačiau ten šeima „neprigijo“ ir 1926 metais nusipirko žemės Tauragės rajone, Šaltaičių kaime, besiribojančiame su Beigeriškių kaimu. Kaminskų ir Mikolaičių šeimos tapo gerais kaimynais. Kaimynystę stiprino dar ir tai, kad Juozas Kaminskas buvo tolimas mano mamos Marijonos giminaitis.

Mano tėvai ir mes, vaikai, buvome Amerikos piliečiai. Tėtis tarnavo Amerikos kariuomenėje Pirmojo pasaulinio karo metais. Grįžę į Lietuvą, Amerikos pilietybės atsisakė. Dėl to tėvai paskui ne kartą gailėjosi. Mėginimai atgauti Amerikos pilietybę 1940-1941 metais buvo nesėkmingi. Mes, sunkiai dirbdami ir taupiai gyvendami, gyvenome gal kiek geriau negu aplinkiniai – tarybiniais metais net buožėmis vadino, o rajono aktyvistai gyventojų susirinkimui netgi siūlė nepriimti į kolūkį (tai grėsė ištrėmimu į Sibirą). Kai kuriems kaimynams pasirašius, tėvai buvo apginti.

Iki pradžios mokyklos buvo keturi kilometrai. Besimokant ketvirtame skyriuje, tą pačią mokyklą pradėjo lankyti ir Antanina. Jos mamai paprašius, su Antanina ir Alfonsu į mokyklą eidavome kartu. Pakeliui į mokyklą reikėjo pereiti nedidelį, gal 100 ha miškelį, o tai mus, vaikus, gąsdino. Baigęs pradžios mokyklą, mokiausi Tauragės gimnazijoje. Vėliau į ją įstojo ir Antanina. Iki gimnazijos buvo 8 kilometrai. Aš važinėjau dviračiu, o Antanina vaikščiojo pėsčia. Vieną kitą kartą esu ją pavežėjęs. Tai buvo kaimyniška draugystė.

Mokslo keliu

1941 metais baigiau gimnaziją ir įstojau Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos ir matematikos fakultetą. Studijavau miškininkystę. Antanina gimnaziją baigė 1944 metais Artėjantis frontas jai sutrukdė tęsti mokslą. Už nepaklusnumą okupacinei vokiečių valdžiai, Vilniaus universitetas 1943 metais buvo uždarytas. Paslapčia grįžau namo, kurį laiką viešai nesirodydavau.

Mūsų krašte buvo tradicija kas savaitę susirinkti sutartoje sodyboje maldai. Gavėnios metu buvo giedami Kalvarijų kalnai, gegužės mėnesį – gegužinės. Atėjo eilė ir mūsų namams. Susirinko kaimynai, atėjo su savo namiškiais ir Antanina. Aš nebuvau jos matęs keletą metų. Gražiai nuaugusi, ilgos, gražiai supintos kasos, vilkėjo mėlyna suknele su balta apykakle. Aš ją slapčia stebėjau, nes vis dar slėpiausi. Tai buvo gilus įspūdis, virtęs simpatijos jausmu, paskui peraugusiu į nuoširdžią meilę, atvedusią mus į bendrą gyvenimą 1947 metais.

Bendro gyvenimo pradžia

Abu laimingai gyvenome ir dirbome Vilniuje. Turėjome mažą butuką. Pajamų užteko, įsigijome reikalingiausius buičiai daiktus. 1948 metais baigiau miškininkystės mokslą. Mūsų pasirinkimu Miškų ūkio ministerija paskyrė mane į Tauragės miškų ūkį vyr. miškininko pareigoms. Grįžome į savo pamėgtą kraštą, kuriame gyveno mūsų artimieji, pažįstami, kaimynai.

Miškininkų atlyginimai buvo nedideli. Buvo manoma, kad miškininkai, dirbdami gamtoje bei gyvendami miško aplinkoje, naudojasi gamtos gėrybėmis, o dalį pajamų gali susikaupti iš namų ūkio.

Šeimos motina yra profesija

Gausėjant šeimai bei trečdalį atlyginimo mokant už nuomojamą butą, namų ūkio pajamos buvo didelė parama. Vaikų ugdymui bei namų ūkio tvarkymui didelę savo gyvenimo dalį skyrė Antanina. Už tai aš ir vaikai esame jai labai labai dėkingi. Tik užaugus vaikams, ji galėjo pradėti dirbti.

Esame laimingi, kad keturi mūsų vaikai užaugo gerais žmonėmis, gerai mokėsi, įgijo specialybes, savarankiškai gyvena, sukūrė šeimas. Turime devynis vaikaičius, iš jų septyni jau baigė aukštąjį mokslą, du dar studentai. Kada susirenkame krūvon, mūsų jau yra dvidešimt keturi. Dėkojame Dievui už tokį gražų mūsų bendrą gyvenimą.

Pašaukimas – miškininkas

1953 metais buvau perkeltas į Radviliškio miškų ūkį. Ūkis tuo metu buvo naujai organizuojamas. Be įprastinio miškininkystės darbo, daug statėme. Dabar čia, šalia gražaus miško parko, išaugo visa gyvenvietė. Miškininkai padovanojo Radviliškio visuomenei Antaniškių parką, apželdino Arimaičių ežero pakrantes, buvusio smėlio karjero plote pasodino pušynėlį, kurio paunksnėje ilsisi amžinybėn išėję radviliškiečiai.

Gamybiniai reikalai buvo nuolatinė darbo programa, kuri tęsėsi per visus penkiasdešimt mano valstybinio darbo metų. Įvairūs gamybiniai pasitarimai, profesinės šventės, išvykos, ekskursijos – nuolatinis darbas, kuris paliko pėdsakus šeimos gyvenime. Lygiagrečiai buvo įvairus visuomeninis darbas, kuris turėjo įtakos mūsų šeimos gyvenimui. Vienas tokių – medžioklė. Mano gyvenime medžioklė daugiau tarnybinė pareiga negu potraukis. Gana dažnos aukšto rango svečių medžioklės, tinkamas laisvalaikio organizavimas, rūpinimasis laimikių gausa, visa tai – papildomas darbas laisvalaikio, buvimo šeimoje sąskaita.

Kartą, norėdamas sudominti namiškius medžiokle, parnešiau į butą sumedžiotą kiškį. Maniau, kad vaikai pasidžiaugs. Kaip blogai pasijutau, kai vaikai, apsikabinę kiškutį, verkė, kad tėvelis jį nušovė. Daugiau medžioklės laimikių namo nenešiau.

Daug metų drąsiai gyniau medį nuo piktavalių su kirviu rankose. Ypač pokario metais daug savivalės būta miškuose. Medis, miškas įaugo į mano širdį, jis man brangus, jo pasiilgstu.

Ne visus ąžuolus iškirto tėviškės žemėje tarybiniai „gaspadoriai“. Vienas liko sodyboje – storas, galingas. Apglėbę jį, sustiprėjame, pasisemiame jo energijos. Kitų, nukirstų, vietoje su broliu Pranciškumi paskutiniais jo gyvenimo metais pasodinome du ąžuoliukus ir dvi liepaites atminčiai (esame du broliai ir dvi seserys).

XXI šimtmečio pradžioje kartu su buvusiu rajono meru Vytautu Simeliu Eibariškių kuriamame parke pasodinome ąžuoliuką. Aplankau ąžuolėlį. Truputį sužalotas, bet auga, stiprėja.

© 2007 „XXI amžius“